MEILĖ AKIVAIZDI
Donatas Stakišaitis
Dvasingumas ir doroviškumas yra tas pat. Aukščiausias dvasingumas pasiekiamas didžiausia dora, ir šia didžiausia dora jis pasirodo. <...> Norint pradėti visapusiškai vertingą dvasinį gyvenimą, reikia drąsiai tikėti tiesa ir ją viešai išpažinti(Albertas šveiceris).
Kas mažina mūsų tautos gyvastingumą? Kas trukdo tautai atgimti ir visu gyvybingumu veržtis į ateitį? - Nusigręžimas nuo amžinųjų tiesų! Tauta miršta tada, kai išsenka kūryba, kai mintis ieško „ramybės“ materialiame pasaulyje ir užtrokšta aistros malonume, kai atsižada pareigos ir aukos. Tai dvasios ubago kelionė ir pastovus varginantis beldimasis į svetimų, be šeimininko, namų duris. Tai pasirinkimas kelionės be prasmės ir ateities.
Ateitis priklauso tik Meilei, ateities rūmų šeimininkei. Meilė reiškia, kad gyveni ir kitame žmoguje, savo artimiausioje ir mylimoje būtybėje, o per ją ir savo tautoje, pratęsdamas jos istorinę misiją, perduodamas jos gyvybinę galią ateičiai. Štai kodėl meilė yra gyvenimo gyvybė.
Santuokoje dieviškoji Malonė laukia pašauktųjų bendradarbiavimo, jų pasiryžimo gyventi tikėjime, t. y. Dieve, ir taip pagerbti Jam skirto žmogaus gyvybę, jo meilę. Tokį pasiryžimą būtų galima nusakyti Rabindrana-to Tagorės žodžiais:
Aš stengsiuosi visada laikyti švarų savo kūną, žinodamas, kad Tu jį prisilietimu gaivini visados.
Aš stengsiuosi visada apsaugoti mintis nuo neteisybių, žinodamas, kad Tu esi Tiesa, kuri mano sieloje proto šviesą įžiebė.
Aš stengsiuosi visada pašalinti piktybes iš savo širdies ir puoselėti meilę žydinčią, žinodamas, kad Tu esi altoriuje mano širdies šventovės.
Tyra širdis yra meilės tikrumo duona. Tik ji sotina. Gyvenimas, kaip nenurimstantis tyros širdies siekis, - vienintelis galimas dvasinės asmens patirties įprasminimas šeimoje. Čia aistra įsikūnija nesavanaudiškumu, pasiaukojamu gerumu. Tai kelias, kuriuo einant galima pajusti savo esmę -tikrumo jausmą. Jame žmogaus laimė: būdamas nuoširdus, gali jausti kito nuoširdumą, tyros širdies ilgesį pasitinka kitos širdies gerumas.
Tokio gerumo versmė viena - skaistumas, kuris ir tegali atverti giliausią kūno ir sielos uždarumą, dviejų esybių pilnatvę meilės vienybėje. Ši šeimos harmonija - šventumo slėpinys - dviem skirtingoms asmenybėms teikia didelį ir neišsenkamą asmenybės džiaugsmą ir stiprybę. Tokia santuoka - tikroji Kūrėjo dovana ir malonė. Malonė, nepažįstanti puikybės -neištikimybės - nuopuolio. Tai žemiškos meilės atbaiga. Pasiryžimas eiti tokiu keliu reiškia nedviprasmišką paklusimą Evangelijos žodžiams: O jeigu nori turėti gyvenimą, laikykis įsakymų (Mt 19, 17).
Mylinčiojo sąžinė juos primena kiekviename žingsnyje, neleisdama žmogui nuklysti nuo meilės kelio. Pasak Mariteno, ji primena, jog
žmogui užvis svarbiau yra vidinis centras, ta gyvybinė asmens sąžinės versmė, iš kurios kyla idealizmas ir dosnumas, įstatymo jausmas ir draugystės- artimo meilės jausmas, pagalba kitiems, bet kartu ir giliai įsišaknijęs nepriklausomumas nuo viešosios nuomonės.
Pagal šiuos įstatymus, santuoka per kitą lytį atveria gyvybės slėpinio tikrovę: Dievui tarpininkaujant, sukuriama nauja gyvybė, turinti dvasią. Štai čia žmogus turi progą gauti dovaną, kurios nėra vertas. Šios dovanos didumas atsiskleidžia tik per tyrą širdį. Todėl kitos lyties žmogus, jo kūnas yra šventenybė, kurią privalu adoruoti. Nejaugi galima paversti jį tik pasimėgavimo objektu, kitą žmogų - malonumų priemone?!
