QUO VADIS?

Virginija [Virginija Juciūnaitė]

    Užgesinkite
        rampos šviesas! -
            Pasiilgau tylos.

    Už lango tamsu...
        Tegu liūtys
            nuplauna man grimą...

Aplinkui tvyros dykuma,
tiktai vėjas dainuos...

    Tavęs išskubėsiu ieškoti
        vargšu piligrimu.

Man sako -
        dar žemė šalta,
nepražydę laukai -
ir smelkias erškėčiai
    kertelėj širdies
        ligi kraujo...

Nuo viesulu
    lekiančių metų
        pražyla plaukai...

Tik saulės nepasiektos
    šaukia pakilt
        vis iš naujo!

Ir šiandien -
    tikiu -
išnešiot reikia
        skausmo žymes,
kad tavo tvirtumą
    ištyrintų
        strėlės ugninės.

Prie žemės prigludę
    suprantam
        pasaulio žaizdas,

    Ir savo pramintus takus,
    ir žingsnius pašaukimo...

Ne, ne vėlu! -
Virš tylinčių laukų
        mėnulio pilnatis
        dar neprinoko...

Ir nesustojo
smėlio laikrodžio
    trapi srovė.

Ištiesti kruvinus kelius -
        kaskart pradėt
        iš naujo
    mokais...

Štai po audros
    pakyla
        dar viena gėlė.

Dar ne vėlu -
tau prometėjiška šviesa
    liepsnoja
        pašaukimas -
    aiškesnis
        negu pirmąkart, kadais...
Širdim jauti gyvenimą, -
    tą didįjį
    laukimą,
dažnai apglėbiantį
    šaltais
        kančios sparnais.

Nušvis
    dar ne viena aušra
kantrybės diademom,
kol smėlio laikrodžio
    srovė
        tyloj ištirps...

Dar ne vėlu.
    Skubėsi eit
per degančias ražienas,
    kur tyliai šaukia
        begalybės ilgesys.