IŠ KALINIO LAIŠKŲ
[Kun. Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap.]
1956 m. birželis
Mano curriculum captivitatis: Intoje nebuvau sirgęs, tik nusilpau šachtoje, pradėjo kartotis mano senoji neurosis cordis. Dirbau statyboje. Paskui įrašė į šachtą. Vėliau grįžau prie pamatų kasimo. Labai sustiprėjau, nors dirbau sunkiai. <...> Parsisiųsdinau teologinę biblioteką, tęsiau studijas. 1955 m. sausio 22 d. keletą nepataisomų, taigi ir mane, išvežė į Vorkutą. Dirbau prie 40-os šachtos, prie tilto statybos. Ir štai gegužės 20 d. vėl keletą nepataisomų, taip pat ir mane, išvežė prie OLP’o - į režiminį lagerių punktą.
Čia suvežė tam tikrą kontingentą, aptvėrė didžiule tvora. Nuolat mums tvirtino, kad čia nėra joks baudžiamasis nei režiminis... Ir iš tiesų demokratija kuo didžiausia ir aš esu labai labai čia patenkintas. Gyvename senose palatkose, kas nori, dirba, kas nenori, į darbą neveda. <...> Aš dirbu, studijuoju, celebruoju. Man čia labai jauku. Nėra lozungų nei plakatų, nėra jokios administracijos, ji tik kabinetuose. It koks mažas kaimelis. Turiu 9 draugus - 4 stačiatikius ir 3 unitus. Du katalikų ir vieną stačiatikių kunigą išvežė; vieną lietuvį kunigą - Jokubauską išvežė vakar su invalidais kažin kur. Likome 7. Daug inteligentų ir šiaip visokių neramių. Laikau viešas pamaldas, conciones [pamokslai]. Visi žmonės labai malonūs. Darbovietėje, tundroje, kasame duobes namams.
Esu labai puikiai aprūpintas materialiai ir dvasiškai. Gulu 7 valandą, keliuosi pusę antros naktį. Čia yra jaukutis kambariukas. Celebra, brevijorius, scriptura, Imitatio Christi, teologija, filosofija, kalbos - ispanų, italų, anglų. Aštuonios valandos spiritualijoms. Sveikata nuostabiai gera. Jau 4 metai kaip negėriau jokios tabletės. Mano senasis negalavimas, t.y. vidurių silpnumas, visiškai nebesirodo. Kuriu, fiksuoju užėjusias mintis dėl canciones. Nuotaika kažkodėl tokia gera. Man beliko dveji metai. Turiu metus užskaitų. Turėčiau būti paleistas po 2/3 arba bent perkeltas į lengvą režimą, bet įvyksta kitaip, t. y. atvirkščiai. Kad man ir čia gera! O jeigu išvarys po kurio laiko, tai, Jūsų [kan. Stasio Kiškio] adresą atmintinai išmokęs, sakysiu, kad Jūs man patėvis ar dėdė ir važiuosiu pas Jus prisiglausti, net ir leidimo Jūsų nepaprašęs. Bet tai svajonė - neįvyksianti niekad turbūt.
1955 m. liepos 23 d.
Pirmą sykį atsiguliau ligoninėn. Buvau turbūt apsinuodijęs ir ištiko nervų reakcija. 3 dienas organizmas nieko negalėjo priimti. Dabar jau esu visiškai sveikas.
Jūsų laiškas atrado mane kitoje vietoje. Gavau „paaukštinimą“ - patekau į baudžiamąjį. Esame apie 150 tautiečių. Pas mus vėl dauguma nebedirba. Nežinia, kas bus. Aš esu labai patenkintas nauja vieta. Čia galiu dar labiau atsidėti studijoms. Mes gyvename palatkose, tačiau tai nereiškia, kad palapinėse. Taip vadinami senosios sistemos barakai, kurie labiau panašūs į zemliankas. Kodėl keliuosi naktį? Argi įmanoma studijuoti taškant „domino", ūžiant, dainuojant? Šiuo neproduktyviausiu metu miegu, o rytmečio tyloje galima celebruoti ir skaityti. Jau prieš dvejus metus bendradarbiai siuntė knygų per prietelius už zonos. Po lakštą pernešiau, o dabar per kratas knygų ir manuskriptų neliečia; turiu keletą religinių itališkų knygų, turiu ispaniškų. Turėjau nemaža vokiškų religinių knygų, pilną Bibliją prancūziškai, lotyniškai Imitatio Christi. Turiu manuskriptuose a. a. prof. Karsavino užrašus apie kai kuriuos metafiziškus ir religinius klausimus. Turėjau nemaža lietuviškų knygų, bet jų daug paliko Intoje. Kun. Jokubauskas dabar Abezėje, jis yra iš Telšių vyskupijos.
