ŠVENTASIS PRANCIŠKUS ASYŽIETIS

[Ada Urbonaitė]

(1182-1226)

Šiais metais katalikiškasis pasaulis plačiai mini šv. Pranciškaus Asyžiečio gimimo 800 metų jubiliejų. Ne tik savo laikais, bet ir vėlesniais amžiais šv. Pranciškus buvo stiprus impulsas kovai su blogiu, siekti gėrio. Toks jis yra ir šiandien. Jis teikia naujos vilties, jėgų ir drąsos.

Pranciškus gimė 1182 m. (spėjama, rugsėjo mėnesį) mažame Asyžiaus miestelyje Apeninų kalnų atšlaitėje, 120 km į šiaurę nuo Romos. Jo tėvas Pjetro Morikonis, pagal savo tėvą Bernardą pavadintas Bernardone, buvo pirklys, vienas turtingiausių Asyžiaus gyventojų; motina Pika de Burlemont buvo prancūzė, kilusi iš kilmingos Provanso šeimos.

Pasakojama, kad Pranciškaus motina, nors prižiūrima geriausių gydytojų, kentė didelius skausmus ir ilgai negalėjo pagimdyti. Staiga prie namų pasirodė nepažįstamas keleivis ir paragino nunešti gimdyvę į tvartą, paguldyti ant šieno, - tada ji pagimdysianti. Nors tai atrodė labai keista ir beprasmiška, bet artimieji, kad sąžinė nepriekaištautų, jog ko nors nepadarė gresiant mirtinam pavojui, nunešė ją į tvartą ir paguldė ant šieno.

Keistas dalykas, - pasakoja Vadingas apie šį atsitikimą, - tuojau be jokios pagalbos ir be jokių skausmų, gulėdama ant šieno Pika pagimdė šią ryškiąją Žvaigždę! O palaimintas Vaikeli, kuris nuo pirmojo gyvenimo momento buvai panašus į savo Išganytoją!

Ši legenda mums tarsi sako, kad šv. Pranciškus buvo pašauktas gyventi paprastai ir kad bet koks turtas jam buvo kliūtis vykdyti šį pašaukimą, net kliūtis ateiti į pasaulį.

Pirmuosius metus motina neišleido iš akių savo sūnelio, pati jį maitino ir globojo. Paaugusį patikėjo dvasininkams, vadovavusiems mokyklai Asyžiuje. Baigus mokslą, tėvas norėjo padaryti jį savo įpėdiniu. Pranciškus atrodė būsiąs apsukrus pirklys, nors ir labai skyrėsi nuo tėvo: tėvas buvo didžiausias gobšuolis, o sūnus be galo dosnus ir didžiadvasiškas. Kartą elgeta, prašęs išmaldos Dievo vardu, išėjo nieko negavęs. Tai pastebėjęs Pranciškus išbėgo iš parduotuvės ir jį pasivijęs dosniai apdovanojo. Nuo to laiko jis įžadu įsipareigojo nieko neatsakyti tam, kas prašys Dievo vardu, ir tai tesėjo, nors kartais ir daug kainuodavo.

Antroji dorybė, kuri spindėjo Pranciškaus sieloje, buvo skaistumas. Ją Pranciškus išsaugojo tokią tyrą, kaip reta kas iš Dievo išrinktųjų. Toks Pranciškaus sielos tyrumas darė didelį poveikį jaunimui. Iškilmingiausiuose ir linksmiausiuose sambūriuose niekas niekuomet neužsimiršdavo -nei žodžiu, nei juoku neleisdavo sau liežuvio smailinti, kad neįžeistų kuklumo: Pranciškaus akivaizdoje net lengvabūdžiai nedrįsdavo dviprasmiškai kalbėti ir laikydavosi labai kukliai.

Linksmas ir kilniadvasis, mėgstantis pajuokauti ir uždainuoti, Pranciškus traukdavo dieną ir naktį su savo draugais per Asyžiaus miestą. Jie lėbaudami išleisdavo viską, ką tik gaudavo ar užsidirbdavo (Tres socii).

Pranciškus nujautė, kad jo laukia kažkas nepaprasto, bet jis dar nesuprato Dievo balso ir nenumanė, kokiam kilnumui yra skirtas: jam atrodė, kad toji nuojauta susijusi su žemiškąja garbe ir didybe. Prasidėjus kovoms tarp kaimyninių miestų, Pranciškus tuoj įsitraukė į karą už savo gimtąjį Asyžių. Netrukus buvo sužeistas ir su kitais draugais paimtas į nelaisvę. Ten jis išliko tuo, kas buvo ir jaunimo būryje, - vadas. Kaip mūšyje rodė didvyriškumą bei drąsą, taip ir nelaisvėje - proto pastabumą, dvasios ramybę ir nuolankų atsidavimą Dievo valiai. Paklaustas draugų, kaip jis, būdamas nelaisvėje, gali išlaikyti tokią stiprią dvasią, atsakė:

Mielieji, užjaučiu jūsų likimą, bet aš ir tarp tų sienų uždarytas jaučiuosi visai ramus. Dabar jūs matote mane apkaustytą retežiais, netrukus pamatysite garbinamą visame pasaulyje.

