ROŽANČIUS
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
Šventoji Rožančiaus malda tarsi trispalvis (balta, purpurinė, auksinė) rožių vainikas apjuosė visą mūsų Tėviškėlę; tarsi Švenčiausios Motinos išskleistas gobiantis apsiaustas, idant mus visus išsaugotų didžiajai Kristaus Dienai.
Rožančius yra mano mėgstamiausia malda. Tai nuostabi malda, nuostabi savo paprastumu ir gilumu. Iš tiesų prieš mūsų sielos akis „Ave Maria“ žodžių Jone iškyla Jėzaus gyvenimo svarbiausieji įvykiai. Per Jo Motinos Širdį jie glaudžiai mus susieja su Jėzumi Kartu mūsų širdis gali įsijausti į atskiro žmogaus, šeimos, tautos, Bažnyčios ir žmonijos gyvenimą; į asmeninius ir artimųjų išgyvenimus, o ypač tų žmonių, kurie yra mums artimiausi, mūsų širdžiai brangiausi. Taip paprastas Rožančiaus kalbėjimas gauna žmogiškojo gyvenimo ritmą (Jonas Paulius II).
Pabandykime pagilinti Rožančiaus maldą trumpu mąstymėliu Šventojo Rašto ištraukos, apibendrinančios minimą paslaptį, prisimindami sakinius, kurie Jėzaus ir Marijos įvykius nušviečia visiems laikams išliekančia prasme. Šventosios Dvasios, kuri mūsų tikėjimą atnaujina ir sustiprina, galima tik išprašyti. Rožančiaus malda, kurioje apmąstome Jėzaus gyvenimą, mirtį ir prisikėlimą, padės mums tapti atviriems Kristaus Dvasiai.
Stiprink mūsų tikėjimą.
Padidink mūsų viltį.
Ugdyk mūsų meilę.
Marija visada buvo atvira Šventosios Dvasios veikimui. Jos gyvenimas yra tikėjimo, vilties ir meilės ženklas.
Šventoji Dvasia ir mus pripildo tikėjimo šviesos. Savo dieviškąja galia Ji skatina mūsų nuolatinį vidinį atsinaujinimą ir ugdo mus Jos meilės liudytojais. Melskime su Marija -tikėjimo šviesos ieškantiems; vilties atvirumo nuliūdusiems; meilės tvirtumo abejingiems.
Angelas apreiškia Marijai Dievo Sūnaus įsikūnijimą
O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi Sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus“.
Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?" Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu“ (Lk i, 30-32. 34-35).
Dievas pašaukia Mariją ypatingu būdu dalyvauti žmonijos atpirkime. Ji visai atsiveria Dievui, atsiveria Šventajai Dvasiai. Tampa Dievo Motina.
Kiekvienas žmogus yra Šventosios Dvasios pašauktas kokiam nors uždaviniui Bažnyčioje ir pasaulyje. Yra žmonių, kurie turi atlikti ypatingus ir atsakingus uždavinius. Melskimės už visus pašauktus tokiems uždaviniams Bažnyčioje:
už Šventąjį Tėvą;
už vyskupus ir kunigus;
už vienuolius ir misionierius;
už pasauliečius, pašauktus tarnauti Bažnyčioje;
už visus, kurie šeimoje, profesijoje ir visuomeniniame gyvenime vykdo savo užduotis.
Švč. Marija aplanko šv. Elzbietą
Tomis dienomis Marija susiruošusi skubiai iškeliavo į Judėjos kalnyno miestą. Ji nuėjo į Zacharijo namus ir pasveikino Elzbietą. Vos tik Elzbieta išgirdo Marijos sveikinimą Jos įsčiose šoktelėjo kūdikis, o pati Elzbieta pasidarė kupina Šventosios Dvasios. Ji balsiai sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš visų moterų ir palaimintas tavo įsčių Vaisius“ (Lk 1, 39-42).
Žmonėms susitikus vienam su kitu patiriamas Dievo artumas. Per Marijos aplankymą Elzbieta patiria pagalbą ir džiaugsmą. Žmonių, ypač krikščionių, susitikimai turi didelę reikšmę. Susitikimų sėkmė priklauso nuo susitinkančiųjų geros valios ir Dievo malonės.
Melskime nuoširdumo susitikimams su Popiežiumi, susitikimams tarp krikščionių bei visų geros valios žmonių -
kad tarpusavyje būtų pripažintas visoks gėris;
kad žmonės vienas kitą geriau suprastų;
kad žmonės vienas kitam labiau padėtų;
kad mes visi vienas kitam daugiau džiaugsmo teiktume;
kad tarpusavyje vienas kitam daugiau meilės parodytume.
