ŽODIS SAVO PRIMICIJOMS
IŠ PRIMICIJŲ
Kun. Kazimieras J. Ambrasas, SJ
(Vilniaus Katedra, 1989 07 03)
Garbė Jėzui Kristui!- Laudetur Jesus Christus!
Didžiai Gerbiamas Jūsų Ekscelencija, Seminarijos vadovybe, Arkikatedros šeimininkai, brangūs kanauninkai, dekanai, kunigai, mieli bičiuliai ir draugai, buvę mano mokytojai, dėstytojai, profesoriai ir pažįstami, mano studentai ir visi vilniečiai, kuriuos kasdien susitinku, artimieji ir kiti, kurie atėjote čia, į atgimstančios Lietuvos naujai pabudusią šventovę!
Leiskite su Jumis kartu pasidžiaugti. Štai iškilmingame soste sėdi mūsų arkivyskupijos Vyriausias Ganytojas Julijonas. Jo asmenyje turime akivaizdžiausią apaštalui Petrui pasakytų žodžių atšvaitą: Tu uola. Argi paniekoj, pažeminime ir neteisėtume jo išgyventi 27 metai neparodo mums, kokie ir mes turime būti: tvirti, atkaklūs, principingi?! Mes džiaugiamės Jumis, Ekscelencija, ir dėkojame, kad parodėte visai tautai, ypač dvasininkijai, koks turi būti tas, kurio ne tik delną palietė šventi aliejai, bet ir galvą papuošė vyskupiškoji mitra!
Džiaugiamės Jumis, darbštieji ir judrieji šios mūsų šventovės šeimininkai; negandų šukuoti, persekiojimų nesyk gąsdinami, vargo ir skausmo ramstomi, išlikote savo dvasia jauni, veiklūs ir pavyzdingi didingos Arkikatedros, Jūsų ir daugelio pasiryžėlių rankomis atgaivintos, darbininkai. Džiaugiamės, kad į Jūsų aptarnaujamą šventovę užsuka daug lankytojų iš Lietuvos, nepasidygi užbėgti ir konfratrai. Tenenutrūksta ši bičiuliška brolių kunigų pagalba ir toliau, nes Jūsų parapija šiuomet mūsų krašte bus bene pati didžiausia. Tesuteikia Jums dangus jėgų ir sveikatos nešti šią garbingą pareigų ir atsakomybės naštą.
Džiaugiamės, kad šiandien su mumis atsiradęs gražus būrelis iš Europos, Amerikos ir Australijos atvykusių lituanistinių kursų klausytojų, tarp kurių viešnia iš Švedijos, mieli svečiai iš kengūrų ir koalų krašto, motina, užauginusi keturis vaikus, bet neaptingusi, nutarusi išgirsti, kaip skamba lietuviška daina, kaip atrodo toji pasakomis apipinta, dainomis apdainuota tėviškės žemė. Šių dalyvių grupėje matome ir Bernardo Brazdžionio dukraitę, kuri su savo seneliu taip neseniai stovėjo po šiais skliautais.
<...> [Kreipimasis į studentus angliškai.]
Argi negalime džiaugtis, kad tiek nuoskaudų ir skriaudų patyrusi, lyg pamotės ujama podukra - mūsų gimtoji kalba - skamba ir šiandien? Argi nereikia džiaugtis, kad pradėtos grąžinti mūsų gimtajam žodžiui pilietinės teisės? Reikia Dievą melsti ir stengtis, kad šių teisių niekas iš mūsų neatimtų. Tesruvena tyra kaip šaltinio vanduo mūsų kalba mitinguose, gatvėje, šeimoje, mokykloje, įstaigose ir gamyklose. Teskamba kaip lopšinė mūsų gimtasis žodis. Juk ne be reikalo ją - mūsų tautos neįkainojamą savastį - mini poetai:
Iš kopų šnabždesio su debesim ir prošvaistėm,
Iš marių virpulio ir ežerų nendrėtų,
Iš duonos kvapo ir miškų giesmės
Kalba gimtoji lūposna įdėta.
Pilėnų laužuose išdeginta, išlydyta,
Su perregima gintaro šviesa, -
Ji - motinos baudžiauninkės lopšinėse,
Ji - Pirčiupiu smėlyno raudose.
Gerai, labai gerai pasakė mūsų gimtosios kalbos patriarchas, lietuviškojo žodžio kalvis ir dailintojas Jonas Jablonskis:
Maža garbė svetimomis kalbomis kalbėti, didi gėda savosios gerai nemokėti.
