SPAUDOS APŽVALGA
Tarybinė spauda dažnai rašo religiniais klausimais ir mini tikinčiuosius. Už tai būtų galima pagirti, jeigu rašydama remtųsi tikrais faktais ir teisingai apžvelgtų dalykus. Deja, taip. nėra. Skaitant straipsnius apie religiją dažnai krinta į akis didelis tendencingumas, tiesos nepaisymas ir noras religiją suniekinti, tikinčiuosius pažeminti. Kad taip yra, nesunku įsitikinti.
„Moksleivis“ (1978 m., Nr. 5) straipsnyje apie Pabiržės vidurinės mokyklos ateistinio klubo veiklą rašo: Religinės tradicijos yra gyvos kai kurių ne itin išprususių vyresnės kartos žmonių sąmoneje <...>, religija - beraščių ir mažaraščių žmonių savybė, <...> išprususių tarp tikinčiųjų nėra. Kad čia pasakyta aiški netiesa, nesunku įsitikinti. Pažangios kultūros šalyse (Vokietijoje, Prancūzijoje, Italijoje ir kt.) milijonai žmonių laiko save tikinčiais, anko bažnyčias ir praktikuoja religiją. Tarp jų yra tūkstančiai garsių pasaulio mokslininkų (žr. Dr. J. Prunskis. Mokslas ir religija; Kurtua. Ką apie Dievą sako šiuolaikiniai mokslininkai). Ir mūsų pirmosios lietuviškosios knygos autorius Martynas Mažvydas, literatūros klasikai Kristijonas Donelaitis, Antanas Baranauskas, Maironis, Vaižgantas buvo ne tik tikintieji, bet ir kunigai. Argi jie beraščiai, neišprusę? Kad visais tais teiginiais sakoma netiesa, be abejo, geai žinojo ir „Moksleivio“ redakcija, bet vis dėlto juos spausdino.
„Nemuno“ 1977 m., Nr. 10, V Balkevičius apie tikinčiuosius rašo, kad jie fanatiški užsispyrėliai, kuriems religija yra tik svetimos mūsų visuomenei ideologijos forma. V Balkevičius taip rašydamas norėjo pažeminti tikinčiuosius ir religiją, bet pažemino tik save. Kas gali patikėti, kad tikintieji, kurie sudaro didesnę dalį žmonijos, yra fanatiški užsispyrėliai? Lygiai taip pat nepagrįstas teigimas, kad religija mūsų visuomenei yra svetima ideologijos forma. Gyvenimas rodo visai ką kita, negu teigia
V Balkevičius. Religija nemoko daryti to, kas būtų žalinga visuomenei. Atvirkščiai, ragindama laikytis pastovių ir nekintamų moralės principų, ji stiprina visuomenę ir daug jai patarnauja. Bažnyčia, kuri jungia tikinčiuosius, nėra abejinga šių dienų visuomenei ir jos rūpesčiams. Vatikano II Susirinkimo nutarimuose plačiai tai išdėstyta (Dekretas apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje). Susirinkimas ragino krikščionis, kad jie stengtųsi gerai atlikti savo pareigas, vadovaudamiesi Evangelijos dvasia, ir priminė, kad tikėjimas labiau įpareigoja darbuotis pagal savo pašaukimą. Bažnyčios rūpinimasis visuomenės narių reikalais toks reikšmingas, jog tai pabrėžė ir Čilės komunistų vadas Lujisas Korvalanas. Būdamas kalėjime jis rašė, jog Čilėje Katalikų Bažnyčia yra vienintelė iš svarbiųjų institucijų, kuri kelia balsą, smerkdama piliečių teisių pažeidimus (Begegnung. 1977. Nr. 10). Nemaža kunigų dalyvauja tautų išsivadavimo kovoje, gina pilietines teises: Kolumbijos profesorius kun. Kamilas Torezas buvo nuteistas mirti, nes atsisakė universiteto profesoriaus vietos ir nusprendė vykti į kalnus pas kovojančius partizanus; Rodezijoje 1976-1977 m. buvo sušaudyta 10 kunigų (tarp jų vienas vyskupas) ir nemažai uždaryta į kalėjimą (vienas vyskupas nuteistas 10 metų) už tai, kad jie, būdami baltieji, parėmė kovojančius juoduosius; San Salvadore 1977 m. buvo pasmerkti mirti du kunigai, visi vienuoliai jėzuitai ir grupė kunigų ištremti, nes gynė varginguosius. Ar gyvenimo faktai nepaneigia V Balkevičiaus teigimo, jog religija yra svetima ideologija šių dienų visuomenėje?
