KALĖDŲ DOVANOS
POEZIJOS HORIZONTAI
Bernardas Brazdžionis
Tau Kalėdoms dovanų, žmona brangioji,
Ieškau aš parvežt Paryžiuje visam,
Ko nespėji, ko nelauki, nesvajoji,
Kas tau šviestų šios tremties kely tamsiam.
Tau čia tūkstančiai žiedų papuošti pirštams,
Bet jie vieno mūsų žiedo neverti;
Tau brangių čia briliantų, kad užmirštum,
Kaip anie žiedai lelijų dar balti
Žydi tartum sutuoktuvių pirmą dieną...
O aš ją kaip vakarą menu...
Tau čia šilkas, kailiai lapių ir hienų,
Ir panterų - pilnos gatvės, aveniu...
O tu man graži be kailių ir be šilko -
Ne puošni madų lėlė ir ne žvėris,
Tavo sieloj visas mano džiaugsmas tilpo:
Mylima, sesuo, žmona ir moteris.
Tau servizai čia ploniausio porceliano -
O jis dūžta apgaulingas ir trapus.
Tau languos kristalo taurės, bet jos mena
Tik iliuzijas, šukes, tiktai kapus...
Gal tau didelę ir skaisčią akį žiedui
Su penkiolika brangiųjų akmenų,
Tartum metų tiek su sningančiom Kalėdom,
Ir dienų - didžiausių Dievo dovanų?..
Tau Kalėdoms dovanų salonai siūlo,
Tartum pasakų princesei, batukus,
Išrašytus aukso ir sidabro siūlais...
Bet kaip eisi tu su jais tremties takus?
Kaip šilkuos regėsi tėviškę iš tolo,
Kur rubinai - kraujas, mirtys ir kančia?..
Tau muziejuj iš viduramžių mišiolo
Mintimis pavogsiu nuo minios slapčia
Vieną Kristaus Užgimimo žvaigždę šviesią,
Vieną spindulį Šventos Šeimos namų,
Vieną viltį eit per visą žemę dviese
Atspindžiuos dangaus padangčių tolimų.
