MEDITACIJOS MARIJOS SKAUSMŲ TEMA
O. Valienė[Olga Kazlienė]
Kas mena Kristaus kančią, tas prisimins ir Motinos skausmus. Kaip apmąstant Kristaus kančią mūsų tikslas nėra kentėti Jo skausmus (tai ir neįmanoma), o tik suprasti ir dėkoti už Dievo meilę mums (tuo mes pasiryžtame gyventi Kristui, sekdami Juo, kad Jis savo dieviška šviesa pačiu Savimi perkeistų, patobulintų ir išgražintų mus), taip ir apmąstydami Marijos, Motinos Mergelės, skausmus, stengiamės suprasti Jos dieviškas dorybes, kurios padarė Mariją tobuliausia Dievo valios vykdytoja.
Jau laikas, jau laikas -
o šito laiko tik minutė -
po to juk Amžinybė -
arba mirtis ledinė.
Iš tiesų mums jau laikas dvasiškai bręsti ir tobulėti, kas su Dievo pagalba visiškai įmanoma tam, kad įeitume į Dievo džiaugsmą - į Amžinybę. O mes turime tokią viltį, nes esame gyvi pačiu Dievu. Šitai gyvai pajuntame, kai meldžiamės. Kas yra malda? Tai žmogaus sielos pastangos pažinti save ir savo vietą paslaptingoje Dievo kūryboje, malda - tai dvasios atsivėrimas gėriui ir pastangos suprasti ir tobulai vykdyti Dievo valią. Malda mus stiprina nugalint visokį blogį gyvenime, nes ji padeda mums sukoncentruoti proto ir jausmų galias, siekti užsibrėžtų tikslų. O tokia maldingumo praktika, kaip Kryžiaus kelio ėjimas ir Marijos skausmų apmąstymas, žmogaus protui yra didžiausios Išminties pamokos.
Tad kokią naudą mums teikia šventų Asmenų gyvenimo įvykių apmąstymas? Mąstydami apie Jėzų ir Mariją, net patys to nejausdami, mes prisiliečiame prie Amžinybės, t. y. stengiamės pasiekti Amžinybę, įsijungti į ją. Jėzus - Dievo Sūnus - yra amžinas savyje ir amžinas kūriniuose, tobulai vykdančiuose Jo valią. Pirmiausia čia mes prisimename Švč. Mergelę Mariją. Ir nuostabi paslaptis slypi žmogaus pastangose priartėti prie Amžinybės su Marija sekant Jėzumi Kristumi. Tai, ką žmonija savo išsigelbėjimui gavo dovanai, dėl begalinės Dievo meilės ir gailestingumo per Kristaus auką, Marija nusipelnė savo gyvenimu. Marijos asmenyje žmonija vėl atsigręžė veidu į Dievą, tikėdama savo išsigelbėjimu. Marijai pirmajai iš visų žmonių užgimė toji išsigelbėjimo viltis. Ta viltis buvo joje dar prieš pasirodant angelui - Sveika, Marija, Viešpats su Tavimi...
Skaisčiausia ir tyriausia Mergelė, nuo pat žmonijos pradžios kupina dieviškų dorybių - tikėjimo, vilties ir meilės - buvo apvainikuota šventąja Motinyste, kad ją tobulai iškentėtų tikėjime, viltyje ir meilėje. Marija savo gyvenimu tarsi pastatė gyvą paminklą Dievui, nes Marija tobuliausiai iš visų Dievo kūrinių įvykdė Jo valią. Geriausiai tai suprasime, apmąstydami Švč. Mergelės - Motinos skausmus. Be to, apmąstydami Marijos skausmus, mes visada kartu galvojame ir apie Kristų, Marijos Sūnų. Šitai mus daro artimesnius Dievui, nes mes taip pat esame tėvai, sūnūs ir dukterys savo motinų, kenčiantys įvairius gyvenimo nemalonumus ir matantys savo ir viso pasaulio sugedimą. Tik Marijos skausmas didesnis už bet kurio kito žmogaus skausmą, nes Ji buvo visai be kaltės ir kupina dorybių. Kodėl nekalto žmogaus skausmas didesnis? Todėl, kad blogis yra už jo sąmonės ribų. Marijos siela buvo tyresnė už šaltinio vandenį, nes Ji buvo tobuliausias Dievo kūrinys, tokia buvo Jos prigimtis - Marija buvo malonės pilnoji. Dievo malonėje būti nereiškia, kad esi ar būsi iškeltas iš visų nemalonumų ar kentėjimų. Būti Dievo malonėje - tai būti Dievo valioje ir tobulai ją įvykdyti. O Marija pilnoji malonės - pilnoji dorybių ir todėl neabejotinai tvirtai įvykdžiusi Dievo valią, supratusi ir laisva valia pripažinusi savo gyvenimo pašaukimą Dievo valios įvykdymui. Mergelė Motina -pirmas žemėje žmogus, visiškai supratęs ir įvykdęs savo žmogišką pareigą.