„Laiko ir įvykių“ 1977 m., Nr. 23, ateizmo propaguotojas Jonas Aničas, paminėjęs nuteistųjų už religinės ir tautinės literatūros gaminimą bei platinimą Vlado Lapienio, Kastyčio Matulionio ir Onos Pranckūnaitės pavardes, rašo, kad tokie ir panašūs kitamaniai yra užsikrėtę miesčioniška psichologija, silpni, kartais liguisti asmenys, linkę į garbėtrošką, pervertinantys savo sugebėjimus.
Taip apie kitamanius rašydamas J. Aničas labai klysta. Miesčioniška psichologija užsikrėtę, silpni ir garbėtroškos nesiaukos, nestos ginti nei tautinių, nei religinių vertybių, nei pilietinių teisių. Tokiam reikalui ryžtasi tik drąsūs ir valingi idealistai. Miesčioniška psichologija yra užsikrėtę ne Lapienis, Matulionis ir Pranckūnaitė, o tie, kurie, paniekinę tautinius ir religinius idealus, užuot tarnavę savo tautai, tarnauja svetimiesiems, plaukia, kur juos neša laiko srovė, siekdami praturtėti ir pakilti karjeros laiptais.
* * *
J. Aničas „Literatūros ir meno“ (1978 m., Nr. 35 ir 39) straipsnyje „Vakarų baltų studijos ir antikomunizmas“ piktinasi, kad lietuvių buržuazinės emigracijos baltistų darbuose nėra nė žodžio apie tai, kad 1940 m. Lietuvoje įvyko socialistinė revoliucija ir kad ją įvykdė krašto darbo žmonės, lietuvių komunistų partijos vadovaujami. Piktinimasis be pagrindo. Argi baltistai savo darbuose galėjo rašyti tai, ko nebuvo? Ne tik istorikai, bet ir visi kiti, kurie turėjo progos stebėti 1940 m. įvykius Lietuvoje, aiškiai žino, jog jokios socialistinės revoliucijos tais metais Lietuvoje nebuvo -tarybų valdžia Lietuvoje įvesta ne gyventojų valia, ne darbo žmonių įvykdyta revoliucija, o visai kitu būdu. Tarybų valdžios įvedimą lėmė visai kiti veiksniai: Maskvoje Molotovo ir Ribentropo 1939 m. sudaryta sutartis padalyti Lenkiją ir Pabaltijo valstybes, Tarybų Sąjungos 1940 m. birželio mėnesio ultimatumas Lietuvai, reikalaujantis pakeisti vyriausybę, įsileisti į Lietuvos teritoriją naujus Raudonosios armijos dalinius ir Lietuvos okupavimas, iš Maskvos atsiųsto komisaro V Dekanozovo šeimininkavimas Lietuvoje, lietuvių veikėjų areštai ir ištrėmimas į Tarybų Sąjungą. Atlikus tokį parengimą, Dekanozovas surežisavo tarybų valdžios įvedimą ir Lietuvos įtraukimą į Tarybų Sąjungą. Tai tokie buvo tikrieji 1940 m. įvykiai, nulėmę Nepriklausomos Lietuvos valstybės likvidavimą.
J. Aničas tame pat straipsnyje rašo:
Lietuvių tarybinėje istoriografijoje yra giliai ir visapusiškai parodyta, jog istorinį lietuvių tautos posūkį 1940 m. nulėmė krašto darbo žmonių valia ir prasiveržusi jų ryžtinga revoliucinė iniciatyva.
