MĄSTYTI - MYLĖTI - APAŠTALAUTI
Elizabetė Leser
(Iš dienoraščio)
Dvasinės energijos šaltiniai
Nesikeičiantis giedrumas, tikras nuolankumas, didelė meilė - tai trys kiekvieno tvirto ir gilaus vidinio gyvenimo pagrindai.
Kiekviena mūsų gyvenimo diena turi mus vis labiau artinti prie gėrio ir aukščiausios išminties - Dievo. Jausti šalia savęs Dievą, mąstyti, melstis, susitelkus įsigilinti į kiekvieną gilią mintį, kad ji tave visą perimtų - tai vidinis gyvenimas. Šitas gyvenimas yra didžiausias džiaugsmas.
Kreiptis į mano sielos gelmėse esantį Kristų, kad Jis man padėtų gyventi intensyvų sielos gyvenimą ir atnaujintų mane taip stipriai, kad ir kiti būtų to paveikti. Prašyti Dievą, kad Jis augtų mano sieloje, ją keistų ir kad aš pati mažėčiau dėl nuolankumo, atgailos ir tylėjimo...
Malda yra aukštesnio laipsnio veikla. Remtis labiau malda, labiau Dievu, negu savimi, labiau kančios visagalybe, negu žmogiška energija bei asmeninėmis pastangomis.
Dievui - kentėti ir aukotis. Artimui - atsiduoti ir eikvotis. Sau -užmiršti save ir tylėti.
Tylėjimas yra tikras nuolankumo sargas. Pirma - malda ir mąstymas, paskui - veikimas. Malda yra galingesnė už veikimą.
Susijungti su Jėzumi Kristumi, kurį pasieksime ir kuriuo džiaugsimės matydami danguje, jau čia yra įmanoma per kančią...
Mažos pareigos, mažos pastangos yra geriausios, nes jų niekas nemato, išskyrus Tą, kurio akyse niekas nėra maža. Tylėjimas neretai yra jėgos išraiška, šypsnys - taip pat.
Mąstyti - gera, melstis - geriau, mylėti - visų geriausia.
Meilė žmogui
Aš noriu ypač mylėti tuos, kuriuos kilmė, tikėjimas ar idėjos nutolina nuo manęs: man reikia juos suprasti, o jiems reikia, kad bent truputėlį duočiau to, ką Dievas man yra davęs.
Atsigręžkime su švelnumu į kiekvieną, nors ir koks varganas ar nedoras jis būtų, ir tapkime visa visiems. Mažiau galvokime apie žmoniją, o daugiau apie žmones - kiekvienam jų reikia šviesos ir jėgos... Išplėskime savo širdį, kad į ją galėtų tilpti kiekvienas žmogus.
Privalau pasidaryti viskuo visiems. Rūpintis tik kitų vargais, neliūdinti ir nevarginti aplinkinių savo skausmais, nerodyti kitiems savo kančios, o vien tik jos pašventinamąjį veikimą sieloje.
Lūpų šypsniu ir maloniu žvilgsniu slėpti griežtumą sau. Pasidaryti viskuo visiems ir pamiršti save dėl visų. Tau, Viešpatie, noriu palikti širdies ašaras, o kitiems - suteikti akių šypsnį.
Neniekinkime nieko: nei žmonių, nes ir nedoriausi iš jų turi savyje dievišką kibirkštį, kuri visada gali suspindėti; nei idėjų, nes kiekvienoje jų yra dalelė tiesos, kurią reikia mokėti surasti; nei kitų žmonių poelgių, nes dažnai mes nežinome jų priežasties...
Ne viską priimti, bet viską suprasti; ne viską pateisinti, bet viską atleisti; ne viską pasisavinti, bet visur ieškoti tiesos trupinio, kuris ten glūdi paslėptas. Mokėti atleisti yra ypatinga krikščionies žymė. Atleidimas neturi būti pasyvus, jis turi virsti grynu meilės jausmu.
Mes nežinome viso gero, kurį darome gera darydami.
Esame atsakingi už kitus
Budėkime, nes nėra nieko švelnesnio ir šventesnio, kaip žmogaus siela, nes nėra nieko, ką būtų galima greičiau įžeisti, kaip ją. Tegul kiekvienas mūsų žodis ir veiksmas turi tą gyvybės pradą, kuris, įsiskverbęs į žmogaus širdį, teiktų jam šviesos bei jėgos ir atskleistų Dievą.
Kaip skaudu patirti, kad visa tai, ką mylime, kuo gyvename, yra nepriimama ar net puolama prietarų ir neapykantos, kad visai nesidomima svarbiausiais gyvenimo ir sielos klausimais.
Esame kalti, kad nedarome viso to gėrio, kurį turėtume daryti.
Kiek mažai žmonių supranta, kokia yra žodžio gyventi vertė ir prasmė! Gyventi - tai mokėti mylėti, mąstyti, kentėti, tai pasiaukoti ir iš visų džiaugsmų, troškimų, malonumų bei skausmų sukurti švelnią poemą, kurios skardenimas pasiektų ir kitus, pažadintų iš miego ir to moralinio sąstingio, kuris ištikęs tiek nelaimingų būtybių.
