LENKTIS DIEVUI, KAD NEVERGAUTUM VELNIUI
K. Tylenis [kun. Lionginas Kunevičius]
Prieiti prie klausyklos ir atsiklaupus nusižeminusiai šnabždėti kunigui, kad meldi Dievo malonės, kad niekini save? Argi tai ne žmogiškojo orumo įžeidimas? (Tiesa.1979 02 25). Nors cituoti žodžiai baigiasi klaustukais, aišku, kad autorius jais išreiškia ne abejonę tuo, ką sako, ir ne teisingo atsakymo iš mūsų laukia. Nusižeminimą prie klausyklos jis paniekina ir atmeta kaip įžeidžiantį žmogaus orumą.
Bet ar iš tikrųjų sakramentinės atgailos-išpažinties principai ir dvasia jau atgyveno savo dienas? Ką byloja protas ir gyvenimo patirtis? Taigi panagrinėkime Atgailos sakramento pagrindinius principus.
Eidamas išpažinties žmogus turi progą pažvelgti į save, „susipažinti su savimi“. Pažink save! - tai niekada nesenstantis reikalavimas. Jį pripažįsta tiek antikos išminčiai, tiek mūsų laikų pedagogai. Bet eidamas išpažinties tikintysis žvelgia į save turėdamas galvoje ypatingą idealą. Tyrinėti save jis stoja savo Kūrėjo akivaizdoje. Akivaizdoje To, kuris sukūrė jo prigimtį ir nustatė jos veikimo dėsnius. Kadangi Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą ir panašumą, todėl žmogus, tyrinėdamas save, žvelgia į Dievą, kaip savo Pirmavaizdį, Aukščiausiąjį Idealą.
Kadangi Dievas yra pati Meilė, Tiesa, Gėris ir Gėrio Kūrėjas, todėl žmogus į save žiūri atsižvelgdamas į dieviškąją Kūrėjo Meilę, Tiesą, Gėrį. Be to, žmogus atsiduria visa žinančio, visa reginčio Dievo akivaizdoje, todėl ir jo žvilgsnis į save negali būti paviršutiniškas, dalinis ir juo labiau nesąžiningas. Jo žvilgsnis turi apimti ne tik veiksmus, žodžius, apsileidimus, bet ir minčių, jausmų, troškimų, svajonių ir net vaizduotės sritis, taigi - būties gelmes.
Kas gali duoti žmogui aukštesnį idealą už tą, kurį nurodo Kristus: Būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas (Mt 5, 48)? Kas tyrinėjantį žvilgsnį gali apšviesti galingesne šviesa?
Žmogus, atmetantis Dievą, lieka pats sau idealas, nes tada nebėra nieko aukštesnio ir tobulesnio už žmogų. Kadangi kiekvienas žmogus tam tikru metu yra netobulas ir ribotas (tiek pažinimu, tiek dorove), todėl ir apie absoliutų idealą negali būti nė kalbos. Žmogus tada pasmerkia save klysti su klystančiaisiais, nors jo idealą bei dorovines normas ir nustatinėtų kolektyvo, visuomenės išmintis. Tai ypač aišku mūsų laikų žmonėms, kurie lengvai gali susipažinti su skirtingu žmonijos požiūriu šiuo klausimu arba tuo yra įtikinti paties gyvenimo. Daugelis esame pergyvenę kelias visuomenines santvarkas, dar daugiau valdžių ir vadų, kurie nustatinėja žmonėms įvairias normas ir idealus. Už tą patį, ką vieni kėlė kaip pavyzdį, kiti statė žmogų prie sienos sušaudyti...
Pagaliau mūsų visuomenėje ne tik mokslas, menas, kultūra (net sportas), bet ir moralė yra pajungta valdančios viršūnės politiniams interesams (Visa dora, kas tarnauja komunizmui), todėl yra nerimta ir rizikinga pasitikėti ir remtis tokia supolitinta morale asmenybės formavimui, dorovei ugdyti... Ateistai neturi ir negali turėti nei tobulo žmogaus idealo, nei tikros nuomonės, kaip save pažinti ir ugdyti. To jie gali tik pavydėti tikintiesiems.
