ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.
KNYGŲ RECENZIJOS
ARKIVYSKUPAS MEČISLOVAS REINYS.
(Čikaga, 1977. 245 p.)
Turtėja literatūra apie įžymiuosius mūsų tautos vyrus. Dr. Juozas Girnius yra parašęs puikią monografiją „Pranas Dovydaitis“, prof. Juozas Eretas - „Kazys Pakštas“ ir „Stasys Šalkauskis“, Petras Maldeikis - „Kunigas Mykolas Krupavičius“, Andrius Baltinis - „Vyskupo Borisevičiaus gyvenimas ir darbai“. 1977 m. išleista monografija apie arkivysk. Mečislovą Reinį yra vertingas šio sąrašo papildymas.
Įvado žodyje Vytautas Bagdanavičius rašo, kad knyga yra parengta Lietuvoje, bet dėl suprantamų priežasčių jos autorius neskelbiamas ir ji galėjo pasirodyti tik svetur, Čikagoje. Veikale yra įterpta įvairių asmenų atsiminimų ir dokumentinių raštų. Knyga duoda ryškų vaizdą Vyskupo asmenybės, stovėjusios Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo centre. Tai buvo žymus, plataus masto veikėjas, ėjęs atsakingas pareigas Lietuvos politiniame ir bažnytiniame gyvenime, imponavęs savo dideliu išsimokslinimu, pareigos, valios ir principų žmogus, santykiuose su kitais nuoširdus, kuklus, nusižeminęs ir jautrus. Veikalo autorius rašo: Daugelio nuomone, arkivyskupas M. Reinys - ryškiausia žvaigždė po Dievo tarno Jurgio Matulevičiaus (p. 18).
Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Madagaskaro vienkiemyje, Utenos rajone. Pradinį mokslą ėjo Antalieptės ir Mūrinės Ašmenos (Vilniaus krašte) mokyklose. Gimnaziją aukso medaliu baigė Rygoje. 1905 m. baigęs Vilniaus kunigų seminariją, įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią baigė 1909 m. teologijos magistro laipsniu. Savo jaunystės draugo kun. J. Čepėno remiamas, tų pačių metų vasarą išvyko į Belgiją tęsti studijų. Liuveno universitete išklausė atskirų filosofijos šakų, teologijos, fizikos, chemijos, biologijos, fiziologijos, mineralogijos, geologijos ir prigimtosios teisės kursus. Parašęs disertaciją apie Vladimiro Solovjovo dorovės pagrindus, 1912 m. gavo filosofijos daktaro laipsnį. 1913-1914 m. Strasbūro universitete gilino apologetikos žinias. Čia dar klausė paskaitų iš religijos filosofijos, taip pat apie naujųjų laikų kultūros problemas. Studijuodamas Belgijos, Vokietijos universitetuose, dar aplankė Angliją, Olandiją, Švediją, Prancūziją, Šveicariją, Austriją, Italiją. Trejas atostogas, dirbdamas pastoracinį darbą, praleido Danijoje. Studijuodamas buvo grupėje iniciatorių, kurie įkūrė mokslą einančio jaunimo katalikišką ateitininkų organizaciją.
Į Lietuvą grįžo Pirmajam pasauliniam karui prasidėjus. Iš pradžių buvo paskirtas Vilniaus Šv. Jono bažnyčios vikaru, o vėliau - Vilniaus lietuvių gimnazijos kapelionu ir kunigų seminarijos profesorium. Uoliai dalyvavo lietuvių tautiniame veikime, buvo švietimo draugijos „Rytas“ vicepirmininku, parašė naują krikščionių demokratų partijos programą, į lietuvių kalbą išvertė Čelpanovo psichologijos vadovėlį.
Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui, Vilnius ėjo iš rankų į rankas. Raudonarmiečiai 1919 m. traukdamiesi iš Vilniaus paėmė lietuvių inteligentų įkaitus, tarp jų ir kun. prof. Mečislovą Reinį. 3 mėnesius jis išbuvo Smolensko kalėjime. Lietuvos vyriausybei pasikeitus kaliniais su Tarybų valdžia, 1919 m. liepos mėn. buvo paleistas iš kalėjimo ir grįžo į Vilnių, kur tęsė profesoriaus darbą kunigų seminarijoje.