Paleistas iš nelaisvės, Pranciškus vėl pasinėrė į pasaulį. Nuoširdžiai sutiktas savo draugų, jis tęsė tą patį linksmą gyvenimą. Vargas ir kančia šventajam padeda greičiau šventėti, - sako šv. Bonaventūras. Tad ir Pranciškui Dievas suteikė ilgą ir sunkią ligą. Ligos metu Pranciškaus siela buvo parengta priimti Šventosios Dvasios dovanas. Liga buvo sunki kūnui, bet išganinga dvasiai. Pranciškus visai pasikeitė - liovėsi žavėjęsis ankstesniu gyvenimo būdu. Bet taip pasikeitusiam jam atrodė, kad jis turįs iškilti virš kitų. Pradėjo prabangiai rengtis ir atrodė tarsi kunigaikščio sūnus. Tačiau Dievas jam buvo skyręs dvasines aukštumas. Kartą Pranciškus išvyko už miesto pasivaikščioti ir sutiko kilmingą, bet labai neturtingą jaunuolį. Pranciškus buvo nedaug pinigų pasiėmęs, tad nutarė grįžęs namo gausiai jį apdovanoti. Tačiau tą pačią akimirką jis taip gyvai išvydo Jėzaus neturtą ir buvo taip sujaudintas, jog tučtuojau nusivilko savo brangiuosius drabužius, atidavė riteriui, o pats užsivilko jo apšiurusias kuklias drapanas.

Kitą naktį Pranciškus sapne išvydo didelę ir gražią pilį, pilną kariškos amunicijos. Visos sienos buvo nukabinėtos šalmais, skydais, kardais ir kitais ginklais. Kai jis norėjo sužinoti, kam šis gausus ginklų sandėlis priklauso, išvydo prieš save Jėzų, rankoje laikantį tuos drabužius, kuriais buvo aprengęs neturtingą riterį, ir išgirdo žodžius:

Kaip dovana už tavo gailestingumą neturtingam riteriui, viskas priklauso tau ir tavo kariams, kurie stos su tavo vėliava.

Anksti pabudo Pranciškus, džiaugdamasis matytu regėjimu, svajodamas apie karišką garbę. Jis pasiryžo stoti pas vieną žymiųjų to meto vadų, kurį pats popiežius Inocentas III siuntė kovoti už bažnytines žemes. Pranciškus išvyko iš Asyžiaus į Apuliją. Tą pačią dieną pasiekė Spoletą, ir čia buvo jo žygio pabaiga. Kai atsigulęs jis svajojo apie būsimąją garbę, išgirdo aiškų balsą, jam sakantį: Pranciškau, kas gali tau parodyti daugiau gerumo: ponas ar tarnas? Turtingas ar vargšas? Pranciškus tuojau atsakė: Be abejo, tai padaryti geriau gali ponas negu tarnas, turtingas negu vargšas. - Tad kodėl dėl tarno palieki poną, dėl menko žmogaus - turtingiausią Dievą?

Pranciškus suprato, kad kalbama apie jo kariškus planus ir šv. Pauliaus pavyzdžiu paklausė: Viešpatie, ką nori, kad daryčiau? Balsas atsakė: Grįžk į savo tėviškę. Regėjimą, kurį neseniai matei, reikia visai kitaip suprasti. Visa, ką jis reiškia, turi išsipildyti dvasine prasme...

Pranciškus tuojau grįžo Asyžiun. Nors ir ne iš karto pakeitė savo gyvenimo būdą, bet buvo jau nebe toks, koks buvęs. Kartais jis taip susimąstydavo, kad visai užmiršdavo aplinką. Vieną kartą draugai juokaudami klausia: Pranciškau, ko taip susimąstei, turbūt manai vesti? Pranciškus gyvai, bet rimtai atsakė:

Tikrai, atspėjote! Bet aš galvoju apie tokią kilmingą, tokią turtingą ir gražią sužadėtinę, kokios pasaulyje dar niekas nėra matęs.

Pranciškaus biografai, cituodami šiuos žodžius, juos laiko tikrai Dievo įkvėptais. Netrukus jo įsteigto Ordino griežtas neturtas - toji evangelinė dorybė - turėjo būti ta nepalyginamoji Pranciškaus sužadėtinė. Pranciškus pradėjo visiškai šalintis pasaulio. Metė prekybą, kur kartu su tėvu dirbo. Atsiskyrė nuo draugų ir ieškojo nuošalių vietų, kur galėtų ilgas valandas praleisti melsdamasis. Pranciškui buvo aišku, kad turi pasiaukoti vien Dievui, tik dar nežinojo, kokiu būdu. Ant vieno kalno jis susirado urvą, kur kasdien ateidavo melstis. Čia jis labai nuolankiai ir karštai melsdavo Dievą apreikšti savo valią. Maldoje Šventoji Dvasia leido suprasti, jog dvasinio gyvenimo pamatas yra atsižadėti pasaulio ir nugalėti save.

Netrukus Dievas leido įvykti nuostabiam įvykiui švento naujoko dvasiai išmėginti ir čia jis, Dievo malonės remiamas, išėjo nugalėtojas.

Kartą Pranciškus jodinėjo gražiu Spoleto slėniu ir netikėtai visai arti išvydo raupsuotąjį. Pranciškus labai šlykštėjosi raupsuotaisiais. Pirmoji mintis buvo - greitai pasišalinti. Tačiau, prisiminęs savo pasiryžimą, Pranciškus neapsisuko joti atgal, o nulipo nuo žirgo ir, įspraudęs į apipuvusią ranką pinigų, apkabino ir pabučiavo žaizdomis bei šašais aptekusį veidą. Dievas padėjo Pranciškui atlikti tą didvyriškiausią darbą, koks pasitaiko žmogui žemėje, - nugalėti save patį. Atlikęs šį herojišką meilės veiksmą, Pranciškus vėliau visą gyvenimą jautė didžiausią pasigailėjimą ir užuojautą šiems nelaimingiesiems.

