Ar religija daro žmogų pasyvų
ATSAKYMAI Į KLAUSIMUS
1. Ar religija daro žmogų pasyvų?
Ateizmo paskaitose dažnai girdime ir „Mokslinio ateizmo“ vadovėlyje rašoma (1975, p. 30), kad krikščionių religija ne tik įdiegia į žmonių sąmonę antimokslinę pasaulėžiūrų sistemą, bet ir ugdo panieką visam tam, kas žemiška ir pasauliška, <...> stumia juos į socialinio pasyvumo kelią. Taigi, ar šis priekaištas krikščionybei yra pagrįstas?
„Rūpintojėlio“ Nr. 1, straipsnyje „Ar mokslas paneigia religinės pasaulėžiūros pagrindus“, buvo nurodyta, jog yra nepagrįstas teigimas, esą religija įdiegianti antimokslinę pasaulėžiūrų sistemą.
Priekaištą, kad krikščionybė niekinanti visa, kas žemiška, ir stumianti žmogų į pasyvumą, paneigia dviejų tūkstantmečių krikščioniškųjų šalių istorija. Juk ne kurios kitos, o būtent krikščioniškosios šalys yra pasiekusios aukščiausią kultūrą ir materialinę gerovę. Ar jos būtų galėjusios pralenkti kitas šalis, jei krikščionių religija jas būtų stūmusi į pasyvumą? Krikščionybė visada skatino ir dabar skatina dirbti ir kurti materialines gėrybes. Tik primena, kad žmogus visa savo širdimi negali paskęsti vien materialiniuose rūpesčiuose, nes esama ir aukštesnių -dvasinių vertybių.
Evangelijoje yra pasakyta: Kas nenori dirbti, tenevalgo (1 Tęs 3, 10). Šie Evangelijos žodžiai yra įrašyti ir Tarybų Sąjungos 1936 m. konstitucijos 12 str.; ir pirmųjų amžių vienuolių regulos įpareigoja: Ora et labora -melskis ir dirbk. Tinginystę vienuolynai laikė nedorybių šaltiniu ir reikalavo, kad vienuoliai ne tik melstųsi, bet ir domėtųsi mokslu, verstųsi knygų perrašinėjimu ir kt. Vienuoliai Vakarų Europoje tobulino žemdirbystę, kūrė labdarybės ir švietimo įstaigas, steigė universitetus. Perrašinėdami rankraščius vienuoliai išsaugojo ir perdavė būsimoms kartoms senovės graikų ir romėnų kultūrą. Ilgus šimtmečius tik Bažnyčia ir religinės organizacijos steigė ir išlaikė pavargėlių prieglaudas, ligonines, mokyklas, universitetus. Religine tematika Bažnyčios prieglobstyje yra sukurti aukščiausios meninės vertės muzikos ir dailės kūriniai (Vivaldžio, Bacho, Bethoveno, Leonardo da Vinčio, Mikelandželo, Rafaelio ir kitų). Ar tatai rodo, jog krikščionybė niekino visa, kas žemiška, ir stūmė tikinčiuosius j pasyvumą? Bažnyčia niekada nerodė abejingumo žemiškiems reikalams. Tai aiškiai pabrėžta ir Vatikano II Susirinkime, jo nutarimuose pasakyta:
Susirinkimas ragina krikščionis, <...> kad jie stengtųsi uoliai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaudamiesi Evangelijos dvasia. Klysta tie, kurie, žinodami, jog neturime žemėje pasiliekančios būstinės, o siekiame būsimosios, mano, kad galima nepaisyti žemiškųjų uždavinių. Jie nepastebi, kad tikėjimas dar labiau įpareigoja juos darbuotis pagal kiekvieno pašaukimą (p. 153).
Kitoje vietoje sakoma:
Krikščionims nebūdinga mintis, jog žmogaus sumanumo ir jėgų nuveikti darbai galėtų prieštarauti Dievo galybei arba jog protu apdovanotas kūrinys taptų tarsi Kūrėjo varžovu. Priešingai, jie yra įsitikinę, kad žmonijos laimėjimai yra Dievo didybės ženklas ir Jo nuostabaus plano vaisius. Ir kuo labiau auga žmogaus galybė, tuo plačiau siekia jo atsakomybė tiek atskirų žmonių, tiek visuomenės atžvilgiu. Todėl aišku, jog krikščionybės skelbiamas mokslas negali atitraukti žmonių nuo pasaulio kūrimo ir negali skatinti savo artimųjų gerovės nepaisymo, bet, priešingai, jis dar griežčiau įpareigoja vykdyti šiuos uždavinius (p. 145).
Šie Vatikano II Susirinkimo žodžiai aiškiai parodo, koks nepagrįstas yra priekaištas, kad krikščionybė niekinanti žemiškus reikalus ir stumianti tikinčiuosius į pasyvumą.