Džiaukimės, kad nedidelė mūsų tauta peržengia priverstinį ribotumą: ne tik patys svetur pasižvalgom, bet ir sulaukiam dažno svečio iš kitur. Šit ir nūnai girdime iš Paryžiaus konservatorijos grigalinio giedojimo chorą. Tai labai džiugi dovana mūsų kraštui, mūsų dvasinei, muzikinei kultūrai. Sveikiname čia esančius ir buvusį prezidento De Golio ministrą su žmona...
<...> [Kreipimasis prancūziškai.]
Džiaukimės, kad mūsų mieli svečiai pratęsė ir kartu atnaujino ilgaamžę Europos ir kartu mūsų krašto tradiciją. Ši graži tradicija - lituanistinių kursų atidarymas čia, Arkikatedroje, tebūna gražus pavyzdys visoms mūsų Lietuvos vidurinėms, aukštosioms mokykloms, universitetams, akademijoms, konservatorijai, institutams, - kaip ir dera supratingam jaunimui rugsėjo pirmąją - Naujųjų mokslo metų atidarymo dieną, - bažnyčiose, katedrose suklupti prieš Tą, kuris yra mokytojų Mokytojas, didžiausioji Išmintis, Protas ir Gėris. Ateiti su vėliavomis, studentiškomis kepuraitėmis ir dora širdyje, kad dangus laimintų jų jaunystę, jų lūkesčius ir užmojus stropiau dirbti, kilniau gyventi ir sąžiningiau mokytis.
Mes turime džiaugtis, kad netoliese nuo mūsų, anapus gatvės, įsikūręs protingų, drąsių ir ryžtingų vyrų sambūris, kuris, nepaisydamas kliūčių, priešingų vėjų ir netgi skersvėjų, ryžtingai taria: Norime šviesos, norime laisvės. Kas galėjo patikėti, kad šitaip dešimtmečiais ūdytas, baugintas, stumdytas, bet nepalaužtas lietuvis pagaliau prakalbės. Prabils visa tauta.
O kur mūsų skausmu atausta, vargų išprausta, kalėjimais atmokėta Trispalvė! Pasislėpus giedotas ar per Vatikano ir Laisvės radiją klausytas ašarą braukiant Himnas! Ogi Trijų Kryžių kalnas viršum Vilniaus, tarsi koks feniksas, pakilęs iš pelenų, - kaip švyturys, kaip kelrodis visai tautai rodąs - į viltį, dorą, vienybę, prasmingą darbą, į atlaidumą, blaivumą ir gilų, sąmoningą tikėjimą Dievu, mūsų tautos gajumu, kūrybingumu ir ypač mūsų jaunimu, ieškančiu kelių, drąsiai laužiančiu išorės ir vidaus varžtus, laukiančiu savo vadų, kurie juos vestų, mokytų, auklėtų ir kilniu pavyzdžiu uždegtų.
Turime teisę džiaugtis ne tik dabarties, bet ir istoriniu požiūriu. Atsiverskim žemėlapį! Kur jame šiuomet gyvena lybiai, sėliai, natangai ir druviai? O kurgi jotvingiai? Vienas kitas čiabuvis vietovardis, aptrupėjęs žodynėlis su keliasdešimt ar keliais šimtais žodžių ir šviesios atminties dramaturgo pjesė „Herkus Mantas“ ar to paties pavadinimo kino filmas. Prūsų ir kitų mūsų genčių nebėra! Bet lietuvis šiandien gyvas, turi savo papročius, tradicijas, savo namus, vaikus. Ir štai kiek jų šiandien čionai prisirinkę, gal kelis šimtus kilometrų kitas keliavo, pavargę, palikę svečius, vaikus, darbus ir rūpesčius, įstaigas ir šeimas. Rasi ne vieną ir gilus sielvartas ar skaudi netektis slegia. Tačiau jūs čia - maldos namuose. Kiekvienam iš Jūsų - Dievo ir Bažnyčios vardu - pažįstamiems ir pirmąsyk susitikusiems kuo nuoširdžiausiai tariu:
Dėkui, kad jūs čia, Arkikatedroje, Dievo akivaizdoje,
kad nesivoliojate neblaivūs grioviuose,
kad trokštat, netingit, ieškot, stengiatės,
kad... meldžiatės.