Kartą vienatvės tyloje, Dieve paskendęs, Pranciškus savo miegamajame išvydo Kristų, prikaltą prie kryžiaus. Tas reginys padarė jam tokį didelį įspūdį, jog išliko visam gyvenimui. Prieš mirtį Pranciškus, prisiminęs tą regėjimą, rašė, jog nuo to laiko jo širdis prisipildė tokios užuojautos, kad be ašarų negalėdavo prisiminti kenčiančio Kristaus.

Tuo laiku didžiausias Pranciškaus rūpestis buvo vargšai ir nelaimingi raupsuotieji. Jiems jis tarnavo ir juos globojo. Pranciškus suprato, kad visai kitas dalykas yra duoti išmaldą, negu alkanam ir nuskurdusiam ją priimti. Tad nutarė savanoriškai tapti elgeta ir pats tai patirti. Kadangi savo krašte tai daryti buvo nepatogu, Pranciškus išvyko Romon aplankyti šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus kapų. Ten jis apsikeitė drabužiais su skurdžiausiai apsirengusiu elgeta ir visą dieną praleido elgetaudamas. Atlikęs šį ypatingą noviciatą, kur dieviškojo Mokytojo pavyzdžiu pradėjo pamilti neturtą, Pranciškus paliko Romą ir grįžo Asyžiun. Vos tik pasijuto tarp savųjų, žemiški malonumai kaip niekuomet vėl ėmė jį vilioti. Tačiau šių pagundų bandomas jis padvigubino maldingumo ir atgailos pratybas. Juo smarkiau jį puolė pragaras, juo nuoširdžiau jis puolė į Dievo prieglobstį ir karšta malda bei Dievo malone laimėjo pergalę.

Dievas vis aiškiau pradėjo šaukti Pranciškų atsiduoti vien Jo tarnystei. Kartą Pranciškus užėjo į Šv. Damiano bažnytėlę ir su didžiausiu maldingumu kalbėjo:

Didysis, Garbingiausiasis Dieve ir mano Viešpatie, Jėzau Kristau, maldauju, apšviesk mane ir išsklaidyk mano dvasios tamsumas. Suteik man tikrą tikėjimą, stiprią viltį ir tobulą meilę. Padaryk, kad Tave, savo Viešpatį, pažinčiau ir visame ištikimiausiai Tavo valią vykdyčiau. Amen. Jis aiškiausiai išgirdo nuo kryžiaus sklindantį balsą: Pranciškau, eik ir atstatyk mano Namus, nes jie baigia griūti.

Gautąjį pavedimą Pranciškus suprato raidiškai ir ėmė galvoti apie bažnytėlės remontą - suremontavo keletą apirusių bažnytėlių. Vėliau, Šventosios Dvasios apšviestas (kaip jis pats broliams sakė), jis suprato, jog tas dieviškas balsas jį šaukė taisyti Visuotinę Bažnyčią, už kurią Dievo Sūnus praliejo savo Kraują ir kurią labai reikėjo gelbėti.

Pranciškus, laimingas, kad vykdo Dievo valią taip, kaip jis manė privaląs vykdyti, visas dienas praleido prie Šv. Damiano bažnytėlės, arba ją remontuodamas, arba melsdamasis, užmiršęs ne tik pasaulj, bet ir namus. Tačiau neilgai tuo džiaugėsi. Pranciškaus tėvas buvo išvykęs, kai vyko tos didžiosios permainos jo gyvenime. Grįžęs išgirdo, kas darosi su jo sūnum, ir visu griežtumu, kokį tik galėjo sugalvoti piktas ir staigus žmogus, nusprendė sutvarkyti sūnų, kad šis nesivalkiotų po Asyžiaus apylinkes, sekiojamas ir pašiepiamas būrio vaikų. Tačiau greit įsitikino, jog niekas negali Pranciškaus atitraukti nuo pasiryžimo tarnauti tik Dievui. Tada tėvas ryžosi nors savo turtus apsaugoti ir atėmė iš sūnaus paveldėjimo teisę. Byla atsidūrė pas Asyžiaus vyskupą. Čia Pranciškus ne tik pats atsisakė paveldėjimo teisės, bet ir, pasilikdamas vien su ašutine, nusivilkęs viršutinius šilkinius drabužius ir pinigus, kiek dar jų turėjo, sudėjo prie tėvo kojų, tardamas:

Iki šiolei aš vadinau tave savo tėvu, nuo dabar drąsiau galėsiu sakyti Dievui: „ Tėve mūsų, kuris esi danguje, Tavyje sudedu visas savo brangenybes ir visą viltį“.

Apsivilkęs jam ten duotu senu vyskupo tarno apsiaustu, Pranciškus išėjo į artimiausius kalnus, kad čia vienui vienas galėtų glaudžiau susijungti su Dievu ir lengviau išgirsti )o balsą. Tačiau nors ir ilgai meldėsi, tuokart aiškaus atsakymo negavo. Kadangi jo širdis buvo kupina artimo meilės, tai nebegalėdamas dalyti turtų, nes jų jau neturėjo, atidavė save patį - nuėjo į raupsuotųjų ligoninę ir labai pasiaukojamai jiems tarnavo: šlavė kambarius, tvarkė lovas, apiprausdavo visą kūną, dvokiantį ir aptekusį užkrečiamais šašais, tvarstydavo žaizdas, nesibjaurėdamas išspausdavo pūlius, ir, norėdamas visiškai save įveikti, bučiuodavo jų žaizdas. Dievas suteikė Pranciškui gydymo nuo raupsų malonę, ir per savo gyvenimą jis nemažai jų išgydė kryžiaus ženklu ir malda.