Einantis išpažinties save patikrina pagal amžinuosius dieviškus nuostatus (Dievo įsakymus), kad, pastebėjęs savo nukrypimus, galėtų juos pasmerkti ir ištaisyti. Taigi išpažintyje žmogus, bendradarbiaudamas su Dievo malone, pats save teisia, pats save taiso ir tobulina. Ar gali pasenti šis principas? Tai pats vaisingiausias ir išganingiausias niekuo nepakeičiamas žmogaus ugdymo principas. Be šito negalimas vaisingas ugdymas ir tobulėjimas. Šis principas nepažeidžia laisvos valios, suponuoja padaryto blogio supratimą ir troškimą bei pasiryžimą jį ištaisyti, atsiteisti. Jį tegali pakeisti tik šis dėsnis: jei pats savęs neteisi - kiti tave teis. Teis žmonės ir Dievas.
Ateistinei propagandai paneigus išpažinties teismą, dekalogą (10 Dievo įsakymų) pakeitus moraliniu komunizmo kūrėjų kodeksu ir pareikalavus atsiskaityti ne Dievui, bet žmogui (visuomenei), iškilo reikalas neregėtai išplėsti visuomenės teismo ir kontrolės institucijas. Auklėtojai ir teismai jau nepajėgia susidoroti su klestinčiu nusikalstamumu. Gausios bylos teismuose, nesuskaičiuojami „draugiški“ teismai kolūkiuose, įmonėse ir įstaigose, daugybė komisijų kovai su nusikalstamumu, milicijos kambariai nepilnamečių reikalams, milicijos atraminiai punktai, draugovininkų armijos (vien tik Vilniaus mėsos kombinate yra 160 draugovininkų), globotojų sąjūdis, pulkai revizorių, inspektorių, liaudies kontrolės aktyvistų, absurdiškiausias popierizmas ir panašiai - štai kas atėjo pakeisti išpažinties teismo!
Prie klausyklos tikintysis neniekina savęs kaip žmogaus. Tai būtų net nuodėmė, nes žmogus yra didingiausias Dievo kūrinys. Jis paniekina tik tai, kas žaloja, griauna žmogaus idealiąją prigimtį, kas temdo jame dieviško Pirmavaizdžio spindėjimą. Išpažintyje nukerpamos visos sielos laukinės ataugos, operuojami piktybiniai augliai. Išpažintis dažnai būna žmogaus dvasinio gyvenimo reanimacija, prisikėlimas iš mirties arba dvasinis atsinaujinimas, atsigaivinimas, nešantis tyrą džiaugsmą, kurio žmogus kartais nepamiršta visą gyvenimą.
Štai neseniai pasakojo vieno senelio artimieji, buvę prie jo mirties. Jis, staiga susirgęs, šaukėsi kunigo ir sakė: Melskitės, kad aš galėčiau dar sulaukti kunigo ir atlikti išpažintį. Man taip reikia... Atsimenu, jaunystėje, atlikęs išpažintį, priėmęs Komuniją, jausdavau tokį ramumą, džiaugsmą... Taip buvo gera!.. Paskui apsileidau, apsileidau... Ar duos Dievas prieš mirtį to džiaugsmo?.. Deja, jis spėjo pareikšti Dievui tik to džiaugsmo troškimą... Kunigui atėjus, jis jau merdėjo. Kaip gaila, kad to džiaugsmo negali patirti netikintieji!
Tiesa, išpažintyje galima pajusti nemalonų savęs pažeminimą. Bet jis būtinas, kad bent iš dalies būtų atpirkti prasižengimai. Išpažintyje žmogus save pažemina tik prieš vieną asmenį - Dievo ir visuomenės atstovą kunigą. Šio nusižeminimo negalima lyginti su tais, kuriuos jis patiria visuomenės teismuose: kai išjuokiamas spaudoje karikatūromis, feljetonais, pikta satyra, kai koneveikiamas sienlaikraščiuose, gatvių satyros languose, televizijos ekranuose, susirinkimuose, draugiškuose ir nedraugiškuose teismuose, kai sutuoktiniai verčiami apsinuoginti skyrybų bylose ir pan. Čia vargšą žmogų šluoja kaip šiukšlę „Šluotos“, ryja lyg grobį „Krokodilai“, pliekia „Botagai“, bado „Ylos“...
