TU NE VIENA, DANUTE!
[Stasė Jasiunskaitė]
Kapčiamiesčio kapinėse klausimas:
- Gal iš mokyklos kas norėtų ką pasakyti?
Tyla... juk čia viskas per daug kontrastinga. Ir gyvybe pulsuojanti pavasario diena, ir 19-metės karstas ant kapo duobės krašto, ir mokyklos pastangos suformuoti jaunų žmonių sąmonėje materialistinę pasaulėžiūrą, ir žuvusiosios heroizmas dvasines vertybes branginti labiau už gyvybę.
1970 m. gegužės 23 d., šeštadienį, Kauno žemės ūkio technikumo moksleivė Danutė Burbaitė su drauge Emilija Subačiūte išvyko tėviškėn. Druskininkų autobusas nuvežė jas tik iki Veisiejų - iki gimtojo Norkų kaimo dar apie 10 kilometrų. Pamačiusios Veisiejų-Kapčiamiesčio kryžkelėje stovintį sunkvežimį, mergaitės, nenujausdamos nelaimės, pasiprašė pavežamos. Kai mašinos vairuotojai, užuot sustoję sutartoje vietoje, pasuko keliuku, vedančiu į miško gilumą, mergaitės suprato piktus jaunų vyriškių kėslus... Danutė iš mašinos šoko pirmoji. Deja, nelaimingai... Po kelių valandų ji mirė Lazdijų ligoninėje.
Ne vienam gal keista, kodėl Danutė šoko iš važiuojančio sunkvežimio? Argi ji nesuprato, kad toks šuolis gali baigtis mirtimi? Tikriausiai suprato. Bet ji suprato ir skaistumo bei mergaitės garbės vertę, ir tai spontaniškai nulėmė jos poelgį. Tiesa, mergaitės reakcija buvo spontaniška, tačiau ne atsitiktinė. Tikinti šeima subrandino jai stiprų doros pajautimą ir kilnius religinius jausmus.
Kalvotoji Dzūkija, išsipuošusi ežerais ir pušynais, išugdė jautresnes grožiui ir kilnumui širdis, kurios išsaugojo tikėjimą ir doros meilę sunkiomis mūsų laikų sąlygomis. Išsaugojo, bet, deja, ne visiems. Ir gražiose Dzūkijos paežerėse bei pušynuose šlaistosi girtas jaunimas, dvasios tuštumą besistengiantis užpildyti svaiguliu.
Toji tuštuma, tas tikrųjų vertybių nuvertinimas ypač palietė jautrią moters esybę. Lietuvių tautos istorija turbūt nežino kito tokio laikotarpio, kada taip žemai būtų puolusi moteris. Net pagonybės laikais Lietuvoje moters dora, mergaitės skaistumas buvo iškeltas iki šventumo. Mergaitės, brangindamos skaistumą, atsisakydavo tekėti ir pasišvęsdavo kurstyti šventąją ugnį - tapdavo vaidilutėmis. Jos gerbiamos iki šiol kaip tyrumo pavyzdys. Ir baudžiavos, ir caro priespaudos metais lietuvė išsilaikė blaivi ir skaisti. Kai Lietuvoje visos kryžkelės buvo karčiamomis nustatytos, - pradėta gerti, bet gėrė tik vyrai. Nepalenkiama moteris beveik viena nešė šeimos naštą. O šiandien jau gali sutikti ir moterį, suklupusią prieš sekso ir Bacho stabus. Jai jau atrodo, kad apsvaigimas - toji tariama laisvė - neša laimę. Apsvaigus sunku suprasti, kad tai tik tariamybė. Juk visa taip trapu bei laikina ir taip pražūtinga ateičiai. Kiekvienos skyrybos, kiekviena antrąkart kuriama šeima skaudžiu aidu atsiliepia ateinančioms kartoms. O moteriai skirta didelė pareiga ir didi garbė - saugoti šeimos židinio ugnelę, skaistumo pavyzdžiu taurinti, gydyti pūvančią aplinką. (Turbūt nesuklysime teigdami, kad Danutės motina pirmoji pasėjo tą nepaprastą grūdą, iš kurio išaugo jos dukters didvyriškumas.)
Gyvenimo tikrovė verčia mus susimąstyti. Juk dabar mūsų krašte ypač gausu prievartavimų, žmogžudysčių ir savižudybių; gausu skyrybų, girtavimų ir plėšikavimo. Baisi apsigimimų ir protiškai atsilikusių vaikų statistika. O kiek pamestinukų vaikų namuose!.. Bet ko gi tikėtis iš kartos, apsvaigusios nuo alkoholio ir apakusios nuo seksualinės aistros?! Kartais atrodo, jog visa tauta grimzta į pražūtį. Šiandien mūsų tautai žūtbūt reikalingas šuolis iš bedievystės mašinos, vežančios mus prarajon.
Tačiau regime ir skaisčios vilties prošvaisčių. Nemaža ženklų, kad mūsų žmonės atbunda: kas nuostabiausia - jaunieji. Mergaitė galbūt pirmoji. 1940-1960 metų karta atrodė visiškai aklavietėje. Sudrumsta sąžinė ir mąstysena, pakirstas gėrio ir grožio siekimas. O šiandien - daugeliui atbudo gyvas tikėjimas, tautinė sąmonė, Tėvynės meilė, pagarba savo kraštui, kalbai, dėmesys praeičiai. Tai vienur, tai kitur sutinki kaip krištolas skaisčią mergaitę. Ir tai iš vaikų, kurie buvo mokomi materializmo, ateizmo, na ir kūno kultūros. Taigi gėrio daigai sudygo ten, kur, atrodo, nebuvo nė sėta. Nesėta, o sudygo? - Tai, be abejo, sudygo nuo amžių žmogaus prigimtyje Dievo pasėta sėkla. Sėkla To, kuris priverčia prabilti akmenis ir kietoj uoloj išdaigina lauko leliją.
Ar girdite atgimstančių ir atgimusių mergaičių balsus? Danute, tu ne viena! Tavo kapas Dzūkijos pušynėlyje ateities kartoms bylos, kad ir sunkiausiais laikais Lietuvoje buvo skaisčių mergaičių, už savo garbę pasiryžusių net mirti.
* * *
Jau ir nuplasnojo vasarėlė, ta nuostabioji vasara -
su spalvų versme, su saulėta giesme ir šviesa.
Labai gaila jos. Noris susigrąžinti.
Bet žinau, kad tai neįmanoma,
kad pasauly viskas taip laikina ir trumpa...
O kaip greit bėga šios žemiškos vasaros.
Neliūdėsiu jų. Tikiu Amžina Vasara.
(Regina [Gavėnaitė])