Tas tarybinės istoriografijos gilus ir visapusiškas parodymas yra tik fantazijos sukurta pasaka, kurią kaip istorinę tiesą pateikia Aničas ir kiti to paties lygio istorikai.
* * *
Mokyklose ir moksleiviams skirtoje spaudoje vis dar nesiliaujama kartoti pasenęs, iš XIX a. ateistų paimtas tvirtinimas, jog Kristus esąs ne istorinis asmuo, o tik mitas. Ateizmo propagandiste F. Butienė „Moksleivio" (1977m. Nr.121) straipsnyje apie metų skaičiavimą rašo, jog apie Kristų nesą istorinių duomenų, kad Jo gimimas ir mirtis nėra paremta jokiais dokumentais, - Kristus nesąs istorinis asmuo, o tik mitas.
Šių pasenusių tvirtinimų nepagrįstumą dar XX a. pradžioje yra įrodęs Pranas Dovydaitis 1914 m. išleistoje savo knygoje „Kristaus problema“.
Šandien jau ir ateistai mokslininkai nedrįsta paneigti, jo Kristus yra istorinis asmuo. Anglų ateistas Dž. Freizeris savo veikale „Auksinė varpa“ ir anglų mokslininkas A. Robertsonas veikale „Krikščionybės kilmė“, kurį esą rašęs vadovaudamasis marksistiniu požiūriu, sako, jog jie neneigia, kad Kristus, vadinamas Mesiju, prokuratoriui Poncijui Pilotui valdant, bu-vęs prikaltas prie kryžiaus.
Apie Kristų rašė I-II a. gyvenę nekrikščionys istorikai Tacitas, Svetonijus, Plinijus Jaunesnysis, Juozapas Flavijus ir krikščionys rašytojai Klemensas Romietis, Ignotas Antiochietis, Polikarpas Smirnietis, Papijas Hierapolietis, Justinas Kankinys ir kiti. Kristų savo akimis matė ir apie Jį rašė evangelistai Matas, Morkus ir Jonas, o evangelistas Lukas rašė, ką jam perdavė tie, kurie savo akimis buvo matę. Šių dienų mokslininkai pripažįsta, jog Šventasis Raštas yra ne tik religinė knyga, bet ir svarbus istorinis dokumentas (Hans Bradke. Bibel, Spatten und Geschichte. Leipzig, 1977). Archeologiniai kasinėjimai patvirtina, jog vietos, kuriomis keliavo Kristus ir apie kurias rašoma evangelijose, nėra pramanytos, o tikrai yra buvusios. F. Butienės tvirtinimas, jog nesą istorinių duomenų apie Kristų, rodo tik jos ignoranciją.
Netiesa ir tai, kad Kristaus gimimo bei mirimo datos nėra paremtos dokumentais. Minėtųjų istorikų bei rašytojų darbai ir evangelijos pateikia chronologinių duomenų, kuriais remiantis galima nustatyti Kristaus gimimo laiką. Evangelijoje pagal Luką pasakyta, jog Kristus gimė, kai išėjo Augusto įsakymas surašyti gyventojus. Archeologai yra suradę plokštę Monumenta Ancyranum, kurioje paminėta, jog Augusto laikais gyventojų surašymas buvęs 8-ais m. prieš Kristų ir 14-ais m. po Kristaus. 8-ųjų metų data maždaug atitinka Kristaus gimimo metus. Luko dar pasakyta, kad Jonas Krikštytojas pasirodė 15-aisiais ciesoriaus Tiberijaus viešpatavimo metais (27-28 m. po Kr.): Poncijui Pilotui valdant Judėją, Erodui esant Galilėjos tetrarchu, Jonas pakrikštijo Jėzų. Po to Kristus pradėjo skelbti savo mokslą, turėdamas apie 30 metų (Lk 3, 23). Evangelijoje pagal Joną pasakyta, jog Kristus mokė ne mažiau kaip dvejus metus. Šie ir kiti duomenys leidžia nustatyti Kristaus gimimo ir mirimo datas.