Ar šios netikinčiųjų vartojamos priemonės su žmonių silpnybėmis ir piktavališkumu kovoja ne žmogaus pažeminimu? Ar tai ne žmogiškojo orumo įžeidimas?.. Ir juo skaudesnis šis viešas pažeminimas, kai jame įsimaišo klaidų, neteisybių, asmeninių sąskaitų suvedinėjimo, intrigų, keršto, valdžios „rodymo“ ir kitokių žemų motyvų. Ypač tai turėtų atsiminti žmogiškojo orumo „gerbėjai“ - ateistai, kai puola garbingus ideologinius savo priešus.
Ir poveikio atžvilgiu toks visuomeninis teismas neprilygsta išpažinties teismui, nes jis neretai pasėja žmogaus sieloje tik pykčio, keršto ar vien baimės ir dar didesnio užsisklendimo nuo visuomenės, neapykantos jai sėklas. Išpažintyje viso to negali būti, nes pats prasižengėlis prisipažįsta kaltas, gailisi, ryžtasi taisytis, prašo atleidimo. Be to, jį džiugina atleidimo malonė ir stiprina bei drąsina grumtis dėl gėrio tėviški kunigo pamokymai.
Ateistams atrodo, kad tikinčiuosius žemina pats atsiklaupimas prie klausyklos. Bet tikrai ne kiekvienas klūpojimas žmogų pažemina. Negi pažemina save sūnus ar duktė, kai svarbiausiais gyvenimo momentais atsiklaupia prieš savo tėvą ar motiną; kai parpuola ant kelių, pabučiuoja Tėvynės žemę tremtinys ar emigrantas; kai suklumpa iš skausmo prie mylimo žmogaus kapo; kai sužadėtinis iš meilės atsiklaupia prieš savo sužadėtinę; kai priklaupia prieš vėliavą karys, ją pagerbdamas ir jai prisiekdamas; kai ant kelių puolęs prašo atleidimo to, kuriam gyvenime buvo labai nusikaltęs? Prie klausyklos žmogus atsiprašo patį Dievą!
Čia reikia pasakyti, kad Kristus tokios pagarbos - klauptis - nėra reikalavęs ir Bažnyčia niekada to neįsakė, bet žmonės patys mielai tai praktikuoja iš meilės ir pagarbos Dievui. Žmogų pažemina nusikaltimas, nuodėmė, bet ne nuodėmės pasmerkimas, jos išpirkimas. Tai garbingas aktas.
Žmogus žeminamas tada, kai verčiamas gerbti ir lenktis tam, ko pats nevertina ir nemyli. Tokiomis žmogų žeminančiomis sąlygomis gyvena daugelis TSRS piliečių. Jie priversti ploti tam, kuo nesižavi, balsuoti už tą, už ką laisvi būdami tikrai nebalsuotų, liaupsinti tai, ko širdyje visai negerbia ir nemyli... Tai dvasinis žmogaus parklupdymas, sąžinės prievartavimas, kuris tikrai įžeidžia žmogaus orumą.
Nors Atgailos sakramentas pirmiausia skiriamas žmogui, siekiančiam antgamtinio tikslo - sielos išganymo, - bet jis labai reikšmingas ir žemiškajam visuomenės gyvenimui. Išpažinties principai išganingi ir žemiškam gyvenimui: jie saugo arba atgaivina pažeistą žmogaus orumą.
Džiugu, kad dar daug mūsų Tėvynės sūnų ir dukterų klaupiasi prie klausyklos (ypač Gavėnios metu). Tai žmonės, kurie kovoja pačią reikšmingiausią kovą - dėl savo dorinio tyrumo, dėl garbingo gyvenimo žemėje ir amžinos garbės danguje, jie lenkiasi Dievui, kad nereikėtų tarnauti velniui (ir į jj supanašėjusiam žmogui), klaupiasi prieš Gėrį ir tuo pasmerkia blogį. Jie rodo gerą, sektiną pavyzdį visiems savo tautiečiams.
