ARKIVYSKUPO TEOFILIAUS MATULIONIO MIRTIES 15 METŲ SUKAKTIS
TAUTOS DVASIOS MILŽINAI
M.[kun. Marijonas Petkevičius MIC]
Istorija - mūsų teismas; istorija - mūsų paminklas.Tūkstančiai, milijonai žmonių praeina žemės keliais lyg vėjo nešami pilki, kasdieniai debesys, lyg smulkūs vandens lašeliai susigeria į žemę -be garso, be ženklo, lyg vienadieniai drugeliai suplasnoja, sublizga trumpalaike įsivaizduojamos laimės ir prasmės vaivorykšte ir... lieka tik spalvotų dulkelių žiupsnys. Kiti ateina į žmonių istoriją šimtmečiams. Tarp pasaulio galingųjų, apsukriųjų, tuštybės mugėje blizgančiųjų jie labai paprasti, nepastebimi, apeinami, netgi niekinami, o suspindi virš nykstančių kūnų ir daiktų pasaulio, neaprėpiamo žmogaus ilgesio, siekimų, svajonių ir amžinųjų ieškojimų danguje lyg aukštos, šviesios, kelrodės žvaigždės - ir visus žavi, vilioja, drąsina, kelius rodo, nuo klystkelių saugo.
Mūsų tautos istorijos ir jos dvasinių vertybių danguje spindi ryškios, neblėstančios asmenybės. Tarp jų - ir arkivysk. Teofilius Matulionis, šventumu ir kankinyste žėrintis Kristaus ir Jo Evangelijos idealo Liudytojas. Nors Lietuvos krikščionybės hagiografija ir martirologija - užleisti dirvonai, tačiau dabartinei rezistencijai ir Lietuvos Bažnyčiai sustiprinti kaip niekada yra būtina skleisti mūsų tautos žvaigždžių spindėjimą ir ugnį.
Pro tauraus ir tvirto arkivysk. T. Matulionio petį žvelgiant į dabarties mūsų tautos ir Bažnyčios problemas, būgštavimus ir ateitį darosi ramu, tvirta ir drąsu. Kai ekskunigas Jonas Ragauskas kartą skaitė savo liūdno atminimo ateistinę paskaitą, prie jo priėjo jaunas latvis ir pasiteiravo, ar jis nepažįstąs vysk. Matulionio ir ar nežinąs, kur šis gyvena. Sužinojęs, kad vyskupas gyvena Šeduvoje, nepažįstamasis tarė lektoriui:
Nuvažiuokite pas vyskupą Matulionį ir pasikalbėkite su juo nors pusvalandį. Tada praeis noras tokias paskaitas skaityti.
Arkivysk. Teofiliaus Matulionio šviesi asmenybė formavosi, brendo ir sužibo nemariu spindesiu bei grožiu labai audringų ir dramatiškų laikų sankryžoje. Arkivyskupas - tradicinio, mūsų religingoje tautoje įsišaknijusio, per šimtmečius susiklosčiusio, daug kančių, persekiojimų ir aukų pakėlusio tikėjimo ir ištikimybės vainikas. Jo kelias - erškėčiuotas ir didingas - kaip ir visos Lietuvos krikščionybės kelias.
Kai blaškėsi ir maišėsi protai, kai sutriko šūkaliojantys vadai ir galingieji, Arkivyskupas stovėjo lyg fundamentas, tarsi rami, tvirta paprastų, pilkų Lietuvos laukų akmens luitų tvirtovė. Į ją atsitrenkė smurtas, niekšybė, nuožmumas, gąsdinimai, išdavystės, prisitaikėliškumas, konformizmas, dvasinis seklumas ir kapituliacijos.
Keletas Arkivyskupo asmenybės portreto bruožų:
Visiškas atsidavimas ir besąlygiška ištikimybė Kristaus Bažnyčiai.
Lietuviškas geraširdiškumas, nuoširdus gerumas visiems, netgi priešams ir kankintojams.
