Pakilimas virš kasdienybės
MINTYS SUSIMĄSTYMUI
K.[Felicija Kasputytė]
PAKILIMAS VIRŠ KASDIENYBĖS
Mes praradome žmogų, - skundžiasi rašytojas Antuanas de Sent Egziuperi. Tai realus skundas, kupinas širdį veriančio graudesio. Nieko nėra baisesnio, kaip prarasti žmogiškąją substanciją ir įsijungti į nužmogėjimo procesą. Nužmogėjimas yra toks didelis, kad jis kelia rūpestį visiems. Šiandien, labiau negu bet kada, nužmogėjimo procesas yra apėmęs visas gyvenimo sritis.
Jeigu giliau pamąstysime apie mūsų kasdienybės turinį, tada suprasime, kad joje labai maža tėra humaniškumo. Mūsų kasdienybėje tiek daug pykčio, klastos, veidmainystės, karjerizmo, tuščiagarbiavimo. Žmogus orientuojasi tik į materialines vertybes - jos yra mūsų visų veiksmų centras, viso gyvenimo pagrindas. Materialinėms vertybėms žmogus neretai paaukoja visą savo gyvenimą. Savo darbus, triūsą, pastangas skiria daiktų kaupimui. Tiek daug gėrio, grožio, tiesos ir vidinio džiaugsmo paaukojama daiktų stabui. Per šimtmečius ikf mūsų atsklinda didžiojo filosofo Sokrato patarimas: Neapkęsk daiktų, nes jie supančioja tavo sielą. Tikrai pasigailėjimo vertas yra žmogaus noras turėti vis daugiau ir daugiau. Tasai daugiau neša vien kartų nusivylimą.
Juo aistringiau žmogus siekia užpildyti savo dvasios tuštumą žemės gėrybėmis, juo labiau jis darosi nepasotinamo geismo vergas. Patekęs daiktų vergijon, žmogus praranda savo dvasinę laisvę ir giliausią savo esmę. Jis sudaiktėja, viską paverčia jam tarnaujančiu daiktu. Jis gal ir daug dirba, daug veikia, tačiau tas judėjimas tėra sukimasis aplink save: kas tik patenka į tą ratą, viskas sudaiktėja. Menas, gėris, dvasiniai lobiai tampa tolimi ir nesuprantami tam, kas patenka daiktų vergijon. Toks žmogus gali klausytis muzikos, linksminti svečius, kelti prabangias puotas, tačiau jis negali patirti grožio poveikio, pajusti dvasinio gyvenimo, negali prisikelti iš kasdienybės dulkių.
Nėra nelaimingesnių žmonių už vertelgas, - teigė Platonas. Norėtųsi perkelti šį teiginį į mūsų gadynę ir tą patį pasakyti apie mūsų „kombinuo-tojus“. Jie taip pat nelaimingi. Toji daiktų, apskaičiuotų pažinčių apsuptis griauna jų dvasinį pasaulį ir atrofuoja žmogiškuosius jausmus. Tas jausmų sustabarėjimas ir yra didžiausioji šiuolaikinio žmogaus nelaimė. Užuot kilęs į dvasinę sritį, jis pasitenkina materialinėmis gėrybėmis ir siekia paviršutiniškų linksmybių.
Kasdienybės mugėje viskas yra apversta „aukštyn kojom“. Čia viskas matuojama pagal išorinę sėkmę. Už nereikšmingiausius daiktus sumokama aukščiausioji kaina, nes žmogus nebeskiria, kur tikrosios vertybės, o kur tik vertybių surogatai.
Jeigu žmogus turėtų tik kūną, tai valdantiesiems būtų lengviau: jie galėtų statyti savo imperijas, kaip yra statomos sienos, -sako šveicarų rašytojas Frydrichas Diurenmatas. Todėl valdantieji deda daug pastangų, kad nužudytų sielą, kad nuslopintų jos proveržius. Tačiau kad ir kaip griautų, kaip slopintų - nuolat į pavergtųjų dvasią skverbiasi troškimas, susijęs su vidiniu pasauliu, su neišreiškiamomis sielos aspiracijomis. Tų aspiracijų negali nuslopinti nei persekiojimai, nei priespauda. Gilesnių jausmų ir jautresnės širdies žmonės stengiasi prasiskverbti pro kasdienybės vijoklių apraizgytus vartus. Jie veržiasi aukštyn pro įvairias kliūtis. Tą veržimąsi sukelia kilnūs troškimai bei noras surasti tikrąsias vertybes. Kai dvasia pakyla virš kasdienybės, jos skrydžių niekas nebegali suvaržyti.
