KAS IŠ TIKRŲJŲ LEMIA ŽMONIŠKUMĄ

Jaunimo problemos

[Kun. Jonas Danyla SJ ]  

     Molėtų rajono laikraštyje „Pirmyn“ 1982 03 16 numeryje išspausdintas Giedraičių apylinkės pirmininko R. Koževnikovo straipsnis „Kas nulemia žmoniškumą“, kur minimos skaudžios dabartinio mūsų gyvenimo žaizdos, bet iš to daromos klaidingos išvados. Autorius kaltina kunigus, esą jie tvirtina, jog besaikis girtavimas, paleistuvystė, godumas ir pyktis, nenoras padėti savo artimui keroja ir auga mūsų širdyse todėl, kad žmonės tolsta nuo Dievo. Su tokiu tvirtinimu autorius sako nesutinkąs, nes, pasak jo, „ne nuo tikėjimo ar netikėjimo į dievą sprendžiama apie žmogaus sąžinę, jo žmoniškumą“.

     Čia noriu autorių paklausti: o kas gi sąžinę padaro jautrią? Kas žmogui teikia jėgų gyventi pagal sąžinę? Nori ar nenori, bet visi nešališki stebėtojai vieningai pripažįsta, kad daugiau jėgų žmogui gyventi pagal sąžinę teikia tikėjimas į Dievą. Gyvenimas yra šimtus kartų patvirtinęs faktą, kad ten, kur yra gilesnis ir sąmoningesnis religingumas, ten mažiau nusikaltimų; kur žmonės daugiau meldžiasi, ten mažiau keikiasi; kur daugiau žmonių bažnyčiose, ten mažiau jų kalėjimuose.

     Tiesa, neretai pasitaiko, kad gerai išauklėti, nuosaikaus būdo atskiri asmenys gali ir be religijos būti aukštos moralės ir žmoniškumo, bet masės be tikėjimo į Dievą dar niekada nėra buvusios didžiai humaniškos.

     Tam pailiustruoti štai keletas pavyzdžių.

     Prieš Antrąjį pasaulinį karą 7-erius metus (1925-1930 ir 1934-1936) man teko gyventi Olandijoje, labai aukštos kultūros krašte, katalikiškoje Limburgo provincijoje. Per tuos 7-erius metus nemačiau nė vieno girto žmogaus, negirdėjau girtų šūkavimų; taip pat neteko girdėti apie vagystes, skyrybas ar abortus. Kaip buvo pasiektas toks moralinis lygis?

     Ten kiekvienas kaimas turi savo bažnytėlę, sekmadieniais ir šventadieniais tik esant labai svarbiai priežasčiai žmonės nedalyvauja Mišiose, o ir darbo dienomis dažnas iš ryto užeina pasimelsti nors keletą minučių. Vaikai suskirstyti į dvi grupes: vieni vieną šeštadienį eina išpažinties, kiti -kitą, o sekmadieniais visi eina šv. Komunijos. Pradinėms mokykloms daugiausia vadovauja vienuolės. Tėvai turi teisę savo vaikams parinkti mokyklą. Netinkamus mokytojus tėvai turi teisę pašalinti. Gausu daugiavaikių šeimų - po 10 ir daugiau vaikų. Gražiai sutvarkytos sodybos, dailūs mūriniai namai, geri keliai. Visi nešališki stebėtojai vieningai pripažįsta, kad tą didelį humaniškumą lemia religija - intymus ryšys su Dievu.

