AR DARVINISTINĖ EVOLIUCIJOS TEORIJA -PASKUTINIS MOKSLO ŽODIS
Jaunius[kun. Jonas Lauriūnas SJ]
1978 m. „Moksleivio“ 10 numeryje pasakojama apie ateistinę popietę Vilniaus 7-oje vidurinėje mokykloje. Čia buvo kalbama apie gyvybės atsiradimą ir jos tolesnę evoliuciją žemėje. Popietėje dalyvavo žinomas mokslo žinių populiarintojas astrofizikas Gunaras Kakaras ir žilagalvis astronomas Antanas Juška.
G. Kakaras pripažino, kad religijos šalininkai yra teisūs sakydami, jog tikimybė, kad atsitiktinai maišant įvairias medžiagas susidarys gyva ląstelė, yra lygi nuliui. Lygiai kaip išardę gerą televizorių ir visas jo palaidas daleles kratydami uždarame konteineryje niekada negausime normalaus televizoriaus, bet „konvejeriniame judėjime“ - gamykloje iš tų dalelių surinkti normalų televizorių tikimybė yra 100-procentinė. Taigi žymusis mokslo populiarintojas, fizikos matematikos mokslų kandidatas padaro nuostabiai „logišką“ išvadą, kad gamta gyvybę sukūrė konvejerinėje technologinėje linijoje ir tada joks protingas kūrėjas gyvybės atsiradimui ir jos evoliucijai paaiškinti yra nereikalingas... Matyt, kai jau reikia sukritikuoti vadinamųjų „tamsybininkų“ argumentus, galima kai ką ir užmiršti. Ginant ateistinę „dogmą“ galima užmiršti, kad kol kas pasaulyje nė viena automatizuota konvejerinė linija neatsirado savaime, be ištiso būrio inžinierių ir konstruktorių pastangų; kad konvejerinė linija liudija daug aukštesnį techninį intelektinį kūrėjų lygį už atskiro individualaus amatininko - puodžiaus.
Dar palyginti jaunam Gunarui Kakarui gal ir atleistina už šią „dialektišką“ košę, pateiktą moksleiviams: tarybinėje vidurinėje mokykloje, net ir universitete, fizikos fakultete, dabar nedėstoma logika. Bet tai, kad į pokalbį įsijungęs žilagalvis astronomas Antanas Juška tokiame teiginyje nematė jokios nesąmonės ir dar jį parėmė falsifikuotais, iš primityvių ateistinių knygučių paimtais teiginiais apie Aristotelio ir viduramžių mokslą, visai neatleistina. Juk jis baigė mokslus senais „buržuaziniais“ laikais ir logikos mokėsi. Matyt, ne taip jau toli nuo tiesos buvo Petras Cvirka, rašydamas apie A. Jušką, jog tai žmogus, nuostabiai gebantis keisti savo pažiūras pagal valdžios norus. Jis buvęs ir karštas katalikas, ir aršus tautininkas, ir uolus hitlerininkų gynėjas karo metais. Esą tik nesuspėjęs 1940 m. tapti įsitikinusiu komunistu (E Cvirka. Raštai. Vilnius, 1953. T. 11, p. 159). Bet per anksti apsidžiaugė Cvirka, - šiandien dr. A. Juška jau tapo ir kovingu materialistinės pasaulėžiūros propaguotoju...
Šiandien pas mus tvirtinama, kad darvinistinė evoliucijos teorija yra neginčijama mokslo tiesa ir tokia tvirta, kad dr. J. Aničas, sekdamas J. Jaroslavskiu, grindžia įstatymą, draudžiantį mokyti religijos mokykloje. Esą negalima vaikams teikti mokslinių žinių ir kartu mokyti, kad pirmąjį žmogų Dievas nulipdęs iš molio, o Ievą - iš Adomo šonkaulio; kad Dievas žvaigždes ir gyvius, augalus ir kalnus išpurtė iš rankovės kaip koks fokusininkas (Ideologinė kova ir jaunimas. Vilnius, 1977, p. 80). Tačiau J. Aničui tikėjimo tiesų reikėtų ieškoti ne Jaroslavskio veikaluose, o religinėje literatūroje. Šventajame Rašte apie žmogaus sukūrimą taip sakoma: Dievas nulipdė iš žemės dulkių žmogaus kūną ir įkvėpė jam gyvybės dvasią. Jau šv. Augustinas yra nurodęs, kad Šventojo Rašto posakio nereikia suprasti paraidžiui. Šiais žodžiais liaudžiai prieinamu būdu tepasakyta mintis, kad Dievas yra sukūręs visą žmogų - jo kūną ir sielą. Bažnyčia neatmeta, kad žmogaus kūnas galėjo išsivystyti iš jau buvusių, anksčiau sukurtų gyvūnų. Dievas galėjo žemesniems gyvūnams įdiegti tobulinimosi galią ir, kuomet jų kūnas pasiekė tinkamą žmogui išsivystymą, įdiegė protingą sielą (Mivart). Jaroslavskis ir juo sekdamas J. Aničas primeta Bažnyčiai tokias pažiūras, kurias ji jau buvo praaugusi IV a., šv. Augustino laikais.
