1950 m. liepos 22 d. žūtis

1950 m. liepos 22 d. ties Ariogalos ir Vilkijos r. riba, Lesčių k. apylinkėse, Daugėliškių miške (dabar – Raseinių r. sav.), MGB vidaus kariuomenės 298-ojo šaulių pulko kareiviai vykdė karinę čekistų operaciją. Jos metu buvo aptiktas partizanų bunkeris. Per kautynes žuvo Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracijos signataras, LLKS Tarybos prezidiumo narys Leonardas Vilhelmas Grigonis-Užpalis, Prisikėlimo apygardos būrio vadas Aleksandras Petras Meškauskis-Alytis, partizanai Banga (slapyv.), Stanislovas Kuzmickas-Sakaliukas ir Juozapas Tamkus-Gabrys.

Vakarų Lietuvos partizanų sritis, Atlasas:
Kęstučio, Prisikėlimo ir Žemaičių apygardos,
Vilnius: LGGRTC, 2010, l. 124, 125.

1950 m. L. Grigonis sirguliavo. Jam reikėjo medikamentų ir bent šiokios tokios priežiūros. Vaistų į bunkerį atnešdavo partizanų ryšininkė Marytė Pranevičiūtė.

1950 m. birželio 6 d. čekistų buvo suimta, vežama į kalėjimą neva „išlaisvinta“ ir ištardyta specialiosios grupės – partizanais apsimetusių čekistų. Nesupratusi klastos, ji prisipažino esanti partizanų vyriausiosios vadovybės ryšių įgaliotinė. Pasakė žinanti ir tai, kad L. Grigonio bunkeris esąs Ariogalos r. Juozo Bersėno eiguvoje.

Nuolat veikiama kalėjimo kameros agentės, daugiau kaip mėnesį trukusių psichologinio poveikio priemonių M. Pranevičiūtė galutinai palūžo. Ištikta šoko, ji 1950 m. liepos 22 d. atvedė sovietų represinių struktūrų darbuotojus prie bunkerio.

Partizanų ryšininkas ir rėmėjas Kęstutis Bersėnas taip prisimena šiuos tragiškus įvykius: „1950 m. liepos 22 d. 5 val. ryto KGB apsupo mūsų sodybą, areštavo mane.

Klausinėjo, kas šiandien turėjo įvykti. Jie parodė braižinį, kur pavaizduotas dviejų upelių susikirtimas miške, ir klausė, kur tas upelis. Atsakiau, kad tame miške yra keturi panašiai susikertantys upeliai. Du KGB darbuotojai, kapitonas ir vyr. leitenantas, nuvedė mane į Daugėliškių mišką. Maždaug 100 metrų nuo bunkerio, šalutiniame upelyje, stovėjo šeši KGB vadovybės kariškiai. Priekyje, užsisupęs karišką milinę, stovėjo papulkininkis. Prie jo kojų stovėjo radijo siųstuvas. Apie 100 metrų į rytus nuo bunkerio matėsi ginkluoti kareiviai. Buvo aišku, kad viskas suorganizuota iš anksto.

Papulkininkiui mane betardant, prie bunkerio pasigirdo stiprus sprogimas, vėliau ir antras, silpnesnis. Prasidėjo šaudymas iš kulkosvaidžio ir automatų. Šaudymui nutilus, mane nuvedė prie bunkerio. Kareiviai keikės ir šaukė „baba brosila granatu“ (boba metė granatą). Iš bunkerio buvo iššokęs tik vienas partizanas. Tai buvo būrio vadas A. Meškauskas-Elytė, Paulius. Laikydamas ginklą rankoje, jis kniūbščias gulėjo antroje upelio pusėje. Tikriausiai jis ir metė granatą, sužeisdamas kareivius, ir tuo pasinaudodamas iššoko iš bunkerio. Kadangi jo plaukai buvo ilgi, tai kareiviai ir pagalvojo, kad granatą metė moteris. Man nuėmė antrankius ir stumte įstūmė į bunkerį, dar perspėdami, kad, jei paliesiu ginklą, vietoje nušausią. Prie angos buvo sukniubęs L. Grigonis, kuriam kulka pataikė į kairįjį smilkinį. Bunkeryje buvo tamsu ir pilna dūmų, graužė akis. Ant Nemunėlio, kuris vienintelis iš partizanų liko gyvas, buvo sugriuvęs Sakalas, Gabrys ir Banga. Nemunėlį ištraukė paskutinį. Kai tik jis gavo oro, užsimerkęs ištarė vieną žodį – „rupūžės“. Kai pasakiau, kad bunkeryje daugiau žmonių nėra, man liepė išlipti, o kareiviai sušoko į bunkerį ieškoti lobių. Bunkeryje buvo bakelis žibalo ir bakelis benzino. Tamsoje kažkuris kareivis, matyt, uždegė degtuką.

Staiga – sprogimas, liepsna... Sudegė arba apdegė mažiau dešimties kareivių.“

Partizanų palaikų užkasimo vieta neišaiškinta.

