ŽIUPSNIS PRISIMINIMŲ IŠ KUNIGO STANISLOVO PUPALEIGIO GYVENIMO
KRIKŠČIONYBĖS IŠUGDYTI TAUTIEČIAI
Vladas Nasevičius
Pažinojau kun. Stanislovą nuo 1930 - Vytauto Didžiojo - metų. Ėjo jis Kaune, senamiesčio gatve su kan. Tumu-Vaižgantu. Abu nedidukai: kan. Tumas apvalaus veido ir kūno, baltutėliais pražilusiais plaukais, su sutana, lydėdamas savo kalbą gyvais gestais, o šalia jo - kun. Pupaleigis, tokio pat ūgio, tik sausas, išblyškusio veido, susikaupęs, susimąstęs ir vos retkarčiais nusišypsantis. Asmeniškai su kun. Pupaleigiu susipažinau vėliau. O buvo taip.
Areštuotas 1951 m. birželio 21 d., stumdomas iš lagerio į lagerį, iš kalėjimo į kalėjimą, atsidūriau Abezėje (pakely į Vorkutą, užpoliarės zonoje). Čia, kalinių žydų marksistų padedamas, buvau priimtas dirbti vyriausiojo buhalterio pavaduotoju. Turėjau progą pažinti visus lietuvius kalinius. Jų čia buvo viršum trijų šimtų. Tai buvo Abezės lageris Nr. 1 (jų iš viso buvo 6). Kalinių jame buvo per 3000. Šis lageris turėjo centrinę ligoninę, ir čia buvo kalinių traukiamomis rogėmis atgabenami kaliniai ligoniai iš kitų lagerių.
1951 m. lapkričio ar gruodžio mėn. atvarė kalinių etapą iš Leningrado kalėjimo. Peržiūrėjęs etapo maisto tiekimo dokumentus (prodatestat), valdiškų nuosavų rūbų sąrašus (armaturnaja knižka), radau lietuvišką pavardę - Pupaleigis Stanislovas. Buvo skaudu ir sunku lageryje sužinojus, kad ir šis šviesus lietuvis kunigas atsidūrė šiose sąlygose. Per buhalterijos langą akimis ieškojau kun. Stanislovo. Pamačiau: atsisėdęs ant suolo - su ryšulėliu, sutinusiu kaklu, sužvarbęs, aptinusiu veidu -žvalgėsi...
Tą pačią dieną etapą varė į pirtį, ten suradau ir kun. Stanislovą, pirtyje muilo būdavo retai, kiekvienam įpildavo po pusę dubens drumsto vandens, o apsipraususiems išduodavo išskalbtus apatinius marškinius. Stebėjau besiprausiantį Stanislovą. Ir nieko nelaukdamas nuėjau pas azerbaidžanietį chirurgą Chalilovą. Atėjęs į pirtį chirurgas konstatavo, kad būtina atlikti furunkulų ir karbunkulų operacijas. Stanislovas buvo paguldytas į chirurgijos skyrių. Ir dar vienas laimingas sutapimas: prieš dieną buvau gavęs iš gerb. rašytojo Antano Vienuolio siuntinį - penicilino, streptomicino, askorbino rūgšties, iš kurios gaminome 5% sterilų skystį. Gydytojas buvo labai nustebęs, kad tokio lagerio ligoninėje reikalui esant buvo gauta deficitinių vaistų, kurių neturėjo ir operacinė. Ir pasakė: Vy, litovcy, drug drugu bratja! O aš jam atsakiau: I eto potomu, čto my verim v Boga!
Po poros savaičių kun. Stanislovas, kiek įmanoma tokiomis sąlygomis pasveikęs, buvo išrašytas. Barakuose visai kas kita: kalinių perpildyta, tvanku, vagystės... Dabar reikėjo kaip nors jį įdarbinti buhalterijoje. Vis arčiau savęs. Todėl vieną rytą, nunešęs lagerio viršininkui pasirašyti buhalterines ar tos dienos apyskaitas ir radęs jį gerai nusiteikusį, užsiminiau, kad man reikalingas padėjėjas, žmogus, galintis pagaminti buhalterinius blankus:
- Nes aš nebespėju!