Ką sako šiuolaikinis mokslas apie darvinistinę žmogaus kilmės teoriją? 1977 m. Maskvoje išleistoje anglų mokslo populiarintojo Meitlendo Idžio knygoje „Žmogaus kilmė - trūkstama grandinės dalis“ pasakyta, kad vadinamasis genetinis laikrodis prieštarauja mėginimams išvesti tiesią liniją tarp žmogbeždžionių ir žmogaus. Žmogbeždžionės per vėlai atsirado žemėje, kad užtektų laiko susidaryti tiems genetiniams skirtumams, kurie yra tarp žmogbeždžionių ir žmonių: vietoj genetikai čia reikalingų 30-40 milijonų metų, tiems skirtumams atsirasti pagal geologinius ir archeologinius tyrimus tegalime duoti 15 milijonų metų. Tai visiškai atitinka teologų požiūrį, neneigiantį žmogaus kūno sukūrime galimybės išsivystyti iš gyvūnų, kartu primenantį, kad, nepaisant ateistų tvirtinimo, tai kol kas tėra tik galutinai neįrodyta hipotezė.
Kad darvinistinė evoliucijos teorija nėra paskutinis mokslo žodis, patvirtina ir 1977 m. Vakaruose išleista knyga intriguojančiu pavadinimu „Nežinojimo enciklopedija“. Joje surinkti įvairių sričių specialistų straipsniai apie neaiškias, neišspręstas įvairių mokslų problemas. Vienoms mokslo sritims čia tenka po vieną straipsnį, o evoliucijos teorijai - net 4. Daug pasako ir patys tų straipsnių pavadinimai. Anglų karališkosios draugijos narys, Nicos universiteto profesorius, filosofas, tiriantis šių dienų mokslo apie gyvybę problemas E. V Tomlinas savo straipsnį pavadino „Evoliucijos teorijos klaidingos išvados“; Sasekso universiteto (Anglija) prof. Džonas Smitas - „Evoliucijos teorijos ribotumas“; JAV Mokslų akademijos narys Rojus Dž. Britenas straipsnyje „Evoliucinių kitimų šaltinis“ nurodo, kad šių dienų mokslui labai neaišku, kaip natūrali atranka, kova už būvį, prisitaikymas prie aplinkos gali būti evoliucinių pakitimų priežastis. Jis taip pat pabrėžia, kad žmogaus ir beždžionės praktinio skirtumo negalima paaiškinti vien genetiniais skirtumais. Genetiniai skirtumai tarp beždžionės ir žmogaus yra per maži, kad jais būtų galima paaiškinti didžiulį intelekto, elgsenos ir panašius skirtumus. Be to, kaip matome iš Meitlendo Idžio knygos, ir tiems genetiniams skirtumams atsirasti per maža laiko žemės geologinėje istorijoje.
Visa tai rodo, kad žmogaus sukūrimas Dievo sukurto pasaulio raidos istorijoje yra išskirtinis faktas. Todėl neseniai (1978 12 06) popiežius Jonas Paulius II, kalbėdamas bendroje audiencijoje, teisingai priminė gamtos mokslų pastangas nustatyti, kaip žemėje atsirado žmogus, stengiantis žmogų įstatyti į organinės gyvybės evoliucijos ribas. Tačiau, pabrėžė popiežius, net ir pripažinus didelius gamtos mokslo laimėjimus, tenka konstatuoti, kad žmogui gamtinės evoliucijos ribos per siauros. Žmoguje daugiau atsispindi Dievas negu gamta, nes žmogus yra Dievo paveikslas ir panašumas.
Taigi, kaip matome, šių dienų mokslas ir tokioje srityje kaip evoliucijos teorija ne ateistų pusę palaiko. Tai, ką J. Aničas laiko tvirtai nustatytais mokslo teiginiais ir kuo bando teisinti prieš Bažnyčią nukreiptus įstatymus, geriausiu atveju tėra išankstinio nusistatymo sukurta, bet galutinai neįrodyta hipotezė. O daugeliu atvejų tai panašiau į pasaką. Iš tiesų, argi ne pasaka tas pradžioje minėtas aiškinimas, kad gamtoje savaime susikūrusi konvejerinė linija, paneigianti išmintingo Kūrėjo būtinumą gyvybės atsiradimo procese? Juk visiems gerai žinoma, kad, nepaisant visų mokslo ir technikos laimėjimų, dar nė vienos gyvos ląstelės negalima surinkti jokioje, kad ir sudėtingiausioje, konvejerinėje linijoje, nors tose linijose surenkami ir daug sudėtingesni aparatai negu televizoriai. Ir jei televizoriaus negalima surinkti be protingo konstruktoriaus sukonstruoto ir valdomo konvejerio, tai argi ne pasaka tikėti, kad dar sudėtingesnei sistemai -gyvai ląstelei - užteko neprotingos gamtos savaime sukurto „konvejerio“?