Įtaka, kurią turi būtybė, yra kažkas švelnaus, skvarbaus, nenusakomo. Kokiu galingu pamokslu gali virsti paprastas sąlytis su siela! Vienui viena siela, vien tik save spinduliuodama, gali pakeisti visą dorovinę aplinkos nuotaiką... Net trumpo susitikimo metu mes galime pražydinti sielą...
Kad ir kas būtų, visad reikia būti atlaidžiam. Kitiems priskiriamose kaltėse visada turime jausti truputį ir savo kaltės. Todėl įžeidimas, kuriuo artimas mus įskaudina, visada tebūna mums paskata atlikti nuoširdų sąžinės tyrimą...
Dievui padedant mano meilumas ir meilė pagelbės širdims priartėti prie Dievo, mano kančia padės jas Dievui laimėti, o mano malda - jas Dievui atiduoti.
Kaip reikia apaštalauti
Vis labiau artintis prie sielų ir elgtis su jomis pagarbiai ir švelniai - jas liesti su meile. Visada stengtis suprasti viską ir visus. Nesiginčyti, veikti jas ypač sąlyčiu ir pavyzdžiu, išsklaidyti prietarus, rodyti Dievą ir leisti pajusti Jį, nekalbant apie Jį... Ramiai stiprinti savo įsitikinimus, bet niekada tuo nesididžiuoti.
Mano Dieve, aš per daug kalbėjau apie Tave. Šiame Tavęs nepažįstančiame pasaulyje reikia apmąstyti žodžius, kurie sakomi apie Tave...
Viskas manyje turi kalbėti apie Jį, neminint Jo vardo! Liesti sielų žaizdas jų neerzinant... Rodyti tikrą tiesą ir kartu leisti ją pažinti taip, kad kiekviena siela galėtų pakelti jos šviesą.
Laikyti savo dvasią visada atvirą tiems, kurie norėtų jai save patikėti. Būti griežtai sau, o kitiems pasidaryti patrauklia, pakreipti jų širdis į Mokytoją. Diskusijos nedaug kam praskina kelią į Dievą, tuo tarpu meilės spindulys kai kada nušviečia tą kelią, kuriuo klaidžioja vargšės apleistos sielos, ir jas nuveda į tikslą.
Fanatizmas žadina nenugalimą pasibjaurėjimą juo ir aš negaliu suprasti, kaip jis galėtų jungtis su nuoširdžiu įsitikinimu. Argi tas, kuris karštai myli krikščionybę ir trokšta, kad ji viešpatautų sielose, galėtų bent valandėlę pagalvoti, kad šiam tikslui pasiekti būtų galima naudoti kurį kitą ginklą, o ne įtikinimą? Kiek daug tarp mūsų mažų fanatizmo apraiškų, kurių mes visai nepastebime! Kartais neturime savo puikybės, bet puikuojamės tikėjimu, o tai labai pavojinga... Žydai, protestantai, bedieviai jau tarsi nebėra mums broliai, nuoširdžiai mylimi broliai, kuriems būtų aukojamasi ir kurie būtų švelnios meilės gaubiami. Atrodo, kad jų atžvilgiu viskas yra leistina - kartais net šmeižtas - ir atrodo, kad mūsų tikslas yra ne tiek juos įtikinti, kiek užgaulioti.
Ne kartą, trokšdami veikimo, atsisakome veiklos. Tai atsitinka tada, kai, ieškodami ypatingos progos atsiduoti ir pasiaukoti, pamirštame šalia mūsų vargšą, kuris laukia stiprinančio žodžio ir pagalbos.
Yra du gyvenimo ir mentaliteto būdai. Pirma, visur matoma tai, ko trūksta žmonėms bei įstaigoms, ir ne todėl, kad būtų pataisyta, o kad būtų proga džiūgauti. Tada žiūrima vien tik atgal ir teikiama pirmenybė tam, kas skiria ir vienybę ardo. Antra, - tai džiaugsmingai žiūrėti į gyvenimą ir jo uždėtas pareigas, kiekvienoje būtybėje ieškoti gėrio, jį plėtoti ir ugdyti niekada nenusimenant dėl ateities, nes tai mūsų valios pasirinkimas.
Niekada nereikia atstumti sielos, kuri stengiasi priartėti prie mūsų, nes galbūt sąmoningai ar nesąmoningai ji ieško Nežinomo Dievo, gal ji pajuto ką slypint mumyse, kas Jo buvimą apreiškia. Gal ji tiesos trokšta ir jaučia, kad mes ta aukščiausia Tiesa gyvename.
Kiek liūdesio reikia suraminti, vargo palengvinti, kiek prietarų sugriauti! Kiek darbininkų šiems darbams reikėtų! Darykime patys, kiek kas įstengiame.
