MAGDALENOS VELYKOS

Vynmedžio Šakelė

Sidabruota aušra
Bėgo meilė taku,
Ji kvėpavo auka,
Ilgesingu skausmu.

     Sudundėjo griausmais:
     Jo nebėra jau čia!
     Ar dangus ar jausmai
     Jai kalbėjo slapčia.

Meilei nėra kliūčių!
Kas jai skirtų ribas?! -
Nors už jūrų plačių,
Kurį myli, suras.

     Sutviskėjo dangus,
     Suliepsnojo širdis:
     Myriam, - tarė Žmogus, -
     O Raboni! - tai Jis!