LIETUVOS ŠVIETĖJAS KAN. FELIKSAS MARTIŠIUS
J. M-tas [Kazimieras Šapalas]
1979 02 03 Prienų bažnyčioje paminėtos Lietuvos švietėjo kan. Felikso Martišiaus gimimo 100-mečio sukaktuvės. Buvo paprasta darbo diena, bet erdvi Prienų bažnyčia prisirinko pilna žmonių. Buvusio Prienų „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus paminėti atvyko jo mokiniai, bendradarbiai ir miesto bei apylinkės gyventojai. Tai rodo, kokį neužmirštamą bei gražų atminimą yra palikęs kanauninkas.
Mišias celebravo J..E. vysk. Liudvikas Povilonis, pamokslą sakė buvęs mokinys kun. A. Gustaitis. Daug dalyvių priėmė šv. Komuniją, kurią du kunigai dalijo eilėms per visą bažnyčią. Po pamaldų dalyviai dideliu būriu patraukė į kapines, kur prie kapo buvo padėta vainikų, gėlių ir tartas žodis. Šitokio įspūdingo, gilaus religinio susikaupimo, didelės pagarbos paminėjimo kan. Martišius tikrai buvo užsitarnavęs. Jis visas savo jėgas skyrė Bažnyčiai ir šviesiai tautos ateičiai.
Feliksas Martišius gimė 1879 02 02 Banaičių kaime, Sudargo parapijoje, Šakių apskrityje. Motinos brolių - vieno kunigo, kito gydytojo - Rugių remiamas mokėsi Palangos progimnazijoje. Ją baigęs įstojo į Mintaujos gimnazijos 5-ą klasę, bet po kelių mėnesių už atsisakymą rusiškai kalbėti maldą iš gimnazijos buvo pašalintas. Stojo į Kauno kunigų seminariją, bet rusų k. mokytojas per egzaminus „sukirto“ ir nebuvo priimtas. Rygoje išlaikęs rusų k. egzaminą, 1898 m. buvo priimtas į kunigų seminariją Seinuose. 1903 m. gavo kunigo šventimus.
Į parapiją dirbti paskyrimo negavo, nes drauge su kitais tais metais seminariją baigiančiaisiais nelaikė rusų k. egzamino ir valdžia paskyrimui pasipriešino. Apsigyveno Sudarge, netoli savo tėviškės ir ten „patylomis“ vikaravo. 1905 m. valdžia nustojo reikalavusi išlaikyti rusų k. egzaminą, todėl gavo oficialų paskyrimą eiti vikaro pareigas. Sudarge rado gerą darbui aplinką. Čia klebonavo veiklus ir pavyzdingas kun. Juozas Dailidė. Parapijiečiai apsišvietę, nes buvo daug pasidarbavęs garsusis knygnešių tėvas kun. M. Sederavičius, tuomet dar tebegyvenęs Sudarge.
Naujasis vikaras tuojau įtraukiamas į visuomeninį darbą. Išrinktas Žiburio draugijos skyriaus pirmininku, uoliai platino spaudą ir pats ėmėsi plunksnos. Išvertė jėzuitų Korelio ir Fridriko knygas „Išpažintis“, „Yra Dievas“, „Ar yra pragaras“, „Šventųjų gyvenimo“ I ir II dalis. Bendradarbiavo plačiai skaitomame savaitraštyje „Šaltinis“ - rašinėjo sodininkystės klausimais. Vėliau tuos straipsnius surinkęs ir papildęs išleido atskira knyga „Apie sodą“.
1909 m. nukeltas vikaru j Višakio Rūdą, rado 80-metį, bet dar stiprų kleboną kun. Strimą-Strimavičių, senoviškų pažiūrų, gerokai sulenkėjusį, nepripažįstantį reikalo dalyvauti lietuviškose draugijose. Parapijiečiai gyveno išsisklaidę tarp girių. Mokančių skaityti ir rašyti buvo nedaug. Kun. F. Martišius nusprendė, kad čia labiau negu kur kitur reikalingas energingas ir stropus veikimas. Pirmą kartą lankydamas parapiją ne vien poterių mokėjimą tikrino: sąsiuvinyje užsirašė kiekvieno parapijiečio pavardę, pasižymėdamas, ar moka skaityti, rašyti, kiek šeimos narių svetur iškeliavusių. Tos žinios jam padėjo susidaryti planą, ką ir kaip veikti. Netrukus įsteigė Žiburio draugijos skyrių, prie jo suorganizavo knygynėlį ir per draugijos susirinkimus ragino žmones šviestis, išmokti rašto, skaityti laikraščius, knygas. Kad patys galėtų mokytis rašto, dalijo gražios rašysenos pavyzdžius, kalėdodamas tikrino, kas ir kiek pažengęs. Per 9-erius metus, kai buvo Višakio Rūdos vikaru, mokančių skaityti ir rašyti parapijiečių pagausėjo beveik trigubai. Kovai su girtavimu įsteigė Blaivybės draugiją, pastatė naują vikariatą ir susirinkimų salę, bet galutinai įrengti nesuspėjo. Vokiečiams užėjus, parapijoje įsteigė 15 mokyklėlių. Po kelių mėnesių okupacinė valdžia jas uždarė tuo pretekstu, kad mokytojai nebuvo lankę vokiečių įsteigtų kursų mokytojams.
Žiburio draugijos Centro valdyba numatė pavesti kun. F. Martišiui suorganizuoti gimnaziją Prienuose ir jis 1918 m. ten buvo nukeltas. Lėšas, patalpas, inventorių, mokytojus, - viską, kas reikalinga gimnazijai, turėjo parūpinti pats organizatorius. Paskirtas steigiamos mokyklos direktoriumi, darbo ėmėsi su nuostabia energija ir ištvermingumu. Po kelių mėnesių surado patalpas, parūpino inventorių, atliko kitus parengiamuosius darbus ir 1918 06 04 drauge su studentu M. Bagdonu pradėjo darbą gimnazijoje. Atidarė dvi pirmąsias klases, į kurias įstojo 51 mokinys.