Pasaulio Atpirkėjas gimsta tvartelyje
Jiems tenai esant, prisiartino metas gimdyti, ir ji pagimdė savo pirmgimį Sūnų, suvystė jį vystyklais ir paguldė ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje (Lk 2, 6-7).
Skurdžiose sąlygose, toli nuo gimtų namų, Marija padovanojo mums Išganytoją. Jėzus gimsta bejėgis Kūdikėlis tvartelyje. Netrukus po Jo gimimo Šventoji Šeima turi bėgti į Egiptą.
Šiandien yra milijonai žmonių, kuriems tenka būti toli nuo tėvynės, be tėviškės ar bėgant iš jos pasitraukti. Melskimės -
už tuos, kurie toli nuo tėvynės turi ieškotis darbo,
ir už tuos, kurie savo tėvynėje negali gauti tinkamo darbo;
už tuos, kurie niekur neturi nuolatinės tėvynės;
už tuos, kurie pažeminti ir išvaryti;
už persekiojamus ir tuos, kurie dėl karo grėsmės ar stichinių katastrofų turi bėgti.
Išganytojas aukojamas šventykloje
Pasibaigus Mozės Įstatymo nustatytoms apsivalymo dienoms, Juozapas ir Marija nunešė kūdikį į Jeruzalę paaukoti Viešpačiui <...> ir duoti auką, kaip pasakyta Viešpaties įstatyme: porą purplelių arba du balandžiukus (Lk 2, 22. 24).
Kristus, gyvendamas žemėje, dalijosi vargšų likimu. Jo tėvai galėjo tik neturtingųjų auką duoti šventyklai.
Viešpats pranašavo, kad visada bus vargšų ir stokojančių. Dabartiniais laikais yra daugybė kenčiančiųjų begalinį skurdą.
Melskime atsakingumo supratimo naudojant ir skirstant žemiškąsias gėrybes. Prisiminkime -
daugelį žmonių, ypač motinų ir vaikų, kurie kenčia alkį;
tuos, kurie karo ir katastrofų metu visko neteko;
šeimas, kurios turi tik egzistencijos minimumą;
bedarbius, kurie su rūpesčiu žvelgia į ateitį;
stokojančiuosius mūsų aplinkoje.
Viešpats Jėzus atrandamas šventykloje
Jo Motina Jam tarė: „ Vaikeli, kam mums taip padarei?! Štai tavo tėvas ir aš su sielvartu ieškome tavęs“. O Jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinojote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?" Bet jie nesuprato Jo žodžių. - Jėzus iškeliavo su jais <...> ir buvo jiems klusnus (Lk 2, 48-51).
Šventosios Šeimos gyvenimas buvo pagrįstas tarpusavio pagarba ir meile. Bet Šventajai Šeimai tenka patirti ir sunkumų.
Šiandien gausu šeimų, kur iškyla sunkumų ir neišsprendžiamų problemų. Mūsų laikų laimėjimai aštrina kartų konfliktą. Tai gali pasunkinti ir sutuoktinių tarpusavio gyvenimą. Melskime tarpusavio supratimo, pagarbos ir meilės malonės –
tarp sutuoktinių;
tarp tėvų ir vaikų;
tarp auklėtojų ir mokinių;
tarp dvasios vadų ir tikinčiųjų;
tarp tų, kurie atsakingi už tvarką, ir tų, kurie eina klystkeliais.
Viešpats Jėzus meldžiasi Alyvų kalne
Jis ėmė melstis: „Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet Tavo valia!" Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino. Mirtino sielvarto apimtas jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn (Lk 22, 41-44).
Iš meilės Tėvui Kristus prisiėmė visišką žmogaus apleidimą ir mirtiną sielvartą.
Mūsų laikais yra be galo daug sielvarto. Nesuskaitoma daugybė žmonių kenčia didžiausius skausmus. Dažnai juos slegia neapsakomo apleidimo baimė. Melskimės už visus žmones -
už nepagydomus ligonius, kenčiančius sielos ir kūno skausmus;
už žmones, kenčiančius nuo neatsikratomo kaltės jausmo;
už žmones, esančius mirties baimėje;
už persekiojamuosius, kuriems sunkiai pakeliamas jų likimas;
už žmones, kurie savo sielvarte yra vieniši ir apleisti.
Viešpats Jėzus skaudžiai nuplakamas
Pilotas tarė: „Aš nekaltas dėl šio teisiojo kraujo. Jūs žinokitės!" O visi žmonės šaukė: „Jo kraujas tekrinta ant mūsų ir mūsų vaikų!“ Tuomet jis paleido jiems Barabą, o Jėzų nuplakdinęs atidavė nukryžiuoti (Mt 27, 24-26).
Po nelaisvės, kančios valandų, Jėzus nuvedamas prieš Piloto teisėjo krasę. Pilotas Jame neranda jokios kaltės, bet vis tiek liepia Jį nuplakti. Jėzus prisiima baisius skausmus.
