DUONOS IR SOTUMO DIALEKTIKA
Antanas Maceina
Kol istorija teka, tol blogis siautėja. Ir būtų savęs paties apgaulė laukti, kad Kristaus mokslas šį siautėjimą paverstų rojaus sandara. Todėl Kristus ir atstūmė velnio pasiūlą būti duondariu ir peikė tuos, kurie rūpinasi duona sau. Antra vertus, Kristus amžinu pasmerkimu grasina tiems, kurie nesirūpina duona. Jis pats akmenų nepaverčia duona, bet peikia mus, jei to nedarome artimo labui. Mes neprivalome rūpintis tuo, ką patys valgysime ir gersime, bet privalome rūpintis tuo, ką valgys ir gers mūsų artimas, patsai mažiausias Kristaus ir mūsų brolis. Rytojaus diena priklauso ne mums, bet mūsų artimui, todėl rūpintis rytojaus diena yra iš tikro rūpintis savo artimo ateitimi. Mes turime imti artimo vargą ir jį nešti, kaip Kristus ėmė ir nešė mūsų vargą. Mes turime akmenis paversti duona, kad mažiausias brolis galėtų būti sotus, apdraustas, turįs žmogiškąją buveinę. O tai yra tokia svarbi pareiga, jog nuo jos vykdymo ar nevykdymo priklauso amžinasis mūsų likimas. Tai yra Kristaus Teisėjo nusistatymas duonos atžvilgiu.
Tačiau duonos dialektika tuo dar nesibaigia. Nes ir duona kaip pareiga gali būti gundymas. Aprašydamas Kristaus gundymą dykumoje, Lukas sako, kad velnias pasitraukė nuo Jo iki laiko - usque ad tempus - vadinasi, laikinai. Be abejo, velnias niekada negrįš prie Kristaus, esančio garbėje, tačiau jis grįžta prie Jo kaip besiskleidžiančio istorijoje. Grįžta prie Bažnyčios, prie viso pasaulio ir šį gundo ta pačia duona. Dykumoje velnias savo pasiūlą rėmė individualinio Kristaus alkiu, dabar jis savo viliones remia ištisų visuomenės sluoksnių alkiu. Duonos gundymas yra ne tik asmeninis, bet ir visuomeninis. Čia yra gundomos ir valstybės, ir bendruomenės, ir galop pati Bažnyčia. Juk socialinių neteisybių yra visur. Tai pati akivaizdybė. Tačiau tokia pat akivaizdybė yra ir Kristaus Teisėjo pasmerkimas, jeigu šios neteisybės ir skurdo nešaliname. Geradarybė yra vienas iš pagrindinių Kristaus mokslo ir Bažnyčios veiklos principų. Bet kaip tik į šį principą ir atsiremia gundytojas, atskleisdamas duonos dialektikos gelmę.
Gyvendami alkstančio ir skurstančio pasaulio akivaizdoje, esame krikščioniškosios dorovės verste verčiami jį vaduoti iš šitokios padėties. Tačiau ši pasaulio padėtis dažniausiai yra ne asmeniškos kaltės, o neteisingos visuomeninės santvarkos pasekmė. Čia pat gundytojas ir šnibžda: pakeiskit šią santvarką ir išnyks alkis bei skurdas. Paverskit artimo meilę įstatymu. Kam laukti Kristaus teismo, juk teismą galime padaryti mes patys. Galima nuteisti visus tuos, kurie alkano nepavalgydina, trokštančiojo nepagirdo, nuogo neaprengia. Atrodo, pats lengviausias ir sėkmingiausias kelias. Dykumoje velnias kurstė dieviškąją Kristaus galybę, istorijoje velnias kursto žmogiškąją mūsų pačių galybę. Todėl revoliucinė nuotaika ir revoliucinė teorija šiandien vyrauja ne tik komunistiniame sąjūdyje, bet net ne vieno Bažnyčios atstovo ir teologo dvasioje ir veikloje. Kuriama ištisa išsivadavimo teorija, pasišovusi išvaduoti aną mažiausią brolį iš žemiškosios priespaudos. Duonos gundymas yra atėjęs mūsų dienomis visu plotu. Bažnyčia gundoma tapti duondare lygiai ta pačia prasme kaip buvo gundomas ir Kristus. Užtat Kristaus atsakymas, velniui duotas dykumoje, galioja ir Bažnyčios veikloje. Žmogus yra gyvas ne vien duona. Revoliucija yra gundymas todėl, kad ji neregi, kuo gi iš tikro yra gyvas žmogus, būtent, ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų.
Revoliucija regi tik alkį, bet ji neregi žmogaus. Tarsi sotus žmogus jau būtų pilnutinis žmogus ir nebetrokštų nieko daugiau. Duona kaip pareiga virsta irgi savo priešingybe, tai regime ypač aiškiai ten, kur revoliucija iš tikro yra jau įvykusi socialinės neteisybės vardu. Ten žmogus netenka ir duonos, ir laisvės. Artimo meilė nesiduoda paverčiama įstatymu.