Praėjo dveji metai, kai Pranciškus, nutraukęs ryšius su pasauliu, atsidavė vien tik Dievui. Pragyvenimui jis užsidirbdavo paprastais darbais arba Gubijo raupsuotųjų prieglaudoje su raupsuotaisiais dalijosi duona. Kartais susitikdavo gatvėje savo tėvą, kuris liedavo jam savo įtūžį, karčios paniekos sulaukdavo ir iš kitų artimųjų. Bet jis tvirtai ir neabejodamas ėjo savo keliu. Netoli Angeliškosios Švč. Marijos koplytėlės Pranciškus aptiko apirusią lūšnelę, ir ji virto maloniausia jo buveine. 1209 m. pavasarį Pranciškus paprašė kunigą, kad paaukotų jo intencija šv. Mišias koplytėlėje. Mišių Evangelijoje Pranciškus suvokė patvirtinimą to, ką širdies gilumoje laikė savo pašaukimu. Tai Kristaus žodžiai apaštalams: Neįsigykite nei aukso, nei sidabro, nei variokų savo kapšams prikimšti; nei kelionmaišio, nei dvejų marškinių, nei kurpių, nei lazdos, nes darbininkas vertas savo valgio.

Pranciškui pasidarė aiški apaštalo misija ir jis pajuto turįs jėgų tuos reikalavimus visiškai įvykdyti. Tuoj nusijuosė odinį diržą ir savo prastą kaimietišką apsiaustą susijuosė virve, sakydamas: Štai ko ieškojau, štai ko visa širdimi troškau!

Šventoji Dvasia, palenkusi Pranciškų iš išorės vilkėti taip, kaip nori Išganytojas iš savo apaštalų, ir širdyje jam pažadino apaštalo dvasią. Širdyje Pranciškus išgirdo Dievo Sūnaus žodžius, kuriais Jis siuntė savo mokinius skelbti Evangelijos visam pasauliui ir Jam užkariauti Jo brangiausiuoju Krauju atpirktas sielas. Pranciškus troško kuo greičiau pradėti tai vykdyti. Nors jokių kunigystės šventimų jis neturėjo, vyskupui leidus, kaip tais laikais buvo Įprasta, ėmė sakyti pamokslus ir mokyti tikėjimo tiesų.

Pranciškaus apaštalavimas darė didelį poveikį. Daug didelių nusidėjėlių pabudo tikrai atgailai, daug dievobaimingų sielų kreipėsi į jį patarimų. Atsirado ir tokių, kurie ne tik stebėjosi ir žavėjosi jo gyvenimo būdu, bet ir panoro juo sekti. Pirmieji jo sekėjai buvo Bernardas Kvintavalietis, Petras Katanietis ir Egidijus. Pranciškus reikalavo, kad jo sekėjai parduotų savo turtus ir tik tada ateitų pas jį. Su tais bičiuliais Pranciškus apsigyveno apleistoje lūšnelėje prie Rivo-Torto. Bet neilgai jie ten nuošalėj ir maldoj džiaugėsi. Pranciškus paragino ir juos eiti apaštalauti, - kalbėti, ką Šventoji Dvasia jiems nurodys, mokyti tikėjimo tiesų ir raginti į atgailos gyvenimą. Bernardą su Petru išsiuntė į šiaurės Italiją, o pats su Egidijum išėjo į rytus. Tai buvo pirmosios pranciškonų misijos. Bet kaip Pranciškus nenorėjo visą laiką būti vienatvėje, taip jis nenorėjo ir visą laiką apaštalauti. Broliai po tam tikro laiko turėjo grįžti į trobelę ir čia labiau dvasiškai susitelkę įgyti naujų jėgų tolesniam sielų gelbėjimo darbui. Jie visi susirinko į trobelę prie Rivo-Torto. Prie jų prisidėjo dar du draugai.

Pranciškaus sekėjų gyvenimas turėjo būti pagrįstas visišku neturtu. Jiems reikėjo pragyventi iš išmaldų. Tai buvo labai naujoviška ir neįprasta, nes tuometiniai ordinai buvo sukaupę didžiulius turtus pragyvenimui. Kai Pranciškus nuvyko pas Asyžiaus vyskupą pasitarti šiuo reikalu, šis pareiškė, kad toks griežtas neturtas galų gale pasirodys neįmanomas įvykdyti. Pranciškus, nusižeminęs elgetaujančio Ordino steigėjas, atsakė:

Garbingasis Ganytojau, man atrodo, kad didesnis rūpestis yra turėti turtų. Jei turėsime turtų, mums reikės įsigyti ir ginklų juos apsaugoti. Dėl nuosavybės kyla ginčai ir net kovos su artimaisiais ir kaimynais, o dėl to nukenčia Dievo ir artimo meilė. Taigi, kad ją nepažeistą išlaikytume, mes pasiryžę šiame pasaulyje nieko neturėti.

Vyskupas, kuris pats dėl žemės turėjo bylų, pripažino Pranciškaus tiesą ir, negalėdamas juo sekti, bent apsupo jį savo globa ir pritarimu.