Lietuviams būdingas paprastumas, kuklumas - jokio falšo.
Gilus, taurus mūsų liaudies pamaldumas, kupinas geriausių krikščioniškosios askezės tradicijų ir uolumo.
Apaštališka meilė bei uolumas laimėti sielas, jas pašventinti, vesti į Dievą.
Bebaimis kategoriškumas, kartu išmintinga bei reali pozicija Bažnyčios ir valstybės santykiuose.
Dvasinis tyrumas. Visada aukščiau materialinių turtų. Dalijimasis paskutiniu duonos kąsniu.
Dvasinė giedra ir ramybė ilgame kalėjimų ir lagerių kelyje.
Rusijos apaštalas ir Rusijos misijų gyvoji dvasia.
Kankinio dvasios tvirtybė ir ištikimybė Kristui iki mirties.
Istorija - mūsų teismas. Šio teismo nebijo tie, kurie neša Tiesą, tarnauja Gėriui ir kovoja už Dvasią. Tiems istorija - paminklas. Visi esame liudytojai, kaip arkivysk. Matulioniui nemarų paminklą širdyse ima statyti religinga mūsų tauta ir nenugalėta bei neparklupdyta Lietuvos Krikščionybė. Kukli Kaišiadorių katedra saugo Viešpaties ranka pabertą kviečio Grūdą. Didėjantis Lietuvos Bažnyčios religinis sąmoningumas, aktyvumas, pasiryžimas apginti tėvų ir Bažnyčios palikimą bei visas dvasines vertybes, mūsų krikščioniškojo jaunimo pasiaukojimas ir didžiadvasiškumas - tai ženklas, kad kviečio Grūdas duoda daigus ir jų nenuslopins nei Kristaus priešų neapykanta, nei kūno bei materialinės gerovės klastingai mus smukdantis kultas, nei atviras tautos religijos bei dorovės griovimas.
Prie Kaišiadorių katedros, netoli Arkivyskupo amžinojo budėjimo vietos, nepaisant nelemtų spaudimų, rado sau vietą didžiulis, gražus kryžius. Jis simboliškai byloja apie amžinųjų vertybių nemarumą - apie nemarumą visų tų, kurie kryžiumi priešinosi blogiui, smurtui, melui ir niekšybei, apie didžiąją ir šviesiąją Kryžiaus ir Tikėjimo pergalę.
Toje amžių pergalėje visada skambės ir garbingas, šventas Lietuvos Bažnyčios išpažinėjo ir kankinio arkivyskupo Teofiliaus Matulionio vardas.
Kelios svarbesnės arkivyskupo Matulionio gyvenimo datos:
1873 06 22- gimė Kudoriškio vienkiemyje, netoli Alantos.
1900 03 04 -gavo kunigo šventimus.
1902 02 09 -skiriamas Varaklianų (Latgalijoje) parapijos vikaru.
1910 11 26- paskirtas Šv. Kotrynos parapijos klebonu Petrapilyje.
1918 05 19- paskirtas Jėzaus Širdies parapijos Už Nevos Vartų klebonu.
1923 03 21- pirmą kartą areštuojamas.
1925 02 25 -paleidžiamas į laisvę.
1929 02 09- konsekruojamas vyskupu.
1929 11 25 -areštuojamas antrą kartą.
1933 10 19- Vyskupas su kitais kunigais grįžta j Lietuvą.
1936 m. -Benediktinių bažnyčios rektorius.
1943 04 20- perima valdyti Kaišiadorių vyskupiją.
1946 12 18- areštuojamas trečią kartą.
1956 05 04- grįžta iš Mordovijos į Lietuvą.
1957 11 14- perima valdyti Kaišiadorių vyskupiją.
1957 12 25- įšventina vyskupu kun. Vincentą Sladkevičių.
1958 10 17-ištremiamas iš Birštono į Šeduvą.
1962 02 09- gauna arkivyskupo titulą.
1962 08 20 -mirė Šeduvoje.
1962 08 23- palaidotas Kaišiadorių katedros kriptoje.
