RAUDA
Birutė Pūkelevičiūtė
Dulce et decorum est pro patria mori.
Motina:
Aiman, sapnavos mano sūnui nuostabūs sapnai!
Žiemos speige pražydo raudonai žilvitis
ir jūroje banguoja kruvina puta.
Sukilo žemė!
Nakties miškais, keliu į Medininkus,
šuoliais lekia šešetas žirgų!
Jų karčiai supinti kasom.
Raudono medžio rogės kaustytos variu,
išklotos vilko kailiu.
Ant rogių Žemaičių žemės ženklas-,
statmenas brūkšnys, trimitas ir meška.
Ūmai suprunkštę, žirgai sustoja kryžkelėj,
garuoja jų įkaitę nugaros ir dreba drėgnos šnervės.
Dvylika petingų vyrų iškyla kryžkelės šešėliuos.
Ginkluoti dalgiais, penkiakampėm šakėm
ir išgaląstais kirviais už diržų.
Netarę žodžio, jie klaupiasi į mėnesienos sniegą.
Pakyla rogėse Žemaičių Vyskupas -
žegnoja dvylika sukilėlių...
Ir blizgančius jų dalgių ašmenis, ir baltą tylią girią.
Aiman, neramūs buvo tie sapnai!
Kazoko rimbas, koriko virvės kilpa ir juodas paukštis:
slibinas-erelis, dviejų galvų kaklais praplyšęs į šalis...
Dvylika sukilėlių pakarta miško kryžkelėj,
šarmotą rytą, saulei netekėjus...
Aušros gaisre nušvinta eglių trikampiai.
Ir rūksta baltu dūmu, lyg rarotų žvakės.
Dvylika bebalsių juodvarnių
sutupia į apšerkšnijusį šermukšnį.
Byra, byra karčios medžio uogos
tarytum kraujo ašaros į sniegą.
Tą pačią naktį išeina paskutinis ir jauniausias brolis.
Pro kryžkelę ir kartuves
į baltus eglių trikampius...