     Šiandien Lietuvoje daugelyje šeimų liko tiktai formalus religingumas, paveldėtas iš tėvų, - tai kevalas su skurdžiu turiniu arba ir visai be jo. Bažnyčią nemažai žmonių lanko tiktai per didžiąsias šventes. Bet ir atėję jie ne visada meldžiasi, o tik pastovi, pasiklauso giedojimo, pasvajoja, susitikę su savaisiais pasikalba, todėl tikėjimas tokių žmonių jau negaivina, nebeformuoja. Kūdikį pakrikštyti, mirusį su bažnytinėmis apeigomis palaidoti, net ir susituokti bažnyčioje - dar galioja kaip padoraus gyvenimo požymis, bet dauguma tokių tėvų savo vaikų religiškai nebeauklėja, su jais nesimeldžia nei darbo dienomis, nei sekmadieniais. Kokiai senelei dar pavedama parengti vaikus Pirmajai komunijai, bet dažniausiai tuo ir baigiasi jų vaikų religinis auklėjimas... O to vaisiai gana liūdni.

     Retai lankydamas bažnyčią vaikas negauna gyvenimui reikalingų religinių žinių; retai ir tik labai paviršutiniškai atlikdamas išpažintį, jis, ypač brendimo amžiuje, neišmoksta tvardytis ir su savo aistromis kovoti. Neturėdamas tvirto moralinio pamato jaunimas padaro daugybę klaidų, nes be tikėjimo į Dievą natūralus dorovinis pamatas yra per silpnas atsispirti visokioms jaunystės audroms ir blogiems vyresniųjų pavyzdžiams.

     Štai vienas iš tūkstančių atvejų, kuris geriausiai pailiustruoja šių dienų jaunimo galvoseną ir elgseną. Apie tai prieš kelerius metus rašė „Tiesa“ (1975 08 19. Nr. 193, p. 4).

     Trys Laukuvos vidurinės mokyklos vienuoliktokai Albinas [...], Jonas [...] ir Pranas [...] plėšikavo ne tik Šilalės rajone, bet pasiekdavo net Tauragę ir Šilutę. Padarė 34 nusikaltimus: „įsilauždavo į valstybinių įstaigų ir privačių mašinų savininkų garažus. <...> Mokykloje niekas neįtarė, kad jie yra piktadariai“. Kodėl jie tai darė, kas juos paskatino? Teisme paaiškėjo, jog pašėlusiai neigiamai veikė juos įsitikinimas, kad jų žygiams „niekas neužstos kelio": „Netikėjom, kad Šilalės milicija mumis rimtai susidomės“, - taip manė ir kalbėjo vienuoliktokai. Taigi: Nesitikejom, kad sugaus. Aistros visai aptemdė jų sąžinę. Jie galvojo tiktai apie žmones, kurie irgi kombinuoja ir vagiliauja, tai kodėl nepabandyt? Nesugaus...

     Tuo tarpu tikintysis žino, kad nors žmonės nepamatys ir milicija nesugaus, bet Dievas viską mato ir Jam reikės duoti ataskaitą. Jis žino, kad vogti yra nuodėmė ir norint gauti jos atleidimą reikia pavogtą daiktą grąžinti, padarytą skriaudą atitaisyti, paskleistą šmeižtą atšaukti... Apie tokius dalykus tie vienuoliktokai neturėjo nė mažiausios nuovokos. Ateistinis auklėjimas juos sužalojo, sugriovė jų tikėjimą, o vietoj jo nieko nedavė - nes ir negali duoti.

     Prieš keliolika metų kalbėjausi su vienu Vilniaus vidurinės mokyklos mokytoju ir paklausiau jį, ar jie turi ką nors panašaus, kas atstotų tikėjimą į Dievą, į atsakomybę Jam, į pomirtinį gyvenimą. Mokytojas atvirai prisipažino, kad jie nieko panašaus ir juo labiau lygaus neturi. Tai ką gi duoda ateizmas, kokia nauda iš jo? Naudos jokios, o žalos labai daug.