1997 m. spalio mėn. K. Bersėnas netoli susprogdinto partizanų bunkerio surado Prisikėlimo apygardos štabo archyvo likučius, kuriuos pedavė Genocido aukų (dabar Okupacijų ir laisvės kovų) muziejui. Nors dokumentų laikas ir drėgmė nepasigailėjo, išlikusi metalinė kapsulė su žemių ir popieriaus skiautėmis eksponuojama muziejuje.

2010 m. buvo vykdomi buvusio bunkerio archeloginiai tyrimai. Jų metu rasta daugiau kaip 1000 radinių, kurie šiuo metu eksponuojami Raseinių krašto muziejuje.

Prisikėlimo apygardos vadas L. V. Grigonis-Užpalis vizituoja Kunigaikščio Žvelgaičio rinktinės partizanus. 1949 m. liepa. Antroje eilėje iš kairės stovi trečias – Juozas Kumpis-Arnas, ketvirtas – rinktinės štabo viršininkas Kazys Mikėnas-Balandis, penktas – L. V. Grigonis, šeštas – rinktinės vadas Pranas Muningis-Žvelgaitis. Kiti neatpažinti.

Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

Prisikėlimo apygardos vadas L. V. Grigonis-Užpalis.
Iš Okupacijų ir laisvės kovų muziejaus rinkinių

ALEKSANDRAS PETRAS MEŠKAUSKIS-ALYTIS

1921 07 23–1950 07 22

Aleksandras Petras Meškauskis gimė 1921 m. liepos 23 d. Kėdainių aps. Krakių vls. Vantainių k. Petro Meškauskio ir Elenos Jasinskaitės-Meškauskienės šeimoje 1 .

Partizanas nuo 1944 m. Prisikėlimo apygardos būrio vadas.

Brolis Lionginas Meškauskas-Sakalas (g. 1926 m. sausio 2 d.) buvo Jungtinės Kęstučio apygardos P. Lukšio rinktinės vadas. Suimtas 1946 m. gruodžio 3 d. Nuteistas dvidešimt penkeriems metams lagerio. Ištremtas į Intos (Minlago) lagerį Komijoje. Paleistas grįžo į Lietuvą. Antrą kartą suimtas 1957 m. birželio 7 d. Išvežtas į Vorkutos (Rečlago) lagerį Komijoje. Paleistas grįžo į Lietuvą. 2003 m. spalio 22 d. jam pripažintas kario savanorio statusas, o lapkričio 3 d. suteiktas puskarininkio laipsnis.

STANISLOVAS KUZMICKAS-SAKALIUKAS

1930 05 07–1950 07 22

Stanislovas Kuzmickas gimė 1930 m. gegužės 7 d. Kėdainių aps. Pernaravos vls. Leščių parapijos Duogių k. Benedikto Kuzmicko ir Veronikos Aniulytės-Kuzmickienės šeimoje 2 .

Prisikėlimo apygardos A. P. Meškauskio-Alyčio būrio partizanas.

Motina V. Kuzmickienė 1949 m. kovo 25 d. buvo ištremta į Irkutsko sr. Olchono r. Paleista grįžo į Lietuvą.

JUOZAPAS TAMKUS-GABRYS

1924 03 01–1950 07 22

Juozapas Tamkus gimė 1924 m. kovo 1 d. Kėdainių aps. Ariogalos vls. Pašilaupio k. Stanislovo Tamkaus ir Marijonos Kačiulytės-Tamkienės šeimoje 3 .

Prisikėlimo apygardos A. P. Meškauskio-Alyčio būrio partizanas.

Sesuo Tamkutė Aleksandra-Plunksna, Paukštytė, Cibuliukas (g. 1927 m. birželio 24 d.) nuo 1945 m. rugpjūčio mėn. buvo A. P. Meškauskio-Alyčio būrio partizanų rėmėja. Suimta 1949 m. rugpjūčio 9 d. 1950 m. kovo 18 d. nuteista dešimčiai metų. Ištremta į Intos (Minlago) lagerį Komijoje. Paleista grįžo į Lietuvą.

1999 m. rugsėjo 8 d. jai pripažintas laisvės kovų dalyvio statusas.

1  Lietuvos valstybės istorijos archyvas

2 Ten pat

3 Ten pat

Kryžius ir tipinis atminimo ženklas šioje vietoje įrengtame bunkeryje 1950 m. liepos 22 d. kautynėse žuvusiems LLKS Tarybos 1949 m. vasario 16 d. Deklaracijos signatarui, LLKS Tarybos prezidiumo nariui L. V. Grigoniui-Užpaliui, Prisikėlimo apygardos būrio vadui A. P. Meškauskiui-Alyčiui, partizanams Banga (slapyv.), S. Kuzmickui-Sakaliukui ir J. Tamkui-Gabriui atminti.

Bunkerio duobės, kryžiaus ir atminimo ženklo su įrašu vaizdas.

Raseinių r. Valstybinių miškų urėdijos Raseinių regioninio padalinio Paliepių girininkijos Daugėliškių miško 125 kvart. 27 sklypas. Kryžius pastatytas 1989 m. spalio mėn. Tipinio atminimo ženklo autorius dizaineris R. Navickas. Atidengta 2000 m. liepos 22 d. V. Almonaičio nuotr., 2000 m.

Parengė Rūta Trimonienė