Tegul būna garbinamas Dievas, kad buvo šitokia Mergelė! Tegul būna garbinamas, kad Ji yra su mumis visados! Tai Žvaigždė, į kurią stiebiasi visos žemės mergelės ir motinos.
Apmąstydami Švč. Mergelės sielos skausmus, palikime visas savo mintis, atsiplėškime valandėlei nuo buitinių reikalų. Pabūkime tik su Marija. Pakilkime ligi Jos skausmo ir pasistenkime Ją suprasti, suprasti Jos tvirtybę, kuri galima tik tobulai pasitikint Dievu. Klasikinė maldingumo praktika žymi septynis Švč. M. Marijos skausmus. O kiek išbandymų ir kentėjimų turėjo išgyventi Švč. Marija per visą savo gyvenimą?!
Marija, būdama tyriausios širdies ir šviesiausio proto, suprato, kad žmoguje ir tarp žmonių blogio neturi būti. Jai visada buvo gaila puolusio žmogaus ir Ji suprato, kad štai šis puolęs žmogus pagal didįjį Tiesos įstatymą jau eina prapultin, jei pats to savo nupuolimo nesupras ir dėl jo nesigailės. Toks gyvenimo dėsnis. Ir šis puolęs žmogus eis prapultin, jei nebus nuplautos jo kaltės, jei nebus atstatytas žmogų ir Dievą siejantis dvasinės gyvybės tiltas, kurį pats žmogus sugriovė pačiu pirmuoju savo nusidėjimu. Bet žmonės nė negalvojo gailėtis dėl daromo blogio, nes buvo akli ir kurti, kad pažintų savo darbus, lygiai taip, kaip ir dauguma mūsų... Marija iškentė savo skausmą, žinojo, kur ir kodėl eina Jos Sūnus. Iškentė, nors kaip žmogiška būtų buvę sušukti: Sustokite, Jis nekaltas!
Mes gailimės su Marija. Dėkojame Motinai. O ką darome, kad būtų mažesnės Kristaus kančios, kad ištesėtume savo pasiryžimus sekti Švč. Motinos dorybėmis? Ar tikrai vertai maitinamės Duona, kurią gavome, kad būtume gyvi Kristumi Dievo akivaizdoje?
Reikėjo Jos Sūnui mirti už žmoniją. Ir Jos žmogiška širdis labai drebėjo prieš šią būtinybę. Marija žengė pirmąjį žingsnį į savo skausmą, paaukojusi Dievui ką tik gimusį Kūdikėlį, pasiryžusi įvykdyti Dievo valią visur ir visada bet kokiomis aplinkybėmis. Niekas kitas neatlygins tos neteisybės, padarytos dėl žmogaus nedėkingumo, niekas kitas neatgręš žmogaus į Dievą, kaip tik didi Dievo meilė žmogui ir Didžioji Auka.
Pirmasis skausmas - pirmasis Marijos žingsnis į pasaulio Motinos sostą. Antrasis skausmas buvo tuomet, kai Šventoji Šeima, kad išsaugotų Kūdikėlio gyvybę, buvo priversta gyventi Egipte, toli nuo gimtojo krašto. Sunkus žmogaus gyvenimas tarp svetimųjų, prievartos ir persekiojimų. O pavyzdžio toli ieškoti nereikia - argi negyvename kaip tremtiniai ir mes, savoj Lietuvoj? Jau nekalbant apie ištremtuosius toli iš savo krašto... Semkimės iš Dievo kantrybės taip, kaip sėmėsi nuolankioji Marija. Nes daug reikia žmogui kantrybės ir pasiaukojimo, kilusių iš meilės, kad nenusidėtų mūsų širdis tuomet, kai patiriame gyvenimo neteisybę, kad piktu neatmokėtume darantiems neteisybę.