Pranciškaus sekėjų gausėjo. Jie, kurį laiką pabuvę atsiskyrę nuo žmonių, paskui, pajutę troškimą uoliai gelbėti sielas, eidavo apaštalauti. Pranciškus išėjo su šešiais draugais. Apsistojo ant vienišo kalno: čia sugrįždavo tik nakvoti, o dieną mokydavo žmones ir pasirinkdavo išmaldų.

Eikite, mylimieji, - sakė jiems Pranciškus, - ir skelbkite ramybės ir atsivertimo Evangeliją! Kantriai kęskite vargus, visiems, kas jusklausinės, maloniai ir nusižeminę atsakinėkite; laiminkite tuos, kurie jus persekios, kurie jus skriaus ir niekins, nes už visa tai gausite gausų užmokestį danguje. Nebijokite, kad esate nemokyti žmonės, nes jūs kalbėsite ne iš savęs, bet jūsų dangiškojo Tėvo Dvasia kalbės per jus! Rasite gerų žmonių, tikinčių ir taikingų,- jie su džiaugsmu priims jūsų žodžius. Bet sutiksite daug ir tokių, kurie piktžodžiauja Dievui - ir jums jie prieštaraus ir visaip apkalbės jus. Todėl būkite pasirengę nusižeminę viską priimti ir pakęsti!

Taip įspėjęs Pranciškus apkabino kiekvieną brolį, kaip motina glaudžia prie širdies savo kūdikį, palaimino juos ir vietoj kelionpinigių įdavė 54-osios psalmės žodžius: Pavesk savo rūpestį Viešpačiui, ir jis išlaikys tave.

Broliai greitai gavo progų įsitikinti, kokie teisingi ir tikri buvo Pranciškaus įspėjimai: daugelis juos laikė bepročiais, niekino ir kankino, nepriimdavo nakvynėn, jiems teko kęsti alkį ir šaltį. Tačiau jie visa tai su džiaugsmu pakėlė. Bernardo žodžiais tariant, mūsų neturtas nėra joks vargas, nes mes savo noru tokie tapome, klausydami Dievo patarimo.

Tuo metu Pranciškus patyrė regėjimą apie savo Ordino ateitį.

Mačiau, - pasakojo jis broliams, - didelius būrius ateinančių, vilkinčių tokiais drabužiais kaip ir mes ir norinčių gyventi tokį gyvenimą kaip ir mes. Mačiau visus kelius, pilnus žmonių, skubančių pas mus. Vyko minios prancūzų, ispanų, vokiečių, anglų ir daug kitų tautų žmonių. <...> Iki šiolei girdžiu bruzdesį, keliamą tos daugybės brolių, skubančių atlikti šventą pasiuntinybę, į kurią juos pašaukė Viešpats Dievas.

Tos pranašystės tikrumas labai greit išryškėjo: vos po keleto metų Ordino steigėjas jau turėjo 5000 brolių iš įvairių tautų, (o šiandien Pranciškaus sekėjų visame pasaulyje yra daugiau negu milijonas.)

Pranciškaus draugų būrelis vis gausėjo, reikėjo jiems duoti gyvenimo nuostatus. Lengvai galime suprasti, kokiomis karštomis maldomis ir uoliomis atgailomis rengėsi Pranciškus, norėdamas savo įsteigtai vienuolijai duoti visai naują kryptį. Savo apaštališkais darbais jie turėjo paskatinti visų vienuolynų atgimimą, krikščioniška dvasia persmelkti visuomenės gyvenimą, Evangelijos dvasia atgaivinti visą Bažnyčią.

Pranciškus gyvenimo taisykles sugrupavo į 22 skyrius. Jų pagrindas -didžiausias neturto laikymasis. Pranciškus šią regulą perskaitė broliams, ir jie neabejodami sutiko, jog kiekvienas žodis yra padiktuotas Šventosios Dvasios. Todėl tuojau išvyko Romon prašyti popiežiaus patvirtinimo. Pranciškui išdėsčius savo programą, popiežius jam tarė:

Malonus sūnau, gyvenimo taisyklės, kurių tu ir tavo broliai laikotės, man atrodo per griežtos. Aš neabejoju, kad jūs, pirmutinės dvasios pagauti, gebėsit taip gyventi, bet turite atsiminti ir tuos, kurie po jūsų ateis ir kurie galbūt nebeturės tokios dvasios.

Į tai Pranciškus atsakė:

Šventasis Tėve, aš pasitikiu savo Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Jis yra mums pažadėjęs amžiną gyvenimą ir dangišką šventumą, todėl neatsakys mums tokio menko dalyko, kaip pragyvenimas žemėje.

Kilo dideli ginčai, kuriuos užbaigė kardinolo Džovanio Kolonos rimti ir paprasti žodžiai:

Šitas žmogus tenori, kad mes jam leistume gyventi pagal Evangeliją. Jeigu sakytume, kad tai pranoksta žmonių jėgas, tai pripažintume, jog esą negalim sekti Evangelija, kurios autorius yra pats Jėzus Kristus.

Naktį popiežius sapnavo keistą sapną. Jis matė, kaip svyra Laterano bažnyčia ir atrodė tuojau sugriūsianti. Popiežių suėmė didelė baimė. Jis stovėjo nežinodamas, kaip ją gelbėti. Staiga pamatė panašų į elgetą, basą žmogelį, vilkintį rudu maišu, susijuosusį virve. Tas žmogelis priėjo prie sienos, griūvančios ant jo, ir parėmė savo petimi. Popiežiaus akyse jis ėmė greitai augti, pasidarė lygus su varpine ir atitiesė visą bažnyčią. Pabudęs popiežius pažvelgė pro langą ir labai nustebo aikštėje prieš bažnyčią atpažinęs tą patį elgetą, - tai buvo Pranciškus Asyžietis.