- Paimk kokį senuką. Nes jie tik bezda barakuose!
- Aš jau pasirinkau darbštų ir gabų kalinį.
- Atvesk jį pas mane su pareiškimu!
Tuojau nuėjau barakan. Stanislovas parašė pareiškimą, kad jis sutinkąs braižyti.
- Na, ką jis galės tau padėti? - Ir paėmęs pareiškimą, nustebo dėl gražaus Stanislovo braižo ir taisyklingos rusų kalbos.
- Kakoj nacionalnosti?
- Litovec!
- Kem rabotal na svobode?
- Rabotal i ostalsia ksendzom.
- A, značit, pop!
Pupaleigis dar kartą pabrėždamas patikslino, kad jis katalikų kunigas.
- Koks tavo išsilavinimas?
- Caro laikais baigiau dvasinę seminariją Kaune, dvasinę akademiją Petrograde, studijavau lyginamąsias kalbas Tomsko universitete ir Paryžiaus Sorbonos universitete architektūros fakultete.
- O, koks mokytas! - Ir uždėjo rezoliuciją: Buhalteris. - Lietuviai kaip žydai - vienas kitą tempia! Buvo 4 žydai, o dabar - 4 žydai ir 2 lietuviai, o ruso - nė vieno...
Kaliniams buvo leidžiama parašyti du laiškus per metus - pavasarį ir rudenį. Bet ir tie, užsigulėję lagerio cenzūroje, nepasiekdavo adresato.
Todėl dalį laiškų išsiųsdavom per nadziratelius, į laisvę einančius kalinius ar tremtinius. Pupaleigis tuojau parašė laišką savo senutei šeimininkei. Po trijų savaičių gavo maisto siuntinėlį. Atėjęs švytinčiu veidu tartis, kaip čia geriau išskirsčius lauktuves, atrodė žvalus ir linksmas.
- Mielasis, pats esi kunigas ir gerai matai, kuriam reikia Tamstos paramos.
- Vladai, bet ne tik lietuviams norėtųsi padėti.
Lagerio ligoninėje gulėjo Vokietijos užsienio reikalų ministerijos atsakingi darbuotojai: fon Valenšteinas, daktaras Zomelis, Vokietijos pasiuntinybės sekretorius Maskvoje Erdmanas, vokiečių kariuomenės divizijų vadai, Vengrijos grafas Čakis ir daug kitų Čekijos, Slovakijos, Estijos, Latvijos valstybininkų, apie 40 japonų, Kvantungo armijos karių. Mokėdamas vokiečių, anglų, prancūzų, slavų ir latvių kalbas, kun. Pupaleigis dirbo didelį darbą, klausydamas išpažinčių.
Buvo toks atsitikimas. Lagerio operatyvinis įgaliotinis vyresnysis leitenantas Šikalo (ukrainietis), išsikvietęs kun. Stanislovą, uždraudė jam dalyti gaunamus produktus ir daiktus. O prieš kelias dienas Stanislovas buvo atidavęs vienam lietuviui parapijiečių atsiųstą megztinį.
- Pilieti įgaliotini, nėra įstatymo, draudžiančio kaliniui atiduoti savo daiktus!
- Agitacija užsiimi? Trys paros griežtojo režimo karcerio!
Lagerio viršininkas Bobryšinas Vasilijus Nikolajevičius, Leningrado rusas, buvo tikrai neblogas čekistas. Pamačiau jį einant ir papasakojau Stanislovo bėdą.
- Nasevičiau, tas kvailys paskutinę dieną dirba, o rytoj išeina atostogų. Tegu tas senukas pasėdi karcery vieną naktį, o paskui mes jį išleisim...
Suradęs Stanislovą liepiau šiltai apsirengti. Nelabai nusiminęs, sakė pasiimsiąs rožančių, tai naktelė netruksianti prabėgti. Iš ryto ėjau jo pasitikti. Žiūriu, jau paleistas greitu žingsniu kut kut per sniegą... Visą naktį neprisėdęs. Šitoks šaltis... Tačiau viskas baigėsi laimingai. Stanislovas nesusirgo, ir gyvenimas tekėjo sena vaga.