Kas lieka meilėje, tas lieka manyje, o aš jame. - Nepamirškime, kad žmogaus rūstybė nedaro Dievo teisybės. Jei prašysime Marijos pagalbos likti visuomet Dievo ramybėje, įgausime tvirtybės ir proto šviesos nugalėti gyvenimo sunkumus ir priespaudą.
Aš gimiau Lietuvoje,
kur garbina Kristų,
kur Motinos vardas - Marija - - -
Lietuva, ne veltui apie Kristų ir Jo kančią dūmoji,
nes ant kryžkelės tartum ant kryžiaus
tavo kūną svetimšaliai kloja.
Lietuva, tu tokia, kaip ir aš, -
kai numirsiu - numirsi ir tu -
su paskutiniu lietuviu.
Bet jei aš neišduosiu
nei Motinos meilės, nei Kristaus kančios -
Lietuvėlė per amžius gyvuos!
Būk tu Kristaus, Lietuva!
Gana aukų,
gana brolžudiškų karų -
Dievo vaikų tauta viena - pasaulis visas - - -
O Kristus - Jis viduj -
Jisai Šviesa žmonių akių ir Duona.
Maldos praktikoje menamas trečias Motinos skausmas, kai 12-mečio Jėzaus Marija su Juozapu 3 dienas ieškojo Šventajame mieste, minioje, o rado Jį šventykloje tarp kunigų ir Rašto aiškintojų. Neaplenkė Marijos jokie paprastos moters - motinos rūpesčiai.
Štai Tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome Tavęs! <...> ,Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose!“ <...> Jėzus iškeliavo su jais ir buvo jiems klusnus (plg. Lk 2, 48-51).
Prašykime tėvų ir vaikų tarpusavio supratimo, pagarbos ir meilės malonės. Mokykimės iš Marijos. Tegul nenuliūsta mūsų sielos ligi nusivylimo, kai ištiks gyvenimo sunkumai. Ir nepamirškime, kad Dievui nereikia mūsų kentėjimo ir užuojautos dėl Jo kančios. Kristaus ir Marijos atjautimas, nors ir tyriausių jausmų sukeltas, maža duoda mums naudos, jei mąstydami atjautoje ir sustosime. Mūsų sielų tobulumui ir protų apšvietimui būtina grįžti į save, kad apmąstytume savo poelgius - prasižengimus artimo meilei konkrečiais gyvenimo atvejais. Drįskime tarti:
Dieve, savo dangiška šviesa užpildyk mano skurdo bedugnę!
Dievas nori ir gali praturtinti mus Savimi, tik neatstumkime Jo savo aistromis ir kėslais nešvariais. Dievo ieškokime visur, lyg gyventume Jo garbei ir džiaugsmui. Nieko nėra nuostabiau, kaip gyventi su Dievu, kurio meilės negali užgesinti net kūrinių nedorumas!
Ketvirtas Motinos skausmas - kryžių nešantis Sūnus. Tai Motinos susitikimas su didžiąja žmonijos neteisybe. Kristaus kančios kelias išgrįstas mūsų paklydimais. Kuo didesnis paklydimas - tuo sunkesnis Kristaus kančios kelias, sunkesnis Jo kelias į mūsų širdis. Tai mūsų nuodėmės privertė Motiną kentėti dėl Sūnaus! O dabar mes drįstame tarti:
Dėl Jėzaus Kristaus nuopelnų, Marijos užtarimu -išklausyk mus, Viešpatie!
Ir neliekame neišgirsti - per tą patį Kristų, mūsų Viešpatį. Tiktai vienos ašaros atleistinos žemėje: kai iš didelio džiaugsmo dėkojame Dievui už Jo begalinę meilę mums.
Kantriai pakęskime neteisybes taip, kaip jas pakentė Marija. Nors neteisybe mes dažnai vadiname ir tai, kas paprasčiausiai neatitinka mūsų norų. Pakęskime dideles ir mažas neteisybes, siekime gėrio visomis savo jėgomis ir atsiduokime Dievo valiai. Pamatysime, kaip keičiasi išorinis pasaulis, o ir mes patys tuomet žengiame nors mažytį aukojimosi Tėvui žingsnį. O mūsų klaidos nuolat nuplaunamos pačia švenčiausiąja Auka -Jėzaus Kristaus kančia. Šviesa nesimaišo su tamsa, kad padarytų viską pilka pilka. Ji apšviečia net tamsiausias kertes - ir tamsos lyg nebūta!