Vienos Lietuvos bažnyčios frontone įrašyta: Atėjote geri, išeikite geresni. Derėtų pridurti: atėjote į čia darbštūs, dori, kilnūs ir pamaldūs, -išeikite dar darbštesni, doresni, kilnesni ir pamaldesni. Kaip Biliūno Laimės Žiburys - išsisklaidykite po pirkias, namus ir būkit laimingi. Mūsų laikai ypač reikalingi aukos, maldos, blaivumo ir santūros. Būkime tokiais švyturiais, tokiais varpais, kurie prikeltų Lietuvą, mūsų Tėvynę, naujam rytmečiui, naujam gyvenimui ir šventei, į kurią turime eiti ne vien tik švariai apsitaisę, bet ir kuo rūpestingiausiai nuprausę savo vidų. Žmogus ir tauta be tikėjimo, tikėjimas be žmogaus ir tautos - niekis, žūtis.
O dabar, kol mūsų kompozitoriai dar nesukūrė „Džiaugsmo giesmės“ ar „Džiugesio odės“, jaunatviškai, žvaliai, akademiškai išsakykime savo džiaugsmą ir kartu padėką Aukščiausiajam ir Švč. Mergelei Marijai - mūsų Globėjai ir Užtarėjai - senu studentų himnu:
Gaudeamus igitur
Juvenes dum sumus!
Post iucundam juventutem
Post molestam senectutem
Nos habebit humus.
Vivat et Respublica
Et qui illam regit!
Vivat nostra civitas,
Maecenatum Caritas,
Quae nos hic protegit!
Žurnalistas - dėstytojas - kunigas Kazimieras Juozas Ambrasas gimė 1934 m. birželio 1 d. Marijampolės aps., Sasnavos vlsč., Surgučių k. Savo tėvų - Izabelės Kiverytės ir Jono Ambrasų pirkioje per trejus metus baigęs pradinę mokyklą, kuri buvo įsikūrusi jų namuose, toliau mokėsi mokytojo brolio Jono, brolienės Verutės ir ypač brolio kunigo Konstantino remiamas Sasnavoje, Marijampolėje, Simne ir 1952 m. Lazdijuose baigė vidurinę mokyklą. Po penkerių metų, praleistų Vilniaus universiteto Istorijos-filologijos fakultete, su lietuvių kalbos ir literatūros specialybės filologo diplomu pradėjo dirbti „Tarybinio mokytojo“, o vėliau „Ekrano naujienų“ ir „Mūsų gamtos“ žurnalo redakcijose. Išspausdinęs apie šimtą įvairaus pobūdžio rašinių vietos ir kaimyninių šalių leidiniuose, kaip turistas pasisvečiavęs Bulgarijoje, Vengrijoje, Čekoslovakijoje, Rumunijoje, palaipiojęs po Karpatų, Kaukazo, Tianšanės, Pamyro, Kamčiatkos ir kitus kalnus, 1962 m. įstojo į TSRS žurnalistų sąjungą.
Nuo 1967 m. - Vilniaus universiteto aspirantas, po penkerių metų apsigynęs kandidato disertaciją, pradėjo dirbti dėstytoju Lietuvių kalbos katedroje, kur dėstė praktinę lietuvių kalbą, įvairius vertimo teorijos, istorijos, tekstologijos ir kitus kursus spec, vertėjų grupei. Leidykloms ir Bažnyčios reikalams išvertė iš anglų, lenkų ir rusų kalbų 15 knygų Į lietuvių kalbą. Mokslo straipsnių parašė apie 120, išleido dvi monografijas - „Vertimo mokslas“ ir „Vertimo tyrinėjimai“, lingvistinę apybraižą „Leksiniai lietuvių kalbos substitutai“. Dalyvaudavo mokslinėse konferencijose, simpoziumuose, TSRS rašytojų sąjungos plenumuose, susitikimuose.
1988 m. docentas Kazimieras Ambrasas išsiunčiamas į Lenkiją dėstyti lietuvių kalbos Poznanės universitete. 1989 m. Stokholme X baltų tarptautinėje konferencijoje skaitė pranešimą „Lituanistika Poznanės universitete“. Kazimieras Ambrasas neakivaizdiniu būdu baigė kunigų seminariją, todėl, prireikus Kauno kunigų seminarijai dėstytojo, paskiriamas čia dėstyti lietuvių kalbą, vertimą ir iškalbą.
Vatikano radijo lietuvių skyriaus vedėjo kun. V Pupinio prašymu ir Vyskupų konferencijos nutarimu kun. doc. Kazimieras Ambrasas siunčiamas dirbti Italijon, į Vatikano radijo lietuvių skyrių.