F. Butienė rašo, kad metų skaičiavimas nuo Kristaus gimimo Europoje įsigalėjo tik XVI a., nuo 1582 m., kai popiežius Grigalius XIII reformavo Julijaus kalendorių. Iš tiesų buvo ne visai taip. Vienuolis Dionyzijas Egziguas (Mažasis) parengė Velykų švenčių lentelę ir 527 m. pirmasis pradėjo skaičiuoti metus nuo Kristaus gimimo. Tokį metų skaičiavimą Bažnyčia oficialiai įvedė 607 metais. Kronikas vedė ir diplomatinius raštus rašė daugiausia vienuoliai ir kunigai, kurie laikėsi Bažnyčios oficialiai nustatyto metų skaičiavimo. Vakarų šalyse metų skaičiavimas nuo Kristaus gimimo įsigaliojo ne XVI a., o žymiai anksčiau. Popiežius Grigalius XIII ne naują chronologiją įvedė, o tik nustatė tiksliau naujų metų pradžią, kuri nuo astronominio laiko tada jau buvo atsilikusi 10 dienų. (Rytų Bažnyčia popiežiaus Grigaliaus XIII reformuoto kalendoriaus nepripažįsta ir iki dabar laikosi senojo metų skaičiavimo.)
* * *
Vienuolynai yra atlikę didelius darbus - daug nusipelnę labdarybės, mokslo, religijos ir kitose srityse. Nemažą vaidmenį jie atlieka ir dabar -gaivina, palaiko ir stiprina religinę dvasią. Suprantama, kad tose šalyse, kur religiją siekiama išstumti iš gyvenimo, tokia įstaiga kaip vienuolynas nėra pageidaujama. Todėl žmonių akyse vienuolynus stengiamasi pažeminti, suniekinti ir išjuokti. Taip daroma kitur, taip elgiamasi ir pas mus.
Yra išleista Jono Ragausko knygelė „Moteris ir religija“. Joje parašyta: Krikščionybė yra sukūrusi ir išugdžiusi savotišką nenatūraliu gyvenimo būdu pagrįstą instituciją - vienuolynus, kurie esą daugiau negu sunkiausio režimo kalėjimai; <...> vienuolyne žmogaus prigimtis fiziškai ir moraliai žalojama, draskoma; <...> žmonės tiesiog neišvengiamai tampa nenormalūs; <...> vienuolynai - žmogaus nuasmeninimo fabrikai.
Ne vienas, ypač jaunas žmogus, su vienuolynais ir vienuolių gyvenimu visai nesusipažinęs, šitokią charakteristiką perskaitęs pagalvos: ar gali būti kita baisesnė institucija už vienuolyną? Sunku suprasti, kodėl J. Ragauskas taip neteisingai rašė. Jis, būdamas kunigu, buvo lankęsis vienuolynuose, susidūręs su vienuoliais, buvo susipažinęs su Bažnyčios ir visuotine istorija - aiškiai žinojo, kad taip nėra, kaip jis rašė, o vis dėlto rašė...
