SIELA, KURI KYLA, KELIA PASAULĮ (Elizabetė Leser)
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTOS MOTERYS
Alfonsas Grauslys
Paryžiaus Monmartro kapinėse randame 47 metų amžiaus, mirusios 1914 m., Elizabetės Leser (Elisabeth Leseur) kapą. Pasak jos pačios posakio, kuriuo šį straipsnį įvardijame, ji kaip tik ir buvo toji siela, kuri, vis aukščiau dvasiškai kildama, šventėdama, veikė savo aplinką, ją kilnindama. Savo religiniais raštais po mirties ši asmenybė dar plačiau ėmė veikti pasaulį. Tada ir prasidėjo tikrasis šios aukštos kultūros paryžietės apaštalavimas.
Gyvenimas. Elizabetė gimė (1866 m.) ir augo Paryžiuje. Jos tėvas advokatas Arigis (A. Arrighi) pasižymėjo ypatingu širdies gerumu. Iš motinos ji gavo labai gerą religinį išsilavinimą. Arigių šeimoje augo vienas sūnus ir keturios dukterys; Elizabetė iš jų buvo pirmoji. Sulaukusi 23 metų ji išteka už žurnalisto visuomenininko Felikso Lesero. Tasai skaitydamas ateistinę literatūrą ir studijuodamas universitete nustojo tikėjimo. Be to, sukaupęs gana gausią antireliginių knygų biblioteką ir rašydamas į antiklerikalinius laikraščius, kupinas kovos prieš religiją nuotaikos, jis per visą jų santuokinį gyvenimą persekiojo žmonos religinius įsitikinimus.
Prie šio moralinio skausmo, kuris ją lydėjo visą gyvenimą, prisidėjo artimųjų netektis. Dar prieš jos santuoką miršta tėvas, paskui jauniausioji sesuo Marija. 1905 m. miršta dvasia ir nuotaikomis jai ypač giminiška antroji sesuo Žiuli. Dėl jos sunkios ligos Elizabetės širdis daug kentėjo.
Sunkiausia kančia - tai kančia tų, kuriuos mylime, ir aš iš tos taurės geriu, - rašo ji laiške.
Netrukus po vedybų ji pati susirgo sunkia ir skaudžia lėtine vidurių liga. Paskutinius savo gyvenimo metus ji beveik ištisai gulėjo lovoje ir kentėjo nepaprastas kančias. 1914 m. mirė nuo vėžio.
Dvasinė kultūra. Elizabetė Leser buvo aukštos kultūros asmenybė. Tai liudija ir tasai intelektinio pažinimo alkis, kuris ją vertė mokytis svetimų kalbų. Turėdama 26 metus, ji pradeda nuodugniau mokytis lotynų kalbos ir po pustrečių metų jau skaito lotynų klasikus. Žavėdamasi rusų klasikais, kuriuos skaitydavo išverstus į prancūzų kalbą, ji pasiryžta išmokti rusų kalbą, kad galėtų skaityti originalo kalba. Per dvejus metus ji išmoko tą kalbą žodžiu ir raštu. Pusėtinai gerai mokėjo angliškai ir itališkai.
Jos kultūrinį akiratį praplėtė kelionės po pasaulį (labai įdomūs kelionių užrašai, regis, dar nėra pasirodę spaudoje). Ji su vyru aplankė beveik visus Europos kraštus, net Graikiją, Turkiją, Rusiją. Keliavo ir po Afriką.
Mylėdama įvairiopą meną, ji sekė muziką, dailę, literatūrą, teatrą, lankė didžiuosius Paryžiaus teatrus, klasikinius vaidinimus ir operas. Būdama Vokietijos Beiraute ji 3 kartus klausė Richardo Vagnerio „Parsivalį“. Muzikos klausimais ji tiek nusimanė, kad galėjo ištisas valandas kalbėtis su muzikais ir kompozitoriais. Jos dvasios kultūrą liudija ir daugelis išlikusių laiškų.
Religingumas. Gavusi labai gerą religinį auklėjimą, Elizabetė Leser jau ankstyvoje jaunystėje pradeda mąstyti religinėmis temomis. Nors netikintis vyras santuokos pradžioje ir buvo žadėjęs gerbti jos religinius įsitikinimus, tačiau vėliau to pažado nesilaikydamas pradėjo kurstyti joje religines abejones. Jo planingo veikimo, taip pat ir gausių pramogų pripildyto pasaulietiško Paryžiaus gyvenimo paveikta, ji pamažu pradėjo vėsti nuo religijos.
Tačiau įvyksta tai, ko vyras negalėjo numatyti. Kai 1898 m. jis įbruko jai į rankas Renano „Jėzaus gyvenimą“ (kuris ne vienam buvo užgesinęs tikėjimą Jėzaus dieviškumu), ji po gražiais to rašytojo žodžiais pajunta turinio lėkštumą, pradeda pati studijuoti evangelijas, ir nuo tada prasideda grįžimas prie Dievo. Jos pirmasis rūpestis - ryžtas geriau pažinti krikščionybę. Ji studijuoja Naująjį Testamentą, Bažnyčios Tėvus, šv. Tomą Akvinietį, mistikus ir kitus didžiuosius religinius rašytojus.
Jos religingumas buvo gilus, todėl ji rašė: Religijos srityje galioja tik tas, kas kyla iš širdies gelmių. Jos religinio gyvenimo pastatas rėmėsi kertiniais stulpais: dieviškomis tikėjimo, vilties, meilės dorybėmis ir nuolankumu. Savo dvasios gyvenimą ji maitino ypač kasdiene mąstomąja malda. Vyras pastebėjo, kad ji reguliariai kasdien nuo vienos iki pusantros valandos užsidaro kambary mąstyti. Dvasiniam skaitymui ir religinio gyvenimo studijoms ji dar atskirai skirdavo laiko.