Ir šiandien yra žmonių, su kuriais elgiamasi neteisingai, kurie kankinami ir skriaudžiami. Jiems sukeliami neapsakomi kūno ir sielos skausmai. Todėl iš visos širdies melskimės –
už neteisingai įkalintus;
už tuos, kuriems tenka patirti dideles sielos kančias;
už moteris ir vaikus, kurie mušami ir žiauriai persekiojami;
už darbininkus, kurių sveikata žalojama nežmoniškų darbo sąlygų.
Viešpats Jėzus vainikuojamas erškėčiais
Paskui tyčiodamiesi klūpčiojo prieš Jį ir sakė: „Sveikas, žydų karaliau!“ (Mt 27, 29).
Tuomet Pilotas Jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė: „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius (jn 18, 37).
Dievas yra Tiesa, Teisingumas ir Meilė. Jis kartu yra begalinis džiaugsmas. Bet Dievo Sūnus buvo pašiepiamas ir kentėjo kandžią pašaipą.
Kristus vienijasi su daugeliu žmonių, ištisomis grupėmis ir tautomis, kurie kenčia panieką, priespaudą ir beteisiškumą.
Melskime vidinės jėgos ir tvirtumo -
tiems, kurie dėl savo tikėjimo kenčia pašaipą ir pajuoką;
visiems, kurių žmogiškasis orumas pažeidžiamas;
tiems, kurie negali apsiginti nuo neteisingumo;
valstybės vyrams bei jų patarėjams;
politikams ir visiems atsakingiems visuomenės veikėjams.
Viešpats Jėzus neša sunkų kryžių
Eidami jie sutiko žmogų iš Kirėnės, vardu Simonas. Tą privertė panėšėti Jo kryžių (Mt 27, 32).
Kristus neša sunkią kryžiaus naštą. Jis taip pat neša visos žmonijos kalčių naštą. Jis pats yra pasakęs: kas nori būti Jo mokinys, turi Juo sekti kryžiaus kelyje.
Keliaujančios Dievo tautos bendruomenėje buvo ir yra daug tokių, kurie turi nešti sunkų kryžių. Kaip Simonas turėjo padėti Kristui, taip ir mes vienas kitam galime padėti. Todėl melskimės -
už visus, kurie gyvenime turi nešti sunkų kryžių;
už tuos, kurie savo kančios kelyje yra pavojuje palūžti;
už tėvus ir motinas, kurie kenčia dėl savo vaikų;
už visus tuos, kurie turi matyti kenčiančius jų brangius žmones;
už tuos, kurie padeda ir slaugo ligonius jų varguose.
Viešpats Jėzus nukryžiuotas miršta
Atėję į vietą, kuri vadinasi Kaukolė, prikalė ant kryžiaus Jėzų. <...> Jėzus meldėsi: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą" (Lk 23,33-34).
Jėzus galingu balsu sušuko: „ Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią“. Ir su tais žodžiais numirė (Lk 23, 46).
Jėzus bejėgiškai kybo ant kryžiaus, Jis kenčia baisias sielos ir kūno kančias, jaučiasi visų apleistas. Tačiau viską nugali Jo meilė Tėvui ir žmonėms.
Daugelis žmonių įtraukti į šią paskutinę ir neapsakomą Kristaus kančią. Jie savo kančiose dažnai jaučiasi vieniši ir apleisti. Todėl melskimės -už tuos, kurie tiek kenčia, kad nebegali ištverti; už visus, kurie viduje jaučiasi apleisti; kad kenčiamieji ir mirštantieji nenustotų pasitikėjimo Dievu; kad tie, kuriems daromas blogis, gebėtų atleisti; kad mes visi savo gyvenimą ir mirtį sudėtume į Tėvo rankas.
Viešpats Jėzus garbingai prisikelia iš mirusių
„Nenusigąskite! Jūs ieškote nukryžiuotojo Jėzaus Nazarėno. Jis prisikėlė, Jo čia nebėra“ (Mk 16, 6).
Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemeje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mt 28, 18-19).
Kristus nugalėjo mirtį ir prisikėlė. O prisikėlimas yra mūsų tikėjimo pagrindas ir mūsų vilties bei džiaugsmo pagrindas.
Daugelis žmonių šiandien prarado džiaugsmą, nugrimzdo į nusivylimą ir neviltį. Tikėjimas į Prisikėlusįjį mums duoda vilties ir džiaugsmo. Melskimės -
kad visi krikščionys gilintų ir stiprintų savo tikėjimą;
kad ieškantieji ir kovojantieji rastų tiesos šviesą;
kad nusiminę ir nusivylę pasisemtų naujos vilties;
kad mūsų jaunimas iš naujo patirtų tikėjimo džiaugsmą;
kad mes patys spinduliuotume viltį ir pasitikėjimą.