Dora šeimoje yra skydas, kuris apsaugo ir brandina naujos gyvybės dvasią. Dar negimusios būtybės, kaip naujo šeimos nario, dvasinio augimo pradžia yra tėvų meilė. Štai kodėl tėvo ir motinos skaistumas yra jų asmenybės matas. Juk ne kas kita, o tėvų širdžių tyrumas išreiškia akivaizdžią meilę savo vaikams. Tokia meilė nėra romantizuotas debesėlis. Ji atspari skausmui, dvasios įtampai, gyva paprastais dalykais, kasdieniais sunkumais. Tai ilgas ir daug dvasinių pastangų reikalaujantis kūrybos kelias, be geidulių ir sentimentalumo. Asmens valia, susidūrusi su kito nepilnavertiškumu, bet remdamasi didelėmis dvasios pastangomis, netgi kančia, veda į kūnų, proto ir sielų vienybę. Deklaruoti godumą ir savanaudiškumą, o meilę kaip romantizuotą aistrą, - tai be gailesčio ardyti tą šventą vienybę. Imtis romantizuoti tą šventą tikrovę, vadinasi, klastoti tikrovę. Tai ateizmo, bedieviškosios psichologijos ir psichoterapijos veiklos dirva.
Ateizmas, kaip totalitarinės sistemos dvasios formuotojas, gyvenimą mūsų tėvynėje pavertė pataisos namais, kur degraduojama. Ir tos besielių žmonių sistemos kūrėjų dauguma jau praregėjo, pamatė, jog atpildas už jų darbą - dvasinė mirtis, žmogus be meilės šventumo suvokimo. Tai visuomenė, kuri neturi meilės dvasios, kur mėginama pateisinti ir įprasminti šeimų irimą, neištikimybę, negimusiųjų žudymą, paleistuvystę.
Krikščionies meilė skleidžiasi per Krikšto malonės augimą. Čia yra ir mažylio žaidimas, visi vargai, darbai, poilsio valandėlės, džiaugsmas ir ašaros. Ir taip viskas iš širdies paletės tapoma bendrame gyvenimo paveiksle. Brangiausia jame - vaikystės tyrumas, pažangiai formuojamos ir dvasiškai reformuojamos vidaus pajėgos, aiškiausiai pasireiškiančios per skaisčią širdį. Tokios šeimos meilė sukuria tyrumo atmosferą, kuri vaikams ugdo tvirtą moralinių principų sistemą, gyvąją tikėjimo dvasią, kuri šiandien bene reikšmingiausia atrama jaunam žmogui. Skaistus elgesys dabar jau reikalingas tam tikro didvyriškumo, nes jis reiškia ne tik prigimties suvaldymą, bet ir gebėjimą atsispirti aplinkos, bendraamžių įtakai. Tai nelengva, tačiau būtina, jeigu norime kurti dvasiškai ir fiziškai sveiką visuomenę, darnias šeimas, turėti laimingus vaikus.
Tokia dorovinė sąmonė, kuri nėra jokia abstrakcija, o žmogaus - piliečio asmeninė nuostata ir gyvenimo programa, gali išlaikyti tautą sunkiausiais jos išbandymo laikais, kai reikia ginti tautinį ir žmogiškąjį orumą, savo egzistenciją. Juk pavojus šiandien gresia ne tik iš Rytų, bet ir iš savos aplinkos, ir iš nepažintų Vakarų. Tik tokia atgaivinta ir išugdyta dorovinė sąmonė pajėgi atskirti, kas yra tikra, o kas melas, kas yra meilė, kas tik jos kaukė.
Vyro ir moters meilės amžinumo sąlyga - vieningas širdies tyrumo siekis. Tai pagarba ateinančiai gyvybei ir ištiesimas rankos jai pasitikti. Tokia vyro ir moters pozicija juos vienija, stiprina ir kelia aukštyn, skatina ištikimybę motinystės pareigos šventumui. Vyro ir moters vienybė daro motiną laimingą. Motina čia - Vaidilutė, kūrenanti šventą šeimos židinį. Tėvas - Rūpintojėlis, parimęs vaikų sielos tyrumo sargyboje. Sargyboje prie kelio, vedančio tautą į išsvajotas viršūnes, nuo kurių taip toli matyti...