<...> Žmonės laukia pragiedrėjimo, bet jau nebėra jėgų jais tikėti. Pasaulis turi nešte pernešti tai, ką jis pats sau užsikrovė. Betgi pasaulis, paprasti kaimo žmonės, ilgėte ilgisi ramybės, ilgisi religijos. Aš manau, Jūs turite progos pastebėti, kaip žmonės veržiasi prie Dievo ir prie ramybės ir kaip sunku yra „sugadinti“ prigimties žmogų. Kuomet žmogus gyvena arti didingai, ramiai alsuojančios gamtos, ir jo širdies pulsas darosi ramus, jis įsiklauso į Dievą Visatoje. Bet kada jis išmuštas iš ramybės ritmo, kuomet jis klubuose, salėse, gatvėse, - jo pulsas nenormalus, jis nebegirdi amžinai ramaus Dievo ritmo...
1955 m. lapkričio 13 d.
Pas mus daugelį paleidžia į laisvą trėmimą ar palengvina režimą. Čia lankėsi pats ministras Kruglovas. Mes gyvename po senovei. Man kol kas čia labai ramu, tad niekur nenorėčiau būti judinamas...
1956 m. kovo 12 d., Jung Jaga
Anądien gavau naują darbą - sandėlio sargu. Superiores Ordinis nori, kad gaučiau darbą, tinkamesnį studijoms. Budžiu dvi pamainas, o parą ilsiuosi. Mano gyvenimo ritmas dabar bus ypač ramus. Duok Dieve, kad būtų vaisingas! Mums moka visą atlyginimą. Aš gaudavau ir gausiu 500 rublių. Daug kas gauna per 1000! Registruotis reikia kas šeštadienį. Man dar liko vieneri metai bausmės. <...> Kun. M. R yra uolus, daug dirba savo broliams... (Balandžio mėnesį jis man pranešė, kad už atsisakymą lankyti politpamokas esu išbrauktas iš sąrašo tų, kurie paleidžiami atlikę 2/3 bausmės. Bijo, kad nesugrąžintų atgal į zoną. Negaliu atsidžiaugti A. Maceinos veikalu „Saulės giesmė“.)
1956 m. birželio 23 d.
Dėkoju Dievo Apvaizdai, kad Jis leido Jums pamatyti altorius, medžius, išgirsti vieversėlius. Labai prašau rašyti apie mūsų konfratrus Lietuvoje. Junkitės iš karto į darbą. Gelbėkit, kas galima išgelbėti iš pragaro nasrų. Bus Vorkutoje komisija. Ji visagalė. Daugumai visai panaikina bausmes, kai kuriems sumažina, vienam kitam palieka. Lageriai ištuštėja, nes komisija namo paleidžia 60-80%. Ilgainiui jinai turės aplankyti ir OLP’ą. Aš nejuntu jokio karščiavimosi ir nervinimosi. Visad stengiuosi turėti maža vilties, nes baisiai nemėgstu nusivilti. Be to, mano liko 10 mėnesių.
Turiu nuostabiai ramų darbą ir jaukią kertelę. Nuolat įsigyju naujų knygų iš antikvariatų. Pas mus labai nuošalus kampelis. Štai dėl to nejuntu nostalgijos. O apskritai aš esu garbintojas dabarties momento, niekad nesvajoju per daug apie rytojų: Gana dienai jos vargo. Į miestą retai kada nuvažiuoju. Su kun. M. P seniai besimačiau.
Šiaip ar taip, šiais metais turbūt pamatysiu Lietuvą ir aš. Kokia tai laimė, kažin ar aš jos vertas?
Prisiminkite mane prie mūsų "tėvų statytų altorių!
(1956 08 10 kun. Stanislovas Dobrovolskis OFM Cap. buvo komisijos iškviestas, jam panaikinta bausmė ir teistumas. Gavęs dokumentus, žada važiuoti į Žemaitiją. Išsėdėjo lygiai 8 metus, nes buvo areštuotas 1948 08 11)