Filosofai, psichologai ir sociologai vieningai teigia, kad iš kasdienybės pilkumos gali pakilti tiktai tas, kas pradeda gyventi aktyvų dvasinį gyvenimą. Kai pradedi gyventi dvasinį gyvenimą, tada po banalybėmis pamatai gelmes. Kasdienybė tampa tarsi šventadienio palaima, kai ją nušviečia didelė meilė žmonėms.
Kasdienišką buitį nuskaidrina gilus vidinis žvilgsnis ir šventas pasiryžimas sukilninti kiekvieną kasdienybės apraišką. Skausmingas kasdienybės takas tampa lengvas ir šviesus, kai jį nušviečia vidinių vertybių šviesa. Rašytojas Morisas Meterlinkas savo knygoje „Žydroji paukštė“ parodo, kaip svarbu visas šiokiadienių apraiškas nuspalvinti šventišku regėjimu. Kai į kasdienybę pažvelgi iš šventadienio perspektyvos, ji atrodo graži ir šviesi. Pakilęs virš kasdienybės smulkmenų, atsisakęs tuščiagarbiavimo ir daiktų kaupimo, žmogus būtų laimingas, -sako rašytojas Augustas Strindbergas savo apmąstymų knygoje „Dvasios pasauliai“. Čia jis giliu psichologo ir filosofo žvilgsniu įsiskverbia į žmogaus dvasios gelmes ir duoda tokius konkrečius patarimus:
Melskis ir dirbk.
Kentėk ir turėk bent trupinėlį vilties.
Savo žvilgsniu aprėpk žemę ir žvaigždes.
Pakilk virš kasdienybės smulkmenų.
Būk laisvas žmogus.
Nesistenk ir nebandyk pastoviai įsikurti žemėje, kadangi žemė yra tik trumpas žmogiškos kelionės tarpsnis. Žemė - tai ne namai, bet sustojimo vieta. Ieškok tiesos. Ją būtinai reikia surasti. Tačiau ją rasi tik eidamas su Tuo, kuris yra Kelias, Tiesa ir Gyvenimas.
Rašytojas Oskaras Vaildas teigia, kad žmogus turi didžiausius lobius, kurių niekas negali išplėšti. Tie lobiai - tai dvasinis pasaulis, kitaip tariant, vidinės vertybės. Jas reikia branginti ir puoselėti. Rašytojas pataria: Sutvarkyk savo gyvenimą taip, kad išoriniai dalykai nejaudintų tavęs. Išdrįsk atsisakyti nereikalingo balasto.
Daiktai pareikalauja daug triūso, vargo, rūpesčių. Jie sukuria puikybę ir tuščius švytravimus. Jie trukdo asmenybei kiekviename žingsnyje. Nesvarbu, kas būtum, kokį postą užimtum ir kokias pareigas eitum, svarbu, kokius dvasinius pasaulius išsiugdai savyje.
Gali būti visa: žmogus, meilė, laimė, gyvenimas, bet kažkokiu baisiu būdu to visada per maža (Ėrichas Marija Remarkas).
Nusivylimas glūdi pačiame žmogaus nusistatyme, toje dvasios būsenoje, kai lauki, kad daiktai suteiktų tau laimę. Tuo tarpu amžinoji Tiesa skelbia, kad laimę galima pasiekti tik tada, kai nusigręži nuo to, kas laikina bei netikra, ir susikoncentruoji į Amžinybę, į šviesų dvasios pasaulį.
Norint nepaskęsti kasdienybės rutinoje, reikia nuolat atsinaujinti. Kas turi drąsos ir ryžto žengti pirmąjį žingsnį į atsinaujinimą, tas prisikelia iš kasdienybės ir išeina į žmogiškos pilnatvės kelią. Kas nepradeda iš naujo, tas nieko didelio negali pasiekti.
Su atsinaujinimu yra susijusi ir atgaila, ir susimąstymas, ir sugrįžimas pas Tėvą. Kiekvieną rytą turime visą dieną prieš akis ir kartu - visas galimybes žengti pirmąjį atsinaujinimo žingsnį.
Galime parodyti kam nors mandagumo gestą.
Galime būti uolūs, nelaukdami įvertinimo ir pagyrimo.
Galime pasakyti gerą žodį, nelaukdami kokios nors padėkos. Galime liūdėti su tais, kurie liūdi, ir džiaugtis su tais, kurie džiaugiasi. Galime ištiesti ranką tam, kuris puola.
Ibseno Brandas kvietė minią į kalnus. Kalnai - tai žmogaus, kopiančio į aukštumas, simbolis. Kalnai visada kyla virš lygumų, virš šiokiadienių kasdienybės slėnio. Oras čia skaidrus ir tyras. Jis neturi dulkėtų priemaišų, kurios trukdytų laisvai kvėpuoti. Brandas pažada miniai, kad jis nuves ją laimėjimų keliais, jeigu tik ji sutraukys kompromisų grandines, numes savo menkystės pančius, atsigręš į savo vidų.