Pedagogikos, kiekvienos atsikūrusios jaunimo organizacijos programoje dorovinės sąmonės ugdymas turi tapti vienu pagrindinių ir aiškiausiai suformuotų uždavinių. Konkrečiai šį uždavinį išreiškia du siekiai: 1) skaistumas šeimoje - meilės kūdikis; 2) santuokos tyrumas, nes be tyrų širdžių santuoka tuščiažiedė.
Tai labai opi problema, nes daugelyje šeimų vaikai jau nepatiria tėvų rūpesčio ir nerimo dėl jų širdies skaistumo. Daugelyje šeimų jau nebėra ištikimybės idealo, nebėra to nepermaldaujamo siekimo išsaugoti tyrus santykius šeimoje ir skaistą vaikų jaunatviškose aspiracijose. Nebėra to dvasinio tyrumo, kuris leidžia žmogui blaiviai vertinti savo prigimties potraukius ir galias, mylėti kitos lyties asmenį ne kaip partnerį, o kaip žmogų, kaip idealą, skatinantį augti, tobulėti, prilygti tam idealui.
Dabartinėse šeimose vaikai dažnai girdi bedvasius atodūsius: Gyveni žmogus vieną kartą, tai ir reikia skubėti džiaugtis gyvenimu. <...> Nieko nepadarysi - toks gyvenimas; arba dar: Gyvenime reikia viską patirti. Sutrypia vaikų orumą ir garbę tie tėvai, kurie vietoj palaiminimo prieš jungtuves ištaria: Pagyvensi, nepatiks, - išsiskirsit... Juk niekas nedraudžia antrą kartą...
Tai mentalinio jausminio palaidumo rezultatas, susiformavęs bedvasio -amoralaus gyvenimo tėkmėje. Tai bedvasio žmogaus, t. y. barbaro, amoralumo diegimas savo vaikams. Iš gyvenimo jie laukia tik juslinio malonumo. Elgtis kitaip - reiškia būti kvailam. Šie tėvai supūdė ne tik savo gyvenimą, bet ir griauna savo vaikų gyvenimą. Jų siekis vienadienis, pagrįstas vien pojūčiais. Tokiose šeimose mergaitės, sulaukusios 14-16 metų, jau gėdijasi savo mergystės garbės, jos nepatiria nerimo dėl savęs, dėl to, kad nebūtų žeminamas žmogaus vardas. Ar turi teisę tokių mergaičių motinos vadintis motinomis? Jos yra tik gimdytojos, nes motina yra ta, kuri myli, kuri rūpinasi savo vaikų sielos likimu.
Melas dažnai dangstosi meilės kauke... Tačiau tik tyrumas yra meilės kūdikis ir jos versmė, - ši tiesa neleidžia žudyti skaistumo savo širdyje. Žmogaus pasaulėjauta - gyvenimo pagrindas - reikalauja, kad nebūtų nieko, kas melaginga, todėl čia akivaizdus būtinumas tvirtai laikytis įsakymo: Nepaleistuvauk. Šio dėsnio neleis pažeisti tyra sąžinė. Juo remiasi nuoširdumas, subtili vidinė energija, žmogiška šiluma, artimumas, tikrasis patrauklumas ir prieraišumas, jausmų tikrumas. Paleistuvystė iškreipia nuoširdumą, atšaldo motinystę. Ši apgaulė žaloja, trikdo žmogų, paverčia jį dvasios vargeta. Taip sutrikdyta prigimtis įtraukia žmogaus sielą į mirties vyksmą, naikinantį sąžinės jautrumą, atsakomybės jausmą, nešantį nelaimes tam žmogui kaip asmenybei ir, svarbiausia, jo artimiesiems; įpratina nesisaugoti aistros kaip nesąmoningos prievartos, ardančios kūno ir sielos vienybę. Tokiam žmogui darosi būdingas geidulingumas ir jausmų sąmyšis. Akivaizdžiausiai tai šiandien pasireiškia negimusios gyvybės žudymu - pačia didžiąja nuodėme meilei, ir mirtį skleidžiančiu AIDS maru.
Tokio totalinio melo apimtų žmonių džiaugsmai neturi nieko bendra su estetinio džiaugsmo šaltiniais. Jų siekiai - tik instinktų patenkinimas, kur viskas aišku, paprasta ir primityvu. Mąstysena, „idealai“ tarnauja tik demagogijai, tik iškreipto gyvenimo pateisinimui; problemos sprendžiamos melu. Čia įsijungia kontraceptinė tarnyba, sekso propagavimas, negimusios gyvybės žudymo įteisinimas kaip šeimos „planavimo“ priemonė. Vadinamoji tolerancija čia ne kas kita, kaip abejingumas, doros, kultūros ir paties žmogaus orumo paniekinimas. Ar ne dėl to šiandien daugybėje šeimų išblėso motinystės dvasia? Nėštumas prarado stebuklingos palaimos ir švento laukimo šydą. Taip skaudžiai nuskriaudžiami vaikai. Tokiose šeimose jie gimsta ne iš meilės: vaikai - mūsų ateitis - gimsta su meilės stoka.