     O štai kitas be religijos gyvenančių žmonių pavyzdys. 1955-1956 m. gyvenau ir dirbau kaip politinis kalinys Vyšniovkos lageryje (Akmolinsko sritis) - ten buvo statomas tarybinis ūkis. Politinių kalinių buvo 100-150 (skaičius nebuvo pastovus); maždaug tiek pat buvo ir iš Iževsko atvažiavusių jaunuolių su komjaunuolių komandiruotėmis. Tų jaunuolių gyvenimas ir elgesys, jų kalbos žargonas mums, lietuviams, kėlė siaubą. Vasarą jie gyveno palapinėse ir savo guolius išdėstė taip, kad kiekvienas vaikinas miegodavo tarp dviejų merginų, o kiekviena mergina - tarp dviejų vaikinų. Iki žiemos buvo pastatyti barakai, į kuriuos persikėlė visi, gyvenusieji palapinėse, - ir ten vykdavo to jaunimo orgijos.

     Mūsų, politinių kalinių, lageryje buvo vienas labai įkyrus nadziratelis, kuris kibdavo prie kiekvieno menkniekio. Kartą jis pasikvietė vieną labai religingą kalinį pasikalbėti. Kalbėjo jie apie daugelio tikinčiųjų, ypač lietuvių, kultūringą elgesį ir pagaliau jis pareiškė: Kai aš žvelgiu į tuos jaunuolius, tai matau ir suprantu, kad tiktai religija gali juos pataisyti, daugiau niekas jų nepakeis.

     Atsirado keletas ir lietuvių kalinių, kurie neatsiliko nuo Iževsko jaunimo. Lageryje buvome du kunigai. Šventadieniais visiems norintiems laikydavome pamaldas, kuriose dalyvaudavo beveik visi lietuviai ir dalis ukrainiečių; jose nedalyvaudavo iš lietuvių tik tie, kurie palaidai gyveno. Kai vieną vyresnio amžiaus dviejų vaikų tėvą subariau dėl jo palaidumo, kodėl jis užmiršo savo žmoną ir vaikus, tada jis teisindamasis tvirtino, esą dabar kitokios sąlygos ir kitaip gyventi neįmanoma. Vis dėlto jis ėmė gėdytis savo veiksmų ir kaltino žmoną. Po keleto dienų jis visiems pasakojo gavęs iš savo sesers laišką, kuriame ji rašanti, esą jo žmona turinti kitą vyrą, tačiau to laiško jis niekam nerodė, nors ir buvo prašomas parodyti, dėl to visi padarė išvadą, kad jis pats tą laišką sukūrė.

     Ir dar vienas pavyzdys. Teigiamą religijos įtaką doroviniam žmonių gyvenimui rodo šeimų pastovumas. Ką sako statistika? Ogi kad prieš karą šeimų pastovumas buvo savaime suprantamas dalykas ir skyrybos buvo retenybė. O štai pokario metais, silpnėjant religingumui, skyrybos pradėjo keroti kaip piktžolės lietui palijus. Antai 1950 m. skyrybų įregistruota 2,7%, ir tai jų daugumą sudarė ne vietiniai gyventojai, lietuviai, bet ateiviai iš kitų respublikų (jie mat buvo „pažangesni“, jau seniai atsisakę „religinių prietarų“).

     Po 10-ies metų, 1960 m., skyrybų - 9%. Dar po 10 m. - 1970 m. - 23%, praslinkus 7 m. - 1977 m. - 33%. Vilniuje skyrybų įregistruota net 40% (4000 jungtuvių ir 1600 skyrybų). 1950 m. - 625 skyrybos, o 1977 m. - net 10 298, taigi padaugėjo net 16 kartų (Lietuvos TSR ekonomika ir kultūra 1977 metais, p. 13).

     Viename šių metų pradžios „Pirmyn“ laikraščio numeryje buvo parašyta, jog Molėtų rajonas irgi priklauso prie „pažangiųjų“, būtent 1981 m. rajone 178 poros atšoko jungtuves ir... 60 pareiškimų paduota skyryboms, taigi ir mūsų rajone skiriasi 34% šeimų, t. y. geras trečdalis. Tai labai liūdnas faktas. Griūvant tikėjimui griūva ir šeimos, vaikai lieka našlaičiais, nors abu tėvai gyvi.