Visiškai aišku, kad fiziškai ir moraliai sužaloti žmonės nebūtų atlikę darbų, turinčių tokią didelę reikšmę Bažnyčiai, mokslui, kultūrai, žmonijai. Kelis šimtmečius vienuolynai buvo bene vieninteliai švietimo, mokslo ir kultūros židiniai. Kai barbarų tautos įsiveržė į Romos imperiją ir be pasigailėjimo griovė, naikino ir niekino viską, ką žmogaus kūrybinė dvasia ir talentas sukūrė, vienuoliai stojo gelbėti kultūrinių vertybių. Jie jas rinko, globojo ir saugojo vienuolynuose. Vienuoliai ir vienuolynai apsaugojo nuo sunaikinimo ir išlaikė iki šių dienų nemažai senovės autorių rankraščių, veikalų, dokumentų, meno kūrinių. Vienuolynai laikė prieglaudas ir ligonines, steigė mokyklas, universitetus, bibliotekas, plėtė amatus, žemdirbystę, daržininkystę, sodininkystę. Vienuoliai perrašinėjo senovinius rankraščius, rašė kronikas ir atliko didelį kultūrinį darbą. Vienuoliai Kirilas ir Metodijus sudarė slavų abėcėlę. Ir Vilniaus universitetui pradžią davė ir jį išugdė ne kas kitas, o vienuoliai jėzuitai. Vienuolynai išaugino tūkstančius mokslininkų, tarp kurių yra nemažai turinčių pasaulinį garsą (pvz., šv. Tomas Akvinietis, genetikos pradininkas Gregoras Johanas Mendelis, skruzdėlių gyvenimo tyrinėtojas Erichas Vasmanas, religijų tyrinėtojas etnologas Vilhelmas Šmitas, paleontologas-filosofas Tejaras de Šardenas ir daug kitų).
Nepaprastai dideli yra vienuolių artimo meilės darbai. Tūkstančiai vienuolių dirba ligoninėse, senelių ir invalidų prieglaudose, vaikų namuose, kur reikia daug jautrios širdies ir pasiaukojimo. Raupsuotųjų ligoninėse ir prieglaudose, kur ypač sunkus ir ne visiems pakeliamas darbas, daugiau-sia yra dirbančių vienuolių. Pasaulinį garsą yra įgijusi Indijoje dirbanti albane vienuolė, žinoma Motinos Teresės iš Kalkutos vardu (g. 1910 m.). Ji yra sulaukusi ypatingo pripažinimo, apdovanota: 1971 m. - popiežiaus Jono XXIII Taikos premija, 1972 m. - Indijos Neru premija, 1973 m. -Indijos Templtono premija (30 ooo britų svarų sterlingų); 1975 m. - pristatyta kandidate Nobelio taikos premijai.
Už ką ši vienuolė sulaukė tiek daug pagarbos ir apdovanojimų? Dirbusi 20 metų Kalkutos aukštesniojoje mokykloje dėstytoja, 1948 m. ji įsteigė Gailestingosios Meilės seserų kongregaciją pamestinukams, benamiams mirštantiesiems ir raupsuotiesiems globoti. Kongregacija yra suteikusi globą 23 000 ligonių benamių, globoja ir nuolat išlaiko 500 vaikų. Raupsuotiesiems turi ne tik gydymo įstaigas, bet ir reabilitacijos centrą, kur pasveikusieji išmokomi verslo, kad išėję iš gydymo įstaigos galėtų užsidirbti pragyvenimui. Turi savo filialus Šri Lankoje, Tanzanijoje, Venesueloje, Romoje. Štai kokius darbus dabar atlieka vienuolės! Ar sąžininga šitokius darbus atliekančias vienuoles vadinti sužalotomis, nenormaliomis asmenybėmis?
Volteras, kuris daug iš ko šaipėsi, apie moterį vienuolės drabužiu rašė: Pasaulyje nėra gražesnio dalyko kaip auka, kurią sudeda švelnioji lytis, spindinti grožiu, jaunyste, o neretai ir kilmingumu, ligoninėse švelnindama visokį žemišką vargą, kuris užgauna mūsų išdidumą ir yra toks koktus mūsų jautrumui (T. Deimel. Zitatenapologie. Herderische Verlag, p. 270).
O kokį didelį ir sunkų darbą atlieka vienuoliai misionieriai, skelbdami Kristaus mokslą tose šalyse, kurių Evangelijos mokslo šviesa dar nepasiekė! Nė vienoje žmonių bendruomenėje nerasime tiek jautrios širdies ir pasiaukojimo tarnaujant artimui, kaip vienuolių brolijose.
[Parengta pagal Laukio, Kėkšto ir Volungės atsiųstą medžiagą]