Moralinis maras, apėmęs mūsų šeimas, skleidžia dvasinę ir moralinę degradaciją, principų devalvaciją, žmogaus dorovinio elgesio, dorovinės orientacijos pagrindų nesuvokimą. O juk dar netoli tie laikai, kai tėvai, pajutę artėjančią mirtį, susišaukdavo vaikus ir maldaudavo prižadėti, jog gyvens dorai, klausydami savo sąžinės, kad bus ištikimi jų įdiegtam tikėjimui, pamokymams ir paliekamam pavyzdžiui. Koks gražus atsisveikinimas! Jis kupinas meilės ir žmogaus būties esmės suvokimo. Ir kaip mirties akivaizdoje atrodo tie dvasios lavonai, kurie augina vaikus nemeilėje ir mele, kurie savo pavyzdžiu - melu ar paraginimu - ištremia savo vaikus iš meilės kelio...
Pražudyti Dievo duotą talentą mylėti, kurti yra kiekvieno žmogaus didžiausia asmeninė nelaimė ir tikrasis gyvenimo vargas. Vargas, nes suardyta žmogaus pilnatvė. Tik meilė žmogaus gyvenimą nukreipia prasmės, kūrybos ir džiaugsmo keliu. Toks yra žmogaus pašaukimas ir laimė būti Kūrėjo tarpininku begaliniame pasaulio kūrybos pratęsime. Bene svarbiausias jo akcentas - šeima, kaip tarnystė pasauliui, savo artimui.
Meilė nepaverčia varžybomis gyvenimo visuomenėje. Tai troškimas pasidalyti džiaugsmu didžiausioje bendrystėje ir vienybėje; tai ir yra baltiškosios tautinės savimonės esmė. Jos bruožai - tikėjimas ir meilė, širdies troškimo gyvybė ir nuolatinis vidinis nerimas bei budėjimas. Jie vienas nuo kito neatskiriami, nes išėję iš vieno šaltinio ir grįžtantys į tą patį šaltinį. Štai kodėl meilė - ir žmogiškosios laimės siela. Tik meilė ir tikėjimas daro žmogų kūrėju, kuris yra ir tikrosios demokratijos, prasidedančios šeimoje, puoselėtojas, nes demokratinis idealas remiasi tikėjimu dvasinėmis žmogaus galiomis, sielos nemirtingumu.
Nusikaltęs meilei žmogus kovoja dėl ateities tik tada, kai, supratęs savo nusikaltimo baisumą, supratęs, kokiu mastu griovė didžiuosius Dievo planus, baisisi tuo. Pirmasis jo žingsnis - nuoširdus gailestis ir sielvartas dėl pažemintos meilės. Tada žmogus tampa tarsi Evangelijoje minimas į žemę krintantis ir apmirštantis kviečio grūdas. Be šito atgimimas neįmanomas. Žmogaus atgimimas yra meilės malonė, kuri nėra grynai asmeninė, individuali: žmogus miršta sau ir atgimsta kitiems - šeimai, vaikams, Tėvynei. Toks atvirumas gėriui žmogų daro žmogumi.
Mūsų kūrybos tikslas turi būti savęs ir kiekvieno savo artimo išvadavimas iš dvasios griovimo darbų. Būti doram - tai kovoti dėl tautos ateities, tai laisva valia įsilieti į minčių, jausmų ir visos tautos ateities gyvenimo nenutrūkstamą šventę - vienybę. Tokioje vienybėje, savo širdyje iškėlę Tikėjimo, Vilties ir Meilės vėliavą, pasijusime savo tautos piliečiais -kūrėjais, suvienytais dvasinio bendrumo. Kitaip - išduotume savo pašaukimą, liktume savo Tėvynės priešais.
Vienijanti ir laisvo apsisprendimo diktuojama savastis ir yra MEILĖ, kuri, saugodama kiekvieną širdį, amžiams yra įrėžusi žmogaus sąžinėje Dievo įsakymus. Tokia meilė yra vienintelis baltiškasis atgimimo kelias.