     Kodėl šeimos skiriasi? Jaunimas, įpratęs ištvirkauti jaunystėje, ištvirkauja ir vėliau, susituokusieji nėra vienas kitam ištikimi, o be ištikimybės - kokia gali būti santuoka? Ateistai jaunimui ištvirkauti ne tik nedraudžia, bet dažnai net paskatina (anot prof. Kazio Daukšos, noras vesti nepaliestą mergaitę esąs egoizmas). Tas palaidumas kaip tik ir yra didžiausia ateizmo kaltė dėl šeimų irimo, dėl daugelio žmonių tragedijos, dėl sugriauto gyvenimo.

     Dar didesnis ateizmo nusikaltimas - tai leidimas daryti abortus, -dažnai jie daromi norint panaikinti ištvirkavimo padarinius. Neseniai per radiją girdėjau Norvegijos mokslininkų pareiškimą abortų klausimu: Nuo pat kūdikio pradėjimo iki gimimo, - sako jie, - mediciniškai neįmanoma nustatyti, kada kūdikis nėra žmogus.

     Taigi abortai, sąžiningų gydytojų įsitikinimu, yra tikra žmogžudystė. Be to, jie yra sunkus tiek fizinis, tiek psichinis motinos sužalojimas. Religija moko, jog tai sunkus nusikaltimas, sunki nuodėmė - žmogžudystė. O ateistai, kurie nuolatos linksniuoja mokslą, užmerkia akis prieš šią skandalingą tikrovę, užsikemša ausis ir tvirtina, jog čia nesą nieko blogo. Taip tad ne tik Rusijoje, bet ir Lietuvoje šiandien daugiau kūdikių nužudoma negu pagimdoma. Tas faktas rodo žmonių sužvėrėjimą ir kultūros išsigimimą.

     Keletas žodžių prie Koževnikovo duotų pavyzdžių.

     Vaikinas myli merginą, kuri laukiasi nuo jo kūdikio, o vaikino motina nesutinka priimti būsimos marčios. - Čia, pasirodo, labiau reiktų kaltinti ne motiną, o ateizmą. Kai mokykla sugriovė vaikų tikėjimą, tai vaikai nebeturėjo nei supratimo, nei jėgos valdyti aistras, - jie ne tik mylėjosi, bet ir paleistuvavo ir visai negalvojo apie būsimus padarinius. Ir vėl reikia priminti anksčiau minėtą tiesą: jeigu jie būtų buvę religingi, tikriausiai to nebūtų darę, nes būtų žinoję, jog tai sunki nuodėmė, griežtai draudžiamas veiksmas. O ateistai sako, kad čia nieko bloga...

     Pagaliau supraskime ir anos motinos padėtį: jos sūnus dar netarnavęs armijoje, taigi dar tik paauglys, ir štai jis, negalvodamas apie galimus padarinius, lengvabūdiškai pasiduoda aistrai, o mergina, turbūt ne vyresnė ir ne išmintingesnė, taip pat nežvelgia į ateitį ir aklai pasiduoda savo mylimajam. Sūnus išeis į armiją, o motinai užkraus jauną marčią su vaiku, - ir išlaikyk juos abu. Kam tai gali būti malonu?

     Tuo aš nemanau visai pateisinti ir motinos, - čia tikriausiai yra didelė ir jos kaltės dalis, kad nepakankamai rūpinosi savo sūnaus doriniu auklėjimu. Giedraičių bažnyčioje jaunimo beveik nėra. Greičiausiai ir minėtas vaikinas kataliku tiktai vadinosi, o tikro religingumo jame visai arba labai mažai tebuvo ir jo nepakako jaunystės audroms nugalėti. Buvo patenkintas jo kūnas, o siela liko alkana ir ištroškusi.