Visas kūninis mūsų pradas yra nuolatos alkanas. Mes alkstame ne tik valgio, bet ir apdaro, buto, šilumos, poilsio, priešingos lyties. Žmogui gera tada, kai kūninis jo pradas yra sotus. Gerovė yra kūninio žmogaus prado visapusiškas patenkinimas. Žmogui gera ne tada, kad jis vakar buvo sotus, ir ne tada, kai jis bus sotus rytoj, bet tik tada, kai jis dabar sotus. Gerovė yra soti dabartis. Paviršutiniškai žiūrint, tai savaime aiškus dalykas. Tačiau žmogiškojo buvimo atžvilgiu ši soti dabartis virsta didžiule tragiška problema. Dabartis virsta pagrindiniu jo egzistencijos pavidalu. Jis neišgyvena praeities ir nebesiekia ateities. Jis pasitenkina dabartimi ir jos laikosi kaip svarbiausios atramos savo buvimui. Tačiau jeigu mąstysime žmogų krikščioniškai, turėsime pripažinti, kad krikščioniškoje žmogaus sampratoje dabartis kaip tik yra praeinantis laiko pavidalas. Krikščioniškasis žmogus yra keleivis, kuris visada yra pakeliui ir niekada ne namie. Šiuo atžvilgiu soti dabartis yra iš esmės antikrikščioniška sąvoka. Sulaikydama žmogų nuo žvilgsnio į ateitį, versdama jį pasilikti neperžengiant paties savęs, sugaudama jį šioje tikrovėje ir duodama ją pajusti kaip savus namus, soti dabartis susikerta su žmogaus kaip keleivio pobūdžiu ir iškreipia pačią prigimtį. Ji paneigia ateitį ir susikerta su žmogaus viltimi: sočios dabarties žmogus be vilties ne nusiminimo, bet pasitenkinimo prasme. Jis nieko nesitiki ir nieko nelaukia, nes jam jau gera būti dabartyje. Tuo tarpu viltis yra vienas iš sudedamųjų ir esminių krikščioniškojo buvimo pradų. Todėl krikščionybė nuo pat savo pradžios kreiva akimi žiūrėjo į perdėtą gerovę ir jos vaidmenį žmogaus buvime. Tiesa, žmogus, būdamas ir kūnas, ne tik dvasia, reikalauja tam tikro kiekio gerovės, kad galėtų žemėje išsilaikyti ir veikti. Tačiau krikščionybė nesutinka, kad žmogus būtų šia gerove tiek aprūpintas, jog ji virstų sočios dabarties išraiška. Kūninis pradas krikščionybėje niekada neturi būti visiškai sotus, jame visada dar turi pasilikti tam tikro ilgesio, nurodančio patį giliausią mūsų ilgesį, einantį Dievo link. Tai yra tikroji neturto esmė. Neturtėlis yra ne tasai, kuris mažai turi, bet tasai, kuris mažu pasitenkina. Neturtas yra kūninis nerimas Dievop. Štai kodėl Kristus Kalno pamoksle laimino vargdienius, liūdinčiuosius, alkstančiuosius, tyraširdžius, persekiojamuosius (Mt 5, 1-10).
Turtas visada yra šiapus ir dabar. Tuo būdu jis ir žmogaus širdį padaro šiapusinę ir dabartinę: Kur tavo lobis, ten ir tavo širdis, - pasakė Kristus (Mt 6, 21). Nėra nė vieno antikristinio sąjūdžio, kuris nebūtų skelbęs ir vykdęs plačios socialinės programos. Artimo meilės ir aukos dvasios sumenkėjimas krikščionijoje pavertė praeities sapnu aną pirmykštę Jeruzalės bendruomenę, kurioje visi įtikėjusieji buvo vienos širdies ir vienos sielos. Ką turėjo, nė vienas nevadino savo nuosavybe, nes jiems visa buvo bendra (Apd 4, 32). Todėl Antikristas šioje srityje rado didelę spragą, ir gerovė yra mėgstama Antikristo priedanga, kurią jis sėkmingai naudoja istoriniame savo veikime. Gerove Antikristas mėgina padaryti žmogų nebe keleiviu šioje žemėje, bet nuolatiniu šios žemės gyventoju. Jis nori sukurti žmogui gerą gyvenimą šiapus, kad jis negalvotų apie anapus. Apokalipsinė žvėries bendruomenė iš tikro yra sočios dabarties bendruomenė. Todėl ji pasilieka ištikima žemei ir neklauso tų, kurie jai kalba apie antžemiškas viltis. Tačiau ji nepastebi, kad visa ši gerovė yra didžiulė žmogiškosios būties apgaulė. Antikristinė gerovė tik tikrosios gerovės kaukė. Ar to nepastebime komunistinėse socialinėse pakaitose? Socialinė gerovė gali kilti tik iš laisvos meilės ir laisvės aukos. Sotumo lygybė yra antikristinė svajonė, skaudžiai keršijanti visiems jos vykdytojams pasaulio istorijoje.
(Ištraukos iš Antano Maceinos paskaitos ir iš kn. Niekšybės paslaptis)