Popiežius tarė kardinolams: Tikrai šis šventas ir dievobaimingas vyras atnaujins Bažnyčią! Jis patvirtino Pranciškaus regulą, visus palaimino ir suteikė teisę sakyti pamokslus. Broliai pažadėjo klusnumą popiežiui ir Pranciškui, kaip savo vyresniajam. Kardinolas atliko tonzūrą - suteikė regimą ženklą, kad jiems leidžiama skelbti Dievo Žodį. Jie laimingi grįžo namo džiaugdamiesi, kad jų gyvenimo būdą pripažino geru ir girtinu pats Kristaus Vietininkas - popiežius Inocentas III.

Pranciškaus vienuolinė šeima sparčiai augo, ir jiems nebeužteko mažos trobelės prie Rivo-Torto. Benediktinų abatas perleido jiems mažą Angeliškosios Dievo Motinos bažnytėlę, arba Porciunkulę. Prie jos jie ir įsikūrė. Tai buvo pirmasis branduolys - Pranciškaus įsteigtos Mažųjų brolių bendruomenės noviciatas. Jie gyveno didžiausioje meilėje, labai sutarė, meldėsi, budėjo, pasninkavo. Niekas negirdėjo tarp jų jokių barnių ar ginčų, vien tik dievobaimingus, taikingus pašnekesius, Dievo garbinimą ir dėkojimus.

Pranciškus mokydavo ne tik žodžiais, bet ir savo pavyzdžiu. Kaip vaizdžiai jis mokė brolius, matome iš jo pokalbio su broliu Leonu. Pasak Fiorečio, Pranciškus su broliu Leonu ėjo iš Perudžijos į Porciunkulę. Diena buvo šalta ir juodu drebėjo nuo šalčio. Pranciškus pašaukė Leoną, kuris ėjo pirma jo, ir tarė:

Broli Leonai, gerai įsidėmėk ir užsirašyk: jei mes, broliai, ir visam pasauliui jau būtume suteikę šventumo pavyzdį, dar neturėtume tikro džiaugsmo.

Paėjėjęs kiek toliau, Pranciškus antrąsyk pasišaukė brolį Leoną ir tarė:

Ak, broli Leonai, jei mes, broliai, ir akliems grąžintume regėjimą, paralyžiuotuosius išgydytume, velnius išvarytume, <...> net mirusiuosius, praslinkus keturioms dienoms po jų mirties, prikeltume, tai ir dėl to dar neturėtume tobulo džiaugsmo.

Vėl galą kelio paėjęs, Pranciškus šūktelėjo:

Žinai, broli Leonai, jei mes, broliai, net taip gebėtume sakyti pamokslus, jog visus netikėlius prie Kristaus atvestume, tai ir tada dar neturėtume tobulo džiaugsmo.

Nustebęs brolis Leonas pagaliau klausia: „Pasakyk gi, tėve, kur galima aptikti tikrą tobulą džiaugsmą?“ Pranciškus atsakė:

Jei mes dabar pareitume į Porciunkulę, sušlapę, purvini, nuo šalčio sustingę, alkani ir imtume belsti į vienuolyno duris, o durininkas piktai mus paklaustų: „Kas ten taip vėlai baladojasi?“ Mums atsakius, kad tai mes, vienuolyno broliai, vartininkas dar rūsčiau sušuktų: „Meluojat, jūs esate miesto vagišiai, kurie valkiojatės po apylinkę, užpuldinejat žmones ir iš vargšų išmaldas atiminėjat, eikit šalin!“ Jeigu jis mūsų neįsileistų ir būtume priversti stovėti lauke lyjant ir sningant, drebėdami nuo šalčio, alkani, o čia jau naktis ir nėra kur sušilti, prisiglausti, bet vis nepyktume ir nemurmėtume už tokį užgauliojimą, tiktai nusižeminę manytume, kad tasai durininkas mus gerai pažįsta ir sako tikrą tiesą, nes Dievas ne kitaip apie mus pasakytų, tai žinok, broli Leonai, kad tai ir būtų tikras džiaugsmas. <...>

Ir jei mes vis dar nesiliautume beldęsi ir prašęsi įsileisti, o durininkas supykęs iššoktų pro duris su vėzdu, imtų mus mušti ir, nutvėręs už gobtuvo, tampytų ir parbloškęs žemėn spardytų kojomis ir valkiotų po purvus ir sniegą, keikdamas ir vadindamas mus niekšais ir nevykėliais, o mes visa tai kantriai kentėtume, atsimindami Kristaus kančias, už mus iškentėtas vien dėl mūsų meilės, įsidėmėk gerai, broli Leonai, tai būtų tobulas, tikras džiaugsmas.

Paklausyk tik iki galo, ką tau pasakysiu. Didesnę reikšmę už visas Šventosios Dvasios malones ir dovanas, kurias Kristus teikia savo bičiuliams, turi paties savęs nugalėjimas ir kantrus kentėjimas dėl Kristaus meilės visų kančių, neteisybių, paniekinimų ir nemalonumų, nes Dievo dovanomis mes negalime didžiuotis dėl to, kad jos yra ne mūsų, bet Dievo, kaip ir Apaštalas moko: „Ką tu turi, ko nebūtum gavęs, o jei gavai, kodėl giriesi, lyg visa tai iš savęs turėtum?“ Tačiau priespaudomis, vargais ir kryžiais galime didžiuotis, nes ir Apaštalas sako: „Aš nenoriu niekuo kitu didžiuotis, kaip tik mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus kryžiumi“.

