ATEINA LAIKAS
Loreta[Loreta Užemeckaitė]
Ateina laikas, kai nunokę saulėj varpos linksta,
kai, kažkada šypsoję mėlynai, linai rovėjų laukia,
kai šakos obelų gera našta nusvyra,
kai žmogui, einančiam pavėjui ir prieš vėją,
į saulę ir į nykią tamsą,
rankas kaip du paukščius,
kaip du suskilusius nuo darbo skaudulius,
pakelt į šviesą paskutinį kartą leista.
Ateina laikas...
Ateina laikas, kai pageltę lapai krinta,
ir tyliai šnara ilgesį paberdami.
Sugrįžta žemėn, nes iš jos gelmių atėjo.
Ir tau, žmogau, jau laikas,
kai plaukai baltai pražysta,
ateina laikas grįžti...
Viskam ateina savas laikas...
Ateina laikas, kai vaikai užauga,
bėgioję pievomis, sužaidę savo žaidimus,
išeina. Parneša gėlių dar į namus.
Augina saulės spindulius delnuos
ir ugnį, kurioj pats laikas degint
vergiškuosius tautos pančius ir įdegint meilę
ir kelių kryžkeliuos ieškot
tik vienos rankos, per tamsą ištiestos... Ateina laikas...