     Gyvenimas rodo, kad didžiausią skyrybų procentą sudaro jauni žmonės, susituokę dar nebaigę mokslo, netarnavę armijoje. Neretas atvejis, kai jaunas vyras, grįžęs iš armijos, neberanda savo žmonos, mat ji įpratusi ištvirkauti, nebepajėgia ilgesnį laiką santūriai gyventi ir laukti grįžtančio vyro, - vietoj jo ji susiranda kitą. Taip pat neretas atvejis, kai jaunuolis, grįždamas iš armijos, parsiveda sau kitą žmoną, o į pirmąją nebenori nė pažiūrėti. Visos tos be galo skaudžios klaidos, jaunimo darkymasis didžiąja dalimi yra ateizmo piktžolės. Atmesdamas religiją, ateizmas vietoj jos nieko neduoda, palieka tuštumą, ir jauni žmonės nebepajėgia suvaldyti savo aistrų.

     Tai supratau aš jau savo jaunystėje, būdamas 17 metų. Tris mėnesius pietavau vienoje privačioje valgykloje, kur iš 8-ių vyresniųjų klasių moksleivių 6 buvo ateistai - jų kalbos, juokai ir anekdotai vis sukosi apie seksą. Su tokiais pat žmonėmis vėliau teko gyventi Kazachstane (1955-1956) -seksas buvo jų skanėstai. Prisimenu pulkininką, kuris turėjo prisirašęs visą sąsiuvinį šlykščiausių anekdotų ir juos skaitydavo su pasigėrėjimu. Kartą paklaustas, kodėl jo anekdotai tokie šlykštūs, nustebęs paklausė: „Argi anekdotai kitokie gali būti?“ Tada aš daug kartų dėkojau Dievui, savo tėvams, kunigams ir mokytojams, kad mane išauklėjo religine dvasia ir aš viso to purvo išvengiau.

     Savo straipsnį Koževnikovas baigia tvirtinimu: Ne nuo religingumo laipsnio, o tik nuo žmogaus atsakomybės žmonėms už savo poelgius priklauso kiekvieno žmoniškumas. O religija kaip tik tą atsakomybės jausmą labiausiai stiprina, todėl kuo sąmoningesnis žmogaus religingumas, tuo didesnis ir jo atsakomybės jausmas. Krikščionybė nuolatos pabrėžia Dievo įsakymų laikymosi svarbą: gerbk tėvus; nežudyk; nepaleistuvauk; nevok; nekalbėk netiesos; negeisk svetimo turto; mylėk kiekvieną žmogų kaip save patį, -tai pagrindinės kiekvieno krikščionies pareigos ir iš jų laikymosi kartkartėmis reikia duoti apyskaitą Atgailos sakramente. Išpažintyje nepakanka vien tik pasakyti nuodėmes, bet reikia jas dar rimtai apgailėti ir pasiryžti jų saugotis. Jei gailesčio ir pasiryžimo nėra, išpažintis negalioja, nuodėmės neatleidžiamos. Tiesa, žmogus silpnas, jis vėl gal suklups. Tada vėl jis turi keltis, vėl ryžtis nebegrįžti į senąsias nuodėmes. Kas dažnai ir gerai atlieka išpažintį, tas sunkių nuodėmių nebedaro. Todėl kur yra sąmoningas religingumas, ten nėra tų gausių girtavimų, ištvirkavimų, skyrybų, abortų ir kitų nusikaltimų. Jeigu anksčiau minėti jaunuoliai būtų buvę religingi, jie nebūtų ištvirkavę ir šiandien nebūtų tų problemų.

Labai daug tikinčiųjų, nesuklupusių jaunystės audrose, meldžiasi kartu su Maironiu:

     Ačiū Tau, Viešpatie, jogei mylėdamas
     Saugojai mano gyvenimo rytą.
     Argi ne kartą vilionei tikėdamas
     Bėgau į tinklą, gudriai užraizgytą.
     Žūti neleido šventas tikėjimas,
     Tėviškas Tavo Apvaizdos budėjimas.

     Kad mūsų jaunimas taip kovotų ir melstųsi, kaip kovojo ir meldėsi praėjusių kartų jaunimas, tada nebūtų tiek nelaimingų žmonių, iširusių šeimų ir gausių ašarų; nebūtų tiek nusivylusių, prasigėrusių, išprotėjusių...