Neteisybė yra nuodėmės priežastis, kartu ir padarinys. Kristus priėmė mūsų neteisybes, priėmė žmogaus prigimtinį kūno menkumą. Marija buvo Motina, todėl gerai žinojo, kad Jame nebuvo neteisybės. Marija žinojo, kad Jėzus - vien Gėris ir Meilė. Kristus priėmė buvusias ir būsimas mūsų nuodėmes tam, kad neliktų to, kas skyrė Dievą ir žmogų. Bet toji neteisybė - kenčiantis Sūnus - tokia akivaizdi Motinai! Nes Kristaus prikalimas prie kryžiaus yra pačios Tiesos prikalimas, t. y. jos atsisakymas. Net šitokiame didžiuliame žmogiškame skausme Marija liko ištikima - Jos tikėjimas Dievu, Tiesa, Meile buvo nepajudinami! Tad ir mes nepasiduokime nusivylimui, kai esame bejėgiai sulaikyti sklindantį blogį. Tik tvirtai tikėdami gėriu ir turėdami niekuomet neblėstančią viltį, galime išlaikyti meilę ir tikėjimą; tai pagrindinis žmogaus gyvenimo tikslas.
Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai? - šie Jėzaus ištarti žodžiai buvo pats didžiausias Marijos tikėjimo išbandymas. Šie žodžiai yra ir kiekvieno mūsų tikėjimo išbandymas. Šie žodžiai buvo Marijos skausmo taurės pripildymo riba. Čia Marija pažino tikrą naktį: žmogaus egzistavimas žemėje be Dievo yra ėjimas į nebūtį, į amžinąją naktį. Šis dvasinis Marijos skausmas - didžiausias išbandymas, viršesnis už žmogaus pajėgumą. Marija jautė Kristaus kančią ir drauge su Juo kentėjo. Būdama Motina, Ji iškentėjo ir vien tik savo kančią - Motinos kančią. Bet tikėjimas ir viltis pakėlė Mariją virš šito skausmo. Kas Marijos vietoje nebūtų sušukęs: Dieve, Tu neleisi šitam įvykti, nes tai neteisybė?
Marijai buvo baisu kentėti, bet viskas Jai buvo Tiesa. Ji tobulai tikėjo Dievu. Marija peržengė tai, kas, rodos, neįmanoma žmogui - Marija peržengė didžiulį asmenišką Motinos skausmą. Nors atrodė, kad neteisybė triumfuoja, - blogis laimi, nes žmogus pasmerkė Meilę, - bet Marija išlaikė šį bandymą. Ir štai mes stebime paveiksle Mariją, laikančią Kristaus kūną be jokių gyvybės ženklų. Netrukus neliks nė šio kūno, nes reikės jį atiduoti žemei - palaidoti. Marija, kaip ir Kristus, galėjo ištarti: Atlikta. Ji paaukojo visa, kas yra motinos esmė - Marija paaukojo meilę. Tarytum išėmė iš savo širdies ir nieko jau nebeliko - vien tik skausmas. Bet tikėjimas Dievu ir Jo valios vykdymas buvo Jos ištvermės gyvybinės šaknys, kuriomis plūdo į Mariją Dievo malonė. O tikėjimas yra mūsų dvasios gyvybės šaknis. Nes Dievo kūryboje reikia dviejų komponentų: Dievo meilės ir žmogaus tikėjimo. Visa kita smulkmenos, - šie du dalykai yra svarbiausi žmogaus kelyje į Dievą.
O kad mes atrastume ir turėtume viltį Kristuje, nuo kurio Marija ir didžiausiame savo skausme nesitraukė! Ji tvirtai tikėjo Dievo valios išsipildymu. Didžiausioje netektyje ir skausme tikėjimas Mariją pavertė Dievo meilės ir gailestingumo turtų valdytoja.
Vertai esi garbinama, Pasaulio Motina Marija! Ne vien tik Joną pavedė Tau Kristus sakydamas: Štai Tavo Sūnus!..
Glaudžiasi žmogaus siela prie Motinos, kuri savo kūno ir sielos skaistume visa įėjo į Dangų - Dievo karalystę, glaudžiasi, nes Marija - Teisingumo permaldavimas.
Priimki mus, o Motina, į savo bičiulystę - pažinti Gėrį trokštame!
Marija, kaip mums išreikšti savo padėką? - Mylėkit mano Sūnų, viską darykit dėl Kristaus meilės!