Jos laikysena bažnyčioje, religinių pratybų metu, būdavo kupina nuostabaus susitelkimo, dvasingumo. Anot dvasininkų, kurie jai duodavo Komuniją, Dievas spindėjo iš jos juntamai. Tačiau jos dievotumas kartu buvo toks paprastas, iš kitų neišsiskiriantis, kad iš pirmo žvilgsnio nebuvo galima jo pastebėti.
Dorybių keliais. Elizabetės Leser visas gyvenimas - tai gilaus tikėjimo vaisius. Ne veltui dienoraštyje ji prisipažįsta: Tikėjimas - tai mano gyvenimas.
Iš gyvo tikėjimo, pasireiškiančio gilia malda, kilo jos meilė žmogui. Ji nebuvo neigiamai nusiteikusi jokiam žmogui. Neapykanta ar net antipatija jai buvo svetimi jausmai. Toji meilė, apimdama visą žmogų, padaro, kad jis nebegali neapaštalauti. Visą išmąstytą maldoje dvasinį maistą Elizabetė perteikdavo savo artimui, jo dvasią maitindama. Ji žinojo ir mėgo kitiems kartoti vysk. Bosiueto žodžius: Vargas nevaisingam pažinimui, kuris nevirsta meile.
Elizabetės apaštalavimas pirmiausiai reiškėsi žavingu simpatingumu, kurį patirdavo visi, kas su ja susitikdavo. Susitikę su tokia asmenybe, žmonės noriai atsiverdavo visokeriopai jos įtakai. Ji mylėjo sielas, kurios, anot jos, yra vertos visų mūsų skausmo, pastangų ir aukų, todėl nieko nesigailėjo joms laimėti. Į apaštalavimą - tą, kaip ji sakė, ugdymą gėrio kiekio pasaulyje, - žiūrėjo kaip į absoliučią kiekvieno krikščionies pareigą.
Dorovinės asmenybės ugdymą lydėjo Elizabetės nuolatinė kova su savo prigimties silpnybėmis, - marinimas savyje viso to, kas gresia dvasios gyvybei ir sveikatai. Bet visa toji kova, nuolatiniai kasdieniniai nusigalėjimai, atrodo, jai nieko nekainavo, nes žmonės tematė jos šypsnį, kuris visa slėpė.
Visi pastebėdavo ir jos kalbų išmintingumą, atsargumą, taktiškumą ir eleganciją, o kartu ir savojo aš slėpimą kuklaus paprastumo šešėlyje. Jos kalbėjimo būdas - tai visada giedro ūpo išraiška; jaudindamasi ir susinervinusi ji mokėjo susivaldyti ir savo žodžius palydėti šypsniu. Jos tylių žodžių, dvasinio autoriteto lydimų, visi noriai klausydavosi.
Jos gyvenimą ir visus dienų darbus lydėjo tvarka ir tvarkingumas. Ji visa darydavo laiku ir viską rūpestingai atlikdavo. Ji mėgo tvarką, nes, anot jos, tvarka padvigubina laiką, t. y. per tą patį laiką, tvarkingai darydami, dvigubai padarome.
Elizabetė gyvenime daug kentėjo. Ji giliai suprato ir savo raštais kitiems atskleidė priimto ir Dievui paaukoto skausmo vertę. Jos sąmonę nuolat lydėjo mintis, kad aukščiausias ir vaisingiausias Kristaus darbas kaip tik ir buvo Jo kančia. Todėl krikščionis negali niekinti kančios ar jos nekęsti, ji pabrėžia mintį, kad kančia yra taip pat sakramentas, t. y. žennklas, per kurį mums Dievas siunčia savo malonę. Jos skausmus lydintis šypsnys buvo geriausias įrodymas, kad ji kančią priima. Anot vėliau Pasakytų jos vyro žodžių, savo kančią ji aukojo už jo atsivertimą.
Pomirtinė įtaka. Po Elizabetės mirties atsivertęs jos vyras įstojo į dominikonų vienuolyną, tapo kunigu ir, savo viršininkų raginamas, išleido savo paties parašytą jos gyvenimo aprašymą ir svarbiausius raštus. Tada pasaulis ją plačiau pažino ir nuo tada prasidėjo jos pomirtinis apaštalavimas.
Skaitytojai labiausiai susižavėjo Elizabetės dienoraščiu, kur matyti visa jos siela, dvasinio gyvenimo pagrindai, jos apaštališkos sielos liepsna, nuostabūs ir subtilūs apaštalavimo būdai. Tas dienoraštis, rašytas su pertraukomis apie 10 metų, nebuvo skirtas viešumai. Tai buvo sau pačiai rašoma dvasinio gyvenimo ataskaita. Prieš mirtį ji rengėsi tą dienoraštį sudeginti, bet, sesers perkalbėta ir sulaikyta, jį paliko, pranašiškai numačiusi, kad po jos mirties vyras jį paskaitys ir jam daug kas paaiškės. Tai išsipildė: dienoraščio skaitymas nulėmė vyro atsivertimą.
Tasai dienoraštis, Elizabetės vyro išleistas, šimtais tūkstančių egzempliorių pasklido po Prancūziją, o išverstas į daugelį pasaulio kalbų, paplito po pasaulį. Kaip būdama gyva ji buvo daugelio sielų dvasios vadovė, taip per savo dienoraštį ji pasidarė daugybės žmonių dvasios motina. Tūkstančiai padėkos laiškų, kuriuos jos vyras yra gavęs, liudija tą palaimingą įtaką, kurią skleidžia jos dvasia. Jos žodžiai išsipildė jos pačios atžvilgiu: Kiekviena siela, kuri kyla, kelia pasaulį.
