PAGRINDAS, ANT KURIO STOVIME
Kun. Romualdas Dulskls
Du yra luomai: dvasiškasis ir pasaulietiškasis, tačiau tik vienas gyvenimo tikslas, nes maloningasis mūsų Viešpats yra pasakęs: Būkite tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas. Viešpats nepasakė: „Būkite vienuoliai ar kunigai“. Tąkart Jis kalbėjo ne apie luomus, išreiškiančius visuomeninės tarnystės pobūdį ar gyvenimo stilių, o apie pačią žmogaus sielos laikyseną. Jis kalbėjo apie pagrindą, ant kurio turi stovėti abu luomai. Tas pagrindas - tai nenuodėmingumo būklė, sąmoningas atsidavimas gėriui, gyvenimas aukštesnėje sąmonėje.
Blogis yra gėrio trūkumas, - sako šv. Tomas Akvinietis. Nuodėmė - tai pilnatvės trūkumas. Siekti tobulumo - reiškia siekti pilnatvės, šalinant trūkumus. Pasilikti nuodėmėje - tai turėti trūkumą. Kol žmogus mano, kad tik vienuolyne reikia būti tobulam, harmoningam, šventam, o pasauly - ne, jis pasilieka naivuolis. Menka sąžinė diktuoja požiūrį, kad yra šventumo luomas ir nuodėmės luomas. O iš tikrųjų yra bendras visiems žmonėms: ir dvasininkams, ir pasauliečiams - pašaukimas į tobulumą. Tik juodviejų šventumas savitas. Taip išryškėja, kas bekompromisiškai būtina visiems: eiti išganymo keliu, t. y. siekti gėrio pilnatvės, gyventi aukštesnėje sąmonėje. Tai būtina. Mes galime rinktis luomą, bet negalime rinktis vietoj išganymo pražūtį, o vietoj pilnatvės - trūkumą. Kad ir kokia įnirtinga būtų kova pastarojoje arenoje, abejonių čia nėra: žmogus turi rinktis pilnatvę. Turime rinktis šitą lygmenį ir gyventi aukštesnėje, šventumo siekio sąmonėje. Tokioje dvasios būsenoje pajuntamas ir savasis pašaukimas.
Todėl mūsų mąstymo apie dvasiškąjį ir pasaulietiškąjį luomus pradinis taškas yra kaip tik šis pagrindas. Pirmasis mūsų uždavinys ne pasirinkti kurį nors luomą, bet apsispręsti už nenuodėmingumo būklę. Iš tikro, kad galėtume teisingai rinktis, reikia neturėti ydų, nes jos užtemdo mūsų dvasią. Kuo tyresnis žmogus, tuo teisingiau jis gali atpažinti ir savo pašaukimą. Todėl labai išmintingai elgiasi jaunuoliai, kurie laiko savo sielą tyrą ir brandina dvasinį gyvenimą: jų sprendimai bus tiksliausi. Dėl to ir patariama melstis renkantis gyvenimo kelią. Malda, ypač ilgesnį laiką praktikuojama, apšviečia žmogaus sielą. Apie žmogų, kuris gyvena pastovų maldos gyvenimą, galima pasakyti, kad jis vaikščioja šviesoje.
Leisti būti valdomam aistrų, reiškia leisti joms veikti ne tik mūsų elgseną, mintis, bet ir sprendimus. Aistros ir ydos lenkia mus į savo pusę, suvaržo sieloje gėrio polėkį. Jos tiek daug įtakos daro mūsų mąstymui ir sprendimams, jog galima sakyti, kad mąsto nebe žmogus, bet tiktai jo aistros. Žmogaus asmenybė lieka lyg okupuotas miestas, visiškai nebegalinti reikštis savarankiškai, nepriklausomai nuo aistrų. Tai gali paliudyti kiekvienas, kam teko būti aistrų valdžioje, o po to su Dievo pagalba iš jų išsivaduoti. Todėl pagrindinis žmogaus uždavinys - pašalinti šį sielos trūkumą. Tai trūkumas, susijęs ne su viena ar kita mūsų gyvenimo aplinkybe, bet su pačia mūsų siela, mūsų asmenybės centru.
Daugelis esame jau galutinai pasirinkę savo gyvenimo kelią. Vieni gyvename šeimose, kiti pasirinkome dvasinį luomą. Bet ne tai svarbiausia. Kiekvienas luomas turi savitą gyvenimo stilių, kiekvienas savitai tarnauja artimui. Tačiau po visu tuo lyg koks pagrindas glūdi mūsų asmenybė. Kokia ji? Jei ji bus tobula, būsime rūpestingi tėvai ir motinos, uolūs kunigai ir vienuoliai. Ir kiek paliksime savyje trūkumų - ydų, aistrų, -tiek jų pasiliks ir mūsų gyvenimo pėdsakuose. Tad padėkime gerą pagrindą savo gyvenimui, nes jį vieną teturime.