Dar vienas mūsų gyvenimo epizodas. Vakarais prieš gulant vykdavo vakariniai patikrinimai. į baraką įeina nadziratelis-.
- Na linejku!
Visi išsirikiuoja lauke po keturis. Stovėjau šalia kunigo Laurenčiko iš Dusetų. Tai buvo aukštas vyras šiltais veltiniais, kailinukais, kepure. Visada turėdavo nemažas lašinių atsargas, bet kartą pasiguodė:
- Dėde Vladai, bėdoj! Užpuolė šunvotės ir ant pusiaujo, ir kitur, guliu ant pilvo...
Atsisuko priekyje stovėjęs Stanislovas:
- O tu žinai, Laurenčikai, kodėl jos tave taip mėgsta? Čia Dievo rykštė: skūpumas per uodegą lenda...
Pats tuo metu penicilino neturėjau. Teko porą kilogramų Laurenčiko lašinių paaukoti chirurgui Chalilovui. Penicilinas buvo gautas iš ligoninės fondų. Po trejeto savaičių per patikrinimą padėkojęs kun. Laurenčikas pasidžiaugė, kad naujų šunvočių jau nebėra, o senos nyksta.
Kun. Pupaleigis buvo santūrus, bet retkarčiais atskleisdavo savo gyvenimo paslaptis iš Petrapilio laikų. Jis ten nuoširdžiai bendravo su kun. Blažiejumi Česniu, kuris pažinojo daugelį Petrapilio dvasinės akademijos profesorių stačiatikių. Dažnai jie kviesdavo prof. Česnį į svečius, į asketines vaišes. Čia ateidavo ir pasauliečių rusų mokslininkų, ir net imperatoriaus Nikolajaus II dukterys, Petrapilio institutų ir universiteto studentai. Tarp jų buvo ir kalnų inžinerijos studentas V. Skriabinas, vėliau tapęs revoliucionieriumi ir pasivadinęs Molotovu. Bendraujant Molotovas stebėjosi visapusiška Česnio ir Pupaleigio erudicija. Pats Skriabinas buvo Permės dvasininko sūnus.
Baigęs akademiją, dėl nesutarimų su lenkuojančiu arkivyskupu Ciepliaku, Pupaleigis išvyko klebonauti į Tomsko parapiją. Čia susipažino su Tomsko universitete lyginamąsias kalbas studijuojančiu Kazimieru Būga iš Užpalių. Uoliam studentui tikrai nelengva buvo verstis. Dažnai jausdavo stygių. Kun. Stanislovas apgyvendino jį klebonijoje, rėmė pinigais, rūpinosi jo senkančia sveikata.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir įsteigus Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje, pasiuntinys poetas Jurgis Baltrušaitis, susitaręs su Lietuvos užsienio reikalų ministru, paskiria Pupaleigį Lietuvos konsuliniu atstovu visam Sibiro kraštui.
Po Lietuvos Brastos sutarties įsigaliojimo 1920 m. kun. Pupaleigiui pavedama duoti pažymas lietuviams ir visiems kitiems gimusiems Lietuvos teritorijoje. Pagal šias pažymas buvo leidžiama išvažiuoti iš Rusijos į savo gimtą kraštą. Tokių pažymų buvo išduota tūkstančiai. Besibaigiant repatriacijos terminui, kun. Pupaleigis buvo ČK organų areštuotas, įgrūstas į Tomsko kalėjimo rūsius, kur jį sekino šaltis, utėlės ir badas. Rūpintis kun. Stanislovu nebuvo kam, išskyrus 14-metį jo brolį Antanuką ir senąją šeimininkę. Jokio maisto, jokios pagalbos jis negavo. (Prisiminkime, kad 1915-1916 m. caro organų skirtas lageris karo belaisviams buvo Tomske, kur religinius patarnavimus katalikams atlikdavo kun. Pupaleigis. Jo sesuo - ji buvo už kun. Stanislovą jaunesnė - iš Tomsko pabėgo su karininku austru. Belaisviai stebėjosi lietuvio kunigo išmintimi, protu ir širdimi. Vėliau, dar būdamas Tomske, kun. Stanislovas gavo iš Austrijos-Vengrijos vyriausybės aukšto rango žymenį.) Dabar brolis Antanukas su maisto ryšulėliais kas rytą stovėdavo prie ČK durų. Vieną šaltą rytą jam bestovint priėjo trys aukšto rango Čekistai (jie dėvėdavo pilko karakulio kepures) ir paklausė:
- Ko lauki, berniuk? Sušalsi!