Viešpats Jėzus garbingai įžengia į dangų
Baigęs jiems kalbėti, Viešpats Jėzus buvo paimtas į dangų (Mk 16, 19).
„Kaip Tu esi mane atsiuntęs į pasaulį, taip ir aš juos pasiunčiau į pasaulį. Dėl jų aš pašventinu save, kad ir jie būtų pašventinti tiesa“ (Jn 17, 18-19).
Kristus atliko savo žemiškąjį pavedimą ir įėjo į Tėvo garbę. Prieš tai Jis duoda pavedimą mokiniams eiti į visą pasaulį toliau skelbti Jo darbų.
Bažnytinė misijų užduotis šiandien ypač didelė ir svarbi - svetimose šalyse, lygiai kaip ir mūsų gyvenamoje aplinkoje. Todėl melskimės –
už misionierius, kad jie atliktų Kristaus pavedimą;
už visus, kurie remia misionierius, kad jų uolumas nesumažėtų;
už mūsų parapiją, kad būtų gyva misijų veikla ir dvasia;
už šeimas, kad jų gyvenimas būtų tikras misijų liudijimas;
už mus visus, kad ten, kur gyvename, žodžiu ir pavyzdžiu būtume misionieriais.
Viešpats Jėzus į žemę atsiunčia Šventąją Dvasią
Jie visi ištvermingai ir vieningai atsidėjo maldai kartu su moterimis ir Jėzaus Motina Marija. <... > Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti (Apd 1, 14; 2, 4).
Susirinkę apie Jėzaus Motiną, apaštalai maldoje patiria Šventosios Dvasios atėjimą. Dvasia pripildo juos ir sujungia vienybei Viešpatyje. Jie turi būti viena, kad pasaulis įtikėtų.
Nesutarimai krikščionybės viduje yra pasaulio piktinimas. Mes turime daryti visa, kad įveiktume tuos nesutarimus. Todėl melskimės -
už Katalikų Bažnyčią, kad ji būtų atvira Šventosios Dvasios veikimui;
už broliškas krikščionių Bažnyčias, kad Kristaus tiesa ir meilė jose būtų veikli;
už visas Bažnyčias, kad jos vis labiau susivienytų;
už visus krikščionis, kad jie pasaulyje liudytų Kristaus tiesą ir meilę;
už visus geros valios žmones, kad jie atsiduotų Šventosios Dvasios vadovavimui.
Švč. Dievo Motina paimama į dangų
Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš (jn 14, 2-3). Jėzus savo Motiną Mariją tuojau po Jos mirties su kūnu ir siela iškėlė į dangišką garbę. Taip pasidarė žinomas malonėmis apdovanotos žmonijos kūno ir sielos atbaigimas.
Šiandien kūnas ir žemiškos gėrybės paverstos dievaičiais, bet kartu yra pažeminimas, piktnaudžiavimas ir paniekinimas. Todėl turime melsti naujos, didžios pagarbos -
kad moksle ir technikoje būtų gerbiama žmogaus gyvybė;
kad žmonės rūpintųsi ir gyvūnais, augalais bei visa gamta;
kad žiniasklaidos priemonėse, reklamoje, viešajame gyvenime būtų gerbiamas ir žmogaus kūno orumas;
kad vėl visi išmoktume kuklumo, pagarbos ir drovumo.
Švč. Dievo Motina danguje apvainikuojama
Ir pasirodė danguje didingas ženklas: moteris apsisiautusi saule, po jos kojų mėnulis, o ant galvos - dvylikos žvaigždžių vainikas. <...> Ji pagimdė Sūnų, berniuką, kuriam skirta ganyti visas tautas (Apr 12, 1. 5).
Marija buvo visiškai pasišventusi dieviškojo išganymo plano tarnystei. Dabar Ji turi dalį Kristaus garbėje.
Šiandien žmoniją užvaldęs medžiaginis suinteresuotumas. Bet kartu ji ilgisi tikrosios laisvės. Tiktai atsidavimas Dievo valiai ir tarnavimui duoda mums tikrąją laisvę. Todėl melskimės -
už tuos, kurie kasdienybės nerime prarado sielos ramybę;
už visus, kuriems pinigai ir malonumai užgožia dvasinę laisvę;
už tuos, kurie vergauja alkoholiui ir narkotikams;
už tuos, kurie savo gyvenimu artimui liudija neturtą ir paprastumą;
už mus visus, kad tarnavimui pasakydami taip, rastume dvasinę laisvę.
(Rosenkranz. Offen fūr Christi Geist. Iš vokiečių k. vertė A. M.
[Parengė Aleksandra Bubelytė ir Marytė Mėlinauskaitė]).
