MEILĖ NEĮTARI IR AMŽINA
Vaidevutis [kun. Karolis Garuckas SJ1
Kūno žiburys yra tavoji akis, - kalba mums Išganytojas. - Todėl jei tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu. O jeigu tavo akis nesveika, tavo kūnas skendės tamsoje (Lk 11, 34).
Nors ir kažin kiek pasaulyje būtų šviesos, grožio - neregiui viskas tamsu ir juoda. Pasaulio šviesa yra Meilė, Kristus. Taip pat ir mūsų sielos akis yra meilė. Žmonės ir visas pasaulis dažniausiai yra toks, kokį mes jį matome. Kaip mes į jį prakalbėsime, kaip šauksime, taip jis atsilieps. Visi daiktai tarsi smuikas menininko rankose: jie gali verkti, gali juoktis; mes galime kitus pradžiuginti, galime ir nuliūdinti. Daiktai gali mus gąsdinti, gali ir guosti, padėti mums Dievą garbinti.
Žmonės dažniausiai tokie, kaip mes apie juos galvojame ir kalbame. Kai kitus gerais laikome, jais pasitikime, tada jie ir jaučia pareigą tokie tapti. Kaip lauke šauksime, taip miške atsilieps. Kokiu tonu prakalbėsime, tokį atsakymą išgirsime. Geriems visur gera, nes jie moka kitus gerus padaryti.
Kartą vienas kunigas sutiko žmogų, kurio gyvenimas buvo tartum koks piktybių klaidos kapas. Tas žmogus nebeturėjo jokios vilties pasitaisyti, nebesitikėjo, kad ir jam Dievas gali dovanoti. Nėra tokios nuodėmės, kurios aš nebūčiau padaręs, - tvirtino jis. Kunigas jį klausinėjo, klausinėjo, negi jis iš tikrųjų toks blogas. Rodės, viskas veltui. Pagaliau dar paklausė: „Gal nieko nepavogei, nieko nenuskriaudei?“ - Pavogti tai tikrai nepavogiau, - prašvitusiomis akimis atsakė tas nusidėjėlis. Ir pradėjo taisytis. Taigi ir didžiausias nusidėjėlis dar turi ką nors gera, tik reikia tai išgriebti iš jo gyvenimo purvų ir pirmiausia parodyti jam pačiam.
Meilė neįtaria pikto. Kiekvienam, kad ir blogiausiam, darbui ji randa šimtus pateisinimų, kurių nušviesta pati blogybė sumažėja arba net visai gali pranykti. Gal nežinojo, nesuprato, gal kiti iš kantrybės išvedė... Gal aš pats jį blogai supratau. Pagaliau jeigu ir būtų jo pečius užgriuvęs nuodėmės kalnas, gal jau seniai Dievas jam viską atleido, iš Sauliaus gal jau pasidarė Paulius. Jeigu net Dievas apie jį kitaip galvoja, tad ir aš turiu savo sprendimą pakeisti. Geriau kitą laikyti geresniu, negu iš tikrųjų, o ne atvirkščiai. Gerieji paprastai ir kitus laiko gerais, neįtaria jų kiekviename žingsnyje.
Jeigu tavo akis sveika, visam tavo kūnui bus šviesu.Jeigu mūsų akis sveika, mes regime daug gera. Pavojinga matyti pasaulyje vien tamsumus lr purvą, o jeigu ir labai daug pikta pastebėtume, tai neužmirškime, kad dorybė tarp blogio dar skaisčiau spindi ir žavi.
Ką mes mylime, tą lengviau ir pateisiname. Meilė yra akla, bet ji nemato klaidų, o ne dorybių, ne pasiaukojimo. Ji tyli, ką pikta patyrė, o skelbia, ką gera matė. Argi vienas blogas darbas - gal tik viena klaida -nusveria šimtą gerų darbų? O gal priešingai - vienas pasiaukojimas panaikina šimtą kitų blogybių?
Meilė pastabi, ji greit pamato, kas gera. Laimingas žmogus, kuris šio pasaulio tamsybėje vis dar suranda daug šviesos, pasiaukojimo, daug gražių pavyzdžių. Gal niekada žemėje negyveno tiek daug šventųjų, kiek šiandien. Šiandien gera ir pikta grumiasi gigantiškoje kovoje. Ir niekas neturi teisės būti vidutinišku žmogumi, -kalbėjo popiežius Pijus XI Antrojo pasaulinio karo išvakarėse.
Nebūti vidutiniškam meilėje! Tikros vertybės tėra tiktai tos, kurios nenuvysta kaip žolė ir nepranyksta kaip dūmas, kurios yra amžinos. Daug didžių pasaulio darbų ir garsių žygių išnyksta be pėdsakų kaip praplaukusio laivo takas vandeny. Visa išnyks ir pasibaigs, kas be meilės buvo daryta, be meilės kurta, nors ir būtų pranašystės dovanos, nors tai būtų gražiausi meno kūriniai ar geriausi didvyrių darbai su pasiaukojimu ligi mirties.
Jei kalbėčiau žmonių ir angelų kalbomis.<... > Jei pažinčiau visas paslaptis ir visą mokslą. <...> Jei išdalyčiau vargšams visa, ką turiu, <...> bet neturėčiau meilės, - nieko nelaimėčiau.
Tik viena meilė yra amžina, nepriklauso nuo laiko ir kitų sąlygų. Ji stipri kaip mirtis (Gg 8, 6). Kas su meile daroma, su meile kenčiama, - visa tai peržengia laiko ribas ir palydi žmogų ligi Dievo sosto. Kaip gera ir ramu tikėti meilės jėga, kad ji ateinančius amžius laimi! Kristus mylėjo savuosius, mylėjo juos ligi galo. Ištverti meilėje!
Viešpatie, duok man meilės!- Su tokiu prašymu 1927 m. baigė savo gyvenimą sakydamas pamokslą šventas vengrų vyskupas Prohaška.
* * *
Mylėk ir daryk, ką nori(šv. Augustinas).