Darbo sąlygos buvo nepaprastai sunkios. Karas, viską nualinęs ir nuvarginęs gyventojus, vis dar tebesitęsė. Prienai elektros neturėjo. Žibalo buvo sunku gauti ir jis buvo labai pabrangęs. Žvakių pirktis mokiniai nepajėgė. Mokyklai apšviesti direktorius parūpino karbidines lempas. Dauguma mokinių vakarais rinkdavosi į mokyklą ir ten ruošdavo pamokas. Kad vieni kitiems netrukdytų, su mokiniais pakaitomis buvo arba direktorius, arba mokytojas Bagdonas. Didesnė mokinių dalis mokyklą lankė namuose austais drabužiais, apsiavę klumpėmis. Trūko vadovėlių ir kitų mokymo priemonių. Bet dėl direktoriaus rūpestingumo mokymo darbas vyko nemažinant programose nustatytų reikalavimų; kasmet buvo atidaromos aukštesnes klasės, mokinių skaičius didėjo, išaugo į pilną 8-ių klasių gimnaziją ir 1925 m. išleido pirmąją abiturientų laidą. Kas suskaičiuos, kiek energijos, vargo, kantrybės ir rūpesčių tatai iš direktoriaus pareikalavo!
Po karo iš Rusijos grįžo savininkas namo, kuriame veikė mokykla. Būdamasas prolenkiškos orientacijos, nenorėjo, kad jo namuose būtų lietuviška mokykla ir 1919 m. pabaigoje griežtai pareikalavo patalpas palikti. Mieste kitų mokyklai tinkamų namų nebuvo. Direktorius nepasimetė: suprato, kad kitos išeities nėra, kaip tik statytis mokyklai savo namą. Jis energingai apsisuko, ir tarsi fėjos mostelėjimu per kelis mėnesius iškilo naujas pastatas. Prasidėjus mokslo metams (1920) čia įsikūrė mokykla. Įrengimo ir statybos darbai užsitęsė dar kelerius metus, bet kasmet buvo įrengiama tiek patalpų, kiek reikėjo naujai atidaromoms klasėms.
Namą statė nemažą, dviejų aukštų, kad ateityje galėtų tilpti pilnos gimnazijos visos klasės ir kabinetai. Statė ūkiniu būdu. Direktorius pats pėsčias perėjo visus kaimus, iš kurių vaikai lankė gimnaziją, prašydamas ūkininkus patalkininkauti, iš miško parvežti statybai rąstų, iš lentpjūvių -išpjautą medžiagą. Valstybė tik kūrėsi ir savo lėšomis paremti mokyklos nelabai galėjo. Statybai lėšų surasti turėjo pats direktorius. Rinko aukas bažnyčiose, rašė laiškus Amerikoje gyvenantiems išeiviams iš Prienų apylinkės, rengė loterijas, tam reikalui net savo, direktoriaus, algos negailėjo.
Direktorius ne tik pastatydino mokyklos pastatą, bet rūpestingai tvarkė ir visą kitą mokyklos darbą. Jo vadovaujama Prienų gimnazija savo tvarka, drausme ir mokslo lygiu buvo viena geriausių Lietuvoje (šią gimnaziją yra lankęs ir žymus mūsų filosofas prof. Antanas Maceina). Kun. F. Martišius tebuvo baigęs kunigų seminariją. Kad nesusidarytų kliūčių eiti direktoriaus pareigas, 1927 m. prie Švietimo ministerijos sudarytos egzaminų komisijos išlaikė pedagoginių ir teologinių dalykų nustatytus egzaminus ir gavo aukštojo mokslo baigimo diplomą.
Kan. F. Martišius buvo tikras sodininkystės apaštalas Lietuvoje. Dar Sudarge vikaraudamas sodininkystę propagavo spaudoje. Prienuose, buvusio dvaro žemėje, užveisė didelį medelyną, kuris buvo žinomas visoje Lietuvoje. Medelyne išauginti skiepai plačiai paplito: iki 1940 m. į įvairias Lietuvos vietas buvo išsiuntinėta arti 100 000 skiepų. Gimnazijoje III-IV klasėse įvedė sodininkystės pamokas ir pats dėstė. Vasaros atostogų metu medelyno bazėje rengė sodininkystės, daržininkystės, bitininkystės kursus, kuriuose, be paties vedėjo kan. Felikso Martišiaus, dėstė Žemės ūkio akademijos profesoriai ir docentai (V. Vilkaitis, k. Brundza, R. Šalčius). Kursus, kurie veikė 10 metų, baigė 770 žmonių, iš jų - 482 pradžios mokyklos mokytojai, kurie tarp savo mokinių ir apylinkės gyventojų taip pat propagavo sodininkystę.
Kan. F. Martišiaus darbštumas buvo nepaprastas. Vėlai gulė, anksti kėlė. Nežinojo jokių atostogų. Mokslo metų eigoje visa širdimi buvo atsidavęs mokyklai ir mokiniams, o vasaros metu - medelynui ir sodininkystės kursams. Gyveno kukliai, kaip asketas, be jokios prabangos - net nosinės buvo ne pirktinės, o pasiūtos iš naminės drobės. Nerūkė ir nevartojo alkoholinių gėrimų. Sau nieko nereikalavo, bet kitiems daug padėjo. Savo atlyginimą daugiausia sunaudodavo gimnazijai, medelynui, moksleiviams šelpti.