1922 m. buvo pakviestas dėstyti psichologijos Kauno universitete, Teologijos-filosofijos fakultete. Čia profesoriavo iki 1940 m., kol fakultetas veikė. 1925-1926 m. ėjo užsienio reikalų ministro pareigas, nuo 1926 m., net būdamas Vilkaviškio vyskupu koadjutoriumi, nenustojo dalyvavęs visuomeniniame gyvenime ir domėjęsis politiniu. Kaip užsienio reikalų ministras, 1925 m. priėmė į Kauną atvykusį Tarybų Sąjungos užsienio reikalų komisarą Čičeriną ir parengė Lietuvos valstybės sutartį su TSRS. Sunormino Lietuvos santykius su Vatikanu ir prisidėjo prie Lietuvos bažnytinės provincijos įsteigimo. Gyvai sekė katalikiškųjų organizacijų veiklą: beveik visada dalyvaudavo jų suvažiavimuose, konferencijose, pasitarimuose ir tardavo žodį. Jis daug prisidėjo prie katalikiškų organizacijų gairių nustatymo ir jų organizacinio darbo tobulinimo. Energingai gynė moksleivių ateitininkų organizaciją, kai vyriausybė buvo pasiryžusi ją likviduoti. Lietuvos Episkopatas 1932 m. rengėsi atidaryti Katalikų universitetą. Jo rektorium buvo numatytas vyskupas Mečislovas Reinys. Buvo parengtas universiteto statutas, darbo planai, bet vyriausybė neleido universiteto atidaryti. Jis sekė spaudą, pats neblogai valdė plunksną, bendradarbiavo „Draugijoje“, „Židinyje“, „Tiesos kelyje“, „Logos“, „Soter“, „Lietuvos mokykloje“ ir daugelyje kitų laikraščių bei žurnalų. Jo parašytų straipsnių, recenzijų ir atskirai išleistų veikalų sąraše yra daugiau nei šimtas pavadinimų.
Atgavus Vilnių, 1940 07 11 vysk. Mečislovą Reinį popiežius pakėlė arkivyskupu ir paskyrė Vilniaus arkivyskupo padėjėju. Lenkijos ambasadorius prie Vatikano pareiškė protestą, o Vilniaus arkivyskupas Romualdas Jalbžykovskis (lenkas šovinistas, lenkybės idėjas skleidęs per bažnyčią, viename pamoksle viešai pasakęs, jog pirmiau jis gimęs lenku, o tik vėliau tapęs kataliku) arkivysk. Reinį priėmė ne tik šaltai, bet ir visai ignoruodamas. Arkivysk. R. Jalbžykovskis gyveno ištaiginguose trijų aukštų rūmuose, bet arkivysk. Reiniui juose vietos neatsirado. Neskyrė jokių pareigų, taip pat ir lėšų pragyvenimui. Arkivysk. Jalbžykovskis nesiskaitė ne tik su arkivysk. Reiniu, bet ir su Lietuvos valdžia, neleido įvesti lietuviškų pamaldų bažnyčiose, nors į Vilnių jau buvo atsikėlę daug lietuvių. Tik popiežiaus nuncijui Centozai įsikišus, savo taktiką šiek tiek pakeitė.
Arkivysk. Reinys iš pradžių apsigyveno viešbutyje Pilies gatvėje. Vėliau savo bute jį priglaudė Šv. Mikalojaus parapijos klebonas kun. Kazimieras Čibiras, kuris faktiškai jį ir išlaikė. Prasidėjus karui ir vokiečių kariuomenei užėmus Vilnių, tarybinė aviacija 1942 03 23 subombardavo tą namą.
Kun. Čibiras rastas po griuvėsiais žuvęs, o arkivysk. Reinys sužeistas. Grįžęs iš ligoninės, jis apsigyveno kurijos namuose, nes vokiečiai 1942 03 12 arkivysk. Jalbžykovskį buvo ištrėmę į Marijampolę ir arkivysk. Reinys perėmė vyskupijos valdymą.
Dirbti buvo labai sunku. Varžė vokiečių karinė valdžia ir daug nemalonumų darė pasilikusi lenkiškoji kurija. Lenkai rašė Vatikanui skundus, kad arkivysk. Reinys pažeidžiąs lenkų teises, ir jam teko nemaloni pareiga aiškintis. Knygoje pateikta dokumentų, vaizdžiai parodančių, koks negarbingas buvo kai kurių kurijos narių elgesys ir kokie nepagrįsti skundai. Arkivysk. Reinys kiekvienai tautybei buvo vienodai lygus, teisingas ir stengėsi atitaisyti skriaudas, kurios anksčiau buvo daromos lietuviams ir baltarusiams.
Vokiečių kariuomenei pasitraukus iš Lietuvos, arkivysk. Jalbžykovskis grįžo į Vilnių ir perėmė valdyti vyskupiją, grąžindamas senąją tvarką ir arkivysk. Reinį atstumdamas nuo visų darbų. Bet valdė neilgai. 1945 m. jis repatrijavo į Lenkiją, apsigyveno Balstogėje. Išvykdamas sušaukė kapitulą ir jos akivaizdoje pareiškė, jog arkivyskupijos dalį, esančią Lietuvos teritorijoje, palieka valdyti arkivysk. Reiniui, o kitą dalį, esančią Baltarusijos ir Lenkijos srityje, pasilieka sau.