Matome, kaip šitame pokalbyje išryškėja Pranciškaus Asyžiečio savęs atsižadėjimo dvasia. Jis tikrąjį ir tobulą džiaugsmą kildina iš žmogaus galios kentėti. Bet kad kančia būtų vertinga, ji turi būti laisvai priimta kančia.

Pranciškaus Asyžiečio įsteigtoji brolija iš pat pradžių buvo atgailos ir apaštalavimo brolija. Jos vyriausiasis vadovas buvo šv. Pranciškus. Išleidęs pirmąjį savo brolį į misijas, Pranciškus nustatė laiką, kada kiekvienas brolis turėjo grįžti į Porciunkulę. Pradžioje broliai susirinkdavo du kartus metuose - per Sekmines ir Mykolines, o dar vėliau, kai broliai jau buvo pasklidę po daugel Europos kraštų, rinkdavosi kas dveji metai - per Sekmines. Susirinkę broliai viešėdavo nors trumpai, bet džiaugsmingai, tardavosi, kaip geriausiai vykdyti vienuolijos įstatus.

Savo idėjas moterų pasaulyje Pranciškus realizavo per šv. Klarą. Garbingos Asyžiaus aristokratų šeimos palikuonė, 18-metė Klara slapta paliko tėvų namus ir atvyko į Porciunkulę pas Pranciškaus brolius, kad, išsižadėjusi turtų, pasišvęstų vien Dievui. Čia tuoj pat jai buvo nukirpti plaukai, uždėtas juodas veliumas, ir taip ji tapo pirmoji Neturtingųjų Moterų sesuo. Vėliau vienuolynas buvo pavadintas Klarisių vienuolynu. Netrukus panašiai prisidėjo Klaros sesuo Agnietė. Seserų skaičius sparčiai augo. Šv. Pranciškus ir joms nustatė regulą - gyvenimo taisykles, kurių pagrindas taip pat buvo evangeliškasis neturtas. Pranciškaus įsteigtasis moterų vienuolynas augo ir klestėjo ne mažiau kaip vyrų. Ir šiandien prie Šv. Damiano bažnytėlės tebestovi vienuolynas, panašus į tą, koks buvo šv. Klaros laikais.

Pranciškaus poveikis sieloms nesibaigia. Ir šiandien, XX a. einant į pabaigą, regime spindinčią jaunystę tarsi koja kojon žengiančią anoje šv. Pranciškaus Asyžiečio regėtoje didžiojoje serafiško Šventojo sekėjų kolonoje. Štai O[nutė] metė darbą prekyboje ir nuėjo aukotis ir pagelbėti tiems, kurie kenčia - ligoniams. Arba B[ronytė], iš Dievo gavusi didelę dovaną -muzikalumą, kai, baigus muzikos mokyklą, jai iškilo dilema: pasauliui ar Dievui? - ji nesvyruodama visą savo talentą skyrė tik Dievui. Arba T[ek-lytė]. Atrodo, kad ji iš savo serafiškojo Tėvo paveldėjo širdies kalbą ir todėl taip veržiasi prie jos vaikučiai, kad išgirstų žodžius apie gerąjį Dievulį. Arba - kaip nuostabu girdėti, kai 16 metų formuota ateistinėse mokyklose mergaitė ryžtingai taria: Noriu būti šventa! Tokių fenomenų akivaizdoje supranti, kad Dievo Dvasia dvelkia, kur, kada ir kaip nori.

Pranciškaus sukeltas sąjūdis labai plito ir pagaliau peržengė visas ribas. Pavyzdžiui, Kanaryje arba Spolete beveik visi, išgirdę arba išvydę Pranciškų, - vyrai, moterys, vedę, nevedę, žodžiu, - visi miestelio gyventojai panoro eiti paskui jį, stoti į jo vienuoliją. Pranciškus juos ramino: Neskubėkit, aš dar turiu pagalvoti, ką su jumis daryti.

Ir rado išeitį. Pranciškus įkūrė Trečiąjį ordiną, kurio nariais galėjo būti visų luomų ir padėčių žmonės, jungiami krikščioniškosios meilės ir gailestingumo. Jie daug prisidėjo prie socialinio teisingumo įgyvendinimo ir to meto gyvenimo pataisymo, pašalinimo tokių negerovių kaip prievarta, kerštas, nesantaika.

Trečiojo ordino poveikio bei dvasios gražus pavyzdys yra Luchezijus, vėliau paskelbtas palaimintuoju, jis buvo garbėtroška politikas, savo godumu ir valdymo aistra labai varginęs valdinius. Tyli šv. Pranciškaus įtaka jį taip paveikė, jog jam nubudo didelis teisingumo jausmas. Luchezijus pradėjo užjausti vargšus kaip savo brolius, išsižadėjo turtų, pajamas už parduotus turtus pinigais ir maisto produktais išdalijo vargšams, o pats pasitenkino mažu ūkeliu.