- Čia mano brolis kun. Pupaleigis jau keli mėnesiai sėdi, o siuntinio perduoti vis neleidžia.
Užkalbinęs jį čekistas dar kartą paklausė kunigo pavardės ir ar jis nebuvo Petrapilyje. Antanukas atsakė, kad jis baigęs Petrapilio dvasinę akademiją.
- Malčik, idi domoj, tvoj brat segodnia verniotsia.
Tai buvo Skriabinas, vėliau pasivadinęs Molotovu, ypatingasis įgaliotinis visam Sibiro kraštui. Jis turbūt prisiminė kun. Pupaleigį akademijos profesorių vaišėse.
Tuo tarpu tos stebuklingos dienos rytą trys čekistai išvarė kun. Pupaleigį iš kalėjimo rūsio, viela surišo jam rankas už nugaros ir varė per Tomską už miesto miško link. Šalčio buvo per 20°, čekistų budionovkos ir arkliai apšarmoję. Kareiviai keikėsi, kad jiems reikia šalti. Stanislovas nušalo veidą ir rankas.
- Supratau, kad esu vedamas sušaudyti. Meldžiausi, nujausdamas greitą mirtį. Priartėjus prie miško, išgirdau šauksmą: Stojte, vosderžites', vernîtes'! Atjojęs raitas kareivis mus visus sugrąžino ir - stebuklas! - čia pat, kalėjimo kieme, paleido mane namo. Kokie nuostabūs, Viešpatie, Tavo keliai! Dėkodamas Dievui, parašiau į Maskvą Lietuvos pasiuntiniui Jurgiui Baltrušaičiui, prašydamas parūpinti leidimą grįžti į Lietuvą. Po trijų savaičių gavau atsakymą, kad Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Rytų departamento direktoriui Pupaleigiui leidžiama išvažiuoti iš Tomsko. Lydimas trijų čekistų, atvažiavau į Lietuvos pasiuntinybę Maskvoje. Čia mane pasitikęs J. Baltrušaitis pasiūlė apsivilkti naujus viršutinius drabužius, bet aš atsisakiau. Grįžau nuskuręs ir nususęs. Rygoje mane pasitiko Užsienio reikalų ministerijos atstovai, pagerbė dūdų orkestru ir išlydėjo į Kauną. Kauno stotyje pasitiko užsienio reikalų ministras Petras Klimas ir kiti pareigūnai. Gavau darbą Rytų departamente. Po tiek išgyvenimų, su tokia savijauta man šios pareigos buvo svetimos. Juk buvau kunigas ir jaunimo auklėjimui labiau reikalingas negu diplomatiniam darbui. Pasitaręs su prof. Česniu, paprašiau ministrą P Klimą, kad mane iš tų pareigų atleistų.
Stebint kun. Pupaleigį iš arti, gyvenantį žiauriausiomis sąlygomis -Užpoliarėje - kenčiant badą, šaltį, ligas, jo dosnumą ir užuojautą visiems žmonėms, visų tautų kaliniams, dėkojau Dievui, kad Lietuvos žemėje buvo tokių kunigų - Sacerdos in aeternum\
Tikiu, kad kiti kunigai iš Kurijų archyvų atskleis daugiau šviesių jo gyvenimo metų, kuriais stiprino Katalikų Bažnyčios pagrindus Lietuvoje ad majorent Dei gloriam !..
Kunigas Stanislovas Pupaleigis gimė 1887 m.
Kunigu įšventintas 1910 m.
Mirė Papilėje 1967 m.