Kan. Edmundo Basio atsiminimai, vyskupų raštai ir kiti monografijoje įdėti dokumentai parodo aplinkybes, kuriomis, grįžus Lietuvon tarybinei valdžiai, teko valdyti ir rūpintis tikinčiųjų reikalais arkivysk. Reiniui ir kitiems Lietuvos ganytojams. 1947 m. birželio mėn. arkivysk. Mečislovas Reinys buvo suimtas. Tų pačių metų gruodžio mėn. jis išgabentas į Vladimiro kalėjimą, kur 1953 11 08 mirė, spėjama, nuo didelio kraujospūdžio. Kun. dr. Čepėno ir giminių pastangomis buvo norima pargabenti jo palaikus į Lietuvą, bet nepavyko.
Vladimiro kalėjimas buvo skirtas aukštesnio rango kaliniams. Čia kalėjo vysk. Teofilius Matulionis, buvęs ministras pirmininkas Vladas Mironas, prel. J. Laukaitis ir kiti. Į darbus kalinių nevarydavo ir patiems prašant dirbti neleisdavo. Tame kalėjime buvusių kalinių atsiminimai, išspausdinti monografijoje, šiek tiek atskleidžia arkivysk. Reinio laikyseną kalėjime. Vienas kalinys savo atsiminimuose rašo, kad sėdėti su arkivysk. Reiniu vienoje kameroje jam neteko, nes buvo didelė retenybė, kad vienos tautybės kalinius laikytų vienoje kameroje, bet kiti jam pasakoję, kad tai aukšto mokslo ir geros širdies žmogus. Gavęs iš Lietuvos siuntinį, dalydavosi su kitais, o tai tarp kalinių buvo retas reiškinys, nes alkanam nėra lengva atitraukti nuo savęs kąsnį. Arkivysk. Reinys elgėsi kitaip; kaliniams tai darė didelį įspūdį ir jiems atrodė, lyg jis būtų žmogus ne iš šio pasaulio. Vokietijos užsienio reikalų ministro tarėjo G. Štarkės atsiminimuose sakoma:
1950 m. spalio mėnesį pirmą kartą susitikau su Vilniaus arkivyskupu Reiniu, su kuriuo vienerius metus išgyvenau toje pačioje kameroje.
<...> Be arkivyskupo, ten buvo ir kitų žymių asmenybių. Tarp jų Šulginas - buvęs Rusijos Dūmos vadas ir vienas plačiausiai žinomų rašytojų emigracijoje, Dubinas - žydų frakcijos pirmininkas Latvijos Seime, Sabata - įžymus japonų ekonomistas iš Pietų Mandžiūrijos, -visi trys labai svarbūs ir verti dėmesio žmonės. Už juos visus didesnis buvo arkivysk. Reinys, žinoma, ne fiziškai. <...> Jo gyvenimas tikrai pažymėtinas ir kilnus. Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius, giliai susirūpinęs jų kančiomis dalydavosi. Kai apie juos kalbėdavo, jo akys šviesdavo; kai prisimindavo savo mylimą motiną ir seserį, jos taip pat nušvisdavo. Už pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo iš sesers, paprastai nupirkdavo cukraus ir duonos savo kentėjimų draugams. Gavėnios metu paprastai sau nieko nepasitikdavo. Nepristatydavo tik tabako, nes manydavo, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūras kažką iš jo pavogė, nieko nesakė, tik per kitas dalybas jam davė dvigubai. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleidimo.
Arkivyskupas buvo tikras ištikimasis Viešpaties tarnas. Jis daug melsdavosi įvairiais dienos tarpais. <...> Kadaise jis mokė Lietuvos universitete, o dabar aš mokiausi iš jo ištisus metus be atostogų, kaip dėkingas studentas. Jis buvo persiėmęs neoscholastine filosofija, kurios ten buvo mokoma pagal šv. Tomo „Summa Teologica" ir moderniuosius mokslus. <...> Kai 1951 m. arkivyskupas turėjo išeiti iš mūsų kameros, mes visi buvome labai sujaudinti. Jis mūsų mažoje bendruomenėje buvo nuoširdžiai gerbiamas ir laikomas autoritetu. <...> Jo autoritetas sklido pro kalėjimo sienas iš vienos griežtai izoliuotos celės kiton. Aš pats daug gavau iš tos prakilnios asmenybės, kurioje jungėsi tvirtas tikėjimas, didelis mokslas, krikščioniška meilė ir nusižeminimas. Jam išeinant aš, protestantas, paprašiau suteikti man palaiminimą, ir tai jis padarė giliai susijaudinęs, kartu su neužmirštamu visos krikščionijos „Una Sancta".
Autorius, parašęs šitą knygą, atliko didelį ir gerą darbą.
(Parengė J. M-tas [Kazimieras Šapalas])