Išplitus Mažųjų brolių ordinui, susidrumstė pirmykštis siekimų tyrumas. Sklido pažiūros, kurios labai mažai arba visai nieko bendro neturėjo su Šventojo pažiūromis, ir išstūmė pirmykštę regulą. Pranciškus išvydo savo kūrinį, statomą ant visai kitų pagrindų. Mažieji broliai, pasak Pranciškaus, nenorėjo eiti jo pėdomis. Jie reikalavo sau nuosavybės, bažnytinių postų ir galios. Pranciškus vis įspėdavo brolius, kad jie nesiveržtų į valdžią, o vyresniuosius ragino būti nuolankius ir gailestingus. Tačiau srovė prieš šv. Pranciškų buvo tokia stipri, kad jis nebegalėjo ką prieš ją padaryti. Jam nebeliko nieko kita, kaip atsisakyti vadovauti Ordinui ir gyventi paprastu broliuku.

Tapęs Ordino generolu Elijas Kortonietis su savo šalininkais iš šv. Pranciškaus paskutinės regulos redakcijos išbraukė ištisus sakinius. Veltui Pranciškus kiek įmanydamas kartojo, kad toji regula yra ne iš jo, bet iš Kristaus, ir kad Kristus reikalauja, jog ji būtų raidiškai vykdoma.

Pranciškui reikėjo labai didelio nusigalėjimo sulaikyti savo pasipiktinimui dėl jo kilniausių idealų sudarkymo ir nieko dėl to nedaryti. Kartą, mąstydamas apie savo Ordino ateitį ir liūdėdamas dėl jo siekių subjaurinimo, Pranciškus išgirdo vidinį balsą, kad Dievas neleis jo kūriniui pražūti, nes visada atsiras brolių, ištikimų jo pirmykščiams siekiams, ir taip bus net tuo atveju, jei jo sekėjų teliktų vos koks trejetas.

1224 m., porą metų prieš savo mirtį, Pranciškus Asyžietis tapo kenčiančiojo Kristaus atvaizdu: Kryžiaus Išaukštinimo šventėje (rugsėjo 14 d.) jis gavo Kristaus žaizdų žymes - stigmas. Prieš Šventojo akis atsivėrė kančios ir agonijos kelias. Šv. Pranciškus tapo antruoju Kristumi ne tik savo siela, bet ir kūnu. Jis mažai begalėjo pavaikščioti - žaizdos nuolat kraujavo, nusilpo regėjimas... Kai Pranciškaus paklaustas gydytojas atvirai pasakė, jog mirtis jau nebetoli, Pranciškus sušuko: O būk mielai pasveikinta, sese mirtie! Nors jam buvo dar taip ne laikas mirti - vos 44-eri metai, pats amžiaus stiprumas...

Kurį laiką Pranciškus gyveno Asyžiaus vyskupo rūmuose. Artėjant mirčiai, jis pareiškė norą numirti Porciunkulėje: čia buvo jo naujo gyvenimo pradžia, čia jis gavo didžiausias malones. Pranciškus laimino brolius - ne tik esančius vienuolyne, bet ir visus tuos, kurie kada nors įstos į Ordiną: Aš jus laiminu, kaip galiu ir daugiau negu galiu. Šiais žodžiais Pranciškus išreiškė tai, ką jis darė visą gyvenimą: jis nerimdavo, kol nuveikdavo daugiau negu žmogaus jėgomis galima nuveikti. Jausdamas priartėjusią mirtį, Pranciškus paprašė, kad broliai jį išrengtų nuogai ir paguldytų ant plikos žemės. Išrengtas iš vargano savo drabužio, pakėlęs akis į dangų ir apimtas nujaučiamo džiaugsmo, aplink jį stovintiesiems tarė:

Ką privalėjau, padariau, ką jūs privalote daryti, tepamokojus Kristus.

Asyžiaus Šventasis visą gyvenimą nenorėjo turėti nieko sava, išskyrus Viešpatį Dievą, todėl labai nudžiugo, kai gvardijonas atnešė jam drapanas ir tarė: „Štai abitas, kelnės ir gobtuvas! Aš tau juos paskolinu“. Pranciškus mirė su skolintais drabužiais. Jis prašė apibarstyti jį pelenais: Greitai aš būsiu tik dulkės ir pelenai. Paskui staiga ėmė giedoti 142 psalmę, kuri prasideda žodžiais: Garsiai šaukiuosi Viešpaties, balsiai Viešpatį maldauju. Tai buvo nuostabi Šventojo giesmė. Viešpaties apreikštoji psalmė virto jungtimi, kuri užbaigė žemiškąją egzistenciją ir pradėjo dangiškąją. Niekas taip gerai neatskleidžia Pranciškaus būties skaidrumo kaip faktas, kad jis mirė su garbinimo garsais lūpose. Kaip sako Celanas:

Jis pasitiko mirtį giedodamas. Giesmė nutrūko 1226 m. spalio 4 dieną.

Po dvejų metų (1228 m.) popiežius Grigalius IX (1227-1241) paskelbė jį Šventuoju. 1230 m. jo kūnas buvo perkeltas į Asyžiuje brolio Elijo pastatydintą didingą Šv. Pranciškaus bažnyčią, kur ir šiandien - po 800 metų -plaukia maldininkų būriai iš viso krikščioniškojo pasaulio. Šv. Pranciškaus garbinimas ne mažėja, o didėja.

LITERATŪRA

1. J. Joergensen. Šventas Pranciškus Asyžietis.

2. Antanas Maceina. Saulės giesmė.

3. Robertas Zaičikas. Pranciškus Asyžietis.

4. Šv. Pranciškaus gyvenimas (parengtas kapucino tėvo Prokopo).