Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.
KNYGŲ PASAULYJE
Kun. Mečislovas Malinskls. AŠ VISAS DĖL TAVĘS.
(Lietuva, 1981. 81 p.)
Šioje knygelėje, kuri parengta pagal lenkų kalba Paryžiuje išleistą iliustruotą knygą (Ks. Mieczyslaw Malinski. Caly dla Ciebie. Jan Pawel II. 239 p.), skaitytojas supažindinamas su mums brangaus popiežiaus Jono Pauliaus II gyvenimo ir veiklos bruožais, gali žavėtis jo nepaprastai tauria asmenybe, geru mūsų dienų žmogaus pažinimu ir savo dvasią pamaitinti įvairiomis progomis pareikštomis jo mintimis.
Karolis Voityla gimė 1920 m. gegužės 18 d. nedideliame provincijos miestelyje Vadovicuose. Tėvai turėjo 3 vaikus: pirmoji duktė mirė vos gimusi, vyresnysis sūnus mirė jaunas, dar spėjęs tapti gydytoju, jauniausias sūnus Karolis buvo vos 9-erių metų, kai mirė motina. Tėvas, uždaro būdo kariškis, dirbęs administracijoje, tapęs našliu nebeieškojo sau antros žmonos.
Karolis - guvus vaikas, gerai mokėsi mokykloje, sportavo, ilgas valandas leido gamtoje. Be to, patarnaudavo šv. Mišioms, priklausė Marijos sodalicijai, daug skaitė. Jam imponavo mokytojas Kotliarčykas, tikras meno židinys. Iš jo Karolis išmoko vertinti scenos meną ir klasikų kūrinius, pratinosi viešai kalbėti ir vaidinti scenoje. Karolis, baigdamas gimnaziją, buvo apsisprendęs studijuoti polonistiką. Tačiau tais pačiais metais prasidėjo karas. Šaudymai, kratos, Osvencimas... Karolis įsitaiso prie vieno fabriko darbininku. Vežioja akmenis ir vandenį fabriko katilams. Tais metais miršta tėvas.
Karolis įsijungia į Gyvąjį rožančių, kurio nariai kas savaitę susirenka, kalbasi apie vidinį gyvenimą - tiria save, kasdien užpildo klausimų lapelį, kaip dabar reikia gyventi. Būrelio vadovo Jano Tyranovskio asmenyje Karolis suranda tokį žmogų, į kurį veržiasi visa jėga. Po Tankerėjo ir kitų dvasinio gyvenimo vadovėlių jis skęsta mąstymuose ir mistiniuose išgyvenimuose - jam sušvinta mistikų šv. Kryžiaus Jono ir šv. Teresės Avilietės vidinis grožis... Karolis tampa 15-os berniukų naujos grupės vadovu - jie visi jaučia atsakomybę už kitus, tad bando apaštalauti. Karolis daug meldžiasi, tačiau ir toliau atsidavęs scenai bei poezijai. Jam iškyla dilema: teatras ar bažnyčia, scena ar sakykla, būti artistu ar kunigu? Kuriuo keliu arčiau prieisi prie minios? Pagaliau apsisprendžia būti kunigu.
Kunigų seminarijos okupantų uždarytos, tad Krokuvos arkivyskupas kard. Adamas Sapieha ryžtasi rizikuoti: suburti jaunuolius, norinčius būti kunigais, ir rengti juos slaptai. Tokių susidaro keliolika. Karolis Voityla irgi prisistato kardinolui ir kimba į sausus vadovėlius.
Kai 1945 m. sausio 17 d. Raudonoji armija užėmė Krokuvą, kunigų seminarija legalizavosi - iš kard. Sapiehos rūmų persikėlė į savo patalpas. 1946 m. kard. A. Sapieha suteikia Karoliui Voitylai kunigystės šventimus ir siunčia jį į Romą tolesnių studijų. Baigiantis studijoms, kun. Karolis su studijų draugu siunčiamas į Vakarų Europą susipažinti su pastoracijos būdais. Jie lankosi Prancūzijoje, Belgijoje. Grįžęs Romon, kun. Karolis išlaiko visus egzaminus ir grįžta Lenkijon. Jogailos universitetas Krokuvoje jam suteikia daktaro laipsnį. Naujasis daktaras siunčiamas dirbti vikaru į nuošalią, nedidelę Negovicės parapiją. Čia pabuvęs vos metus, keliamas į Krokuvą eiti tas pačias pareigas Šv. Florijono bažnyčioje. Kun. Karolis daug meldžiasi, ilgai sėdi klausykloje, o prisiminęs Paryžių ir Belgiją kuria planus naujai, kitokiai pastoracijai. Jis organizuoja pasikalbėjimus su jaunimo grupėmis, rengia jiems ekskursijas į kalnus arba valtimis plaukioja ežerais. Tokios ekskursijos užtrunka net po dvi savaites: čia šv. Mišios ir Rožančius, giesmės ir atviri pokalbiai, diskusijos ir ginčai... 1951 m. kun. dr. Karolis atsideda vien mokslui. Dėsto kunigų seminarijoje socialinę etiką, o nuo 1954 m. pradeda profesoriauti Liublino katalikiškajame universitete (kul).Nuo 1957 m. vadovauja etikos institutui Liublino universitete.
1958 m. rugsėjo 28 d. konsekruojamas vyskupu. Vyskupas dr. Karolis Voityla dirba ir mokslo srityje, rašo straipsnius ir knygas. 1960 m. pasirodo jo knyga „Meilė ir atsakomybė“, kurioje nagrinėjama žmogaus meilė žmogui, ypač vyro ir moters meilė. 1962 m. vysk. Karolis Voityla 23 vyskupų grupėje vyksta į Vatikano II Bažnyčios Susirinkimą. Čia jis pasako kalbą apie sakramentus, žmogaus asmens ir laisvės problemą, apskritai apie Bažnyčią šiuolaikiniame pasaulyje. 1967 m. popiežius Paulius VI skiria 27 naujus kardinolus. Tarp jų yra ir Krokuvos metropolitas vysk. Karolis Voityla. Daugelį metų kard. Karolis Voityla - Vyskupų Sinodo narys, vienas iš trijų (jų iš viso yra 12) renkamų atstovauti Europai, todėl jam tenka dukart per metus lankytis Romoje.
1978 m. rugpjūčio 6 d. miršta pop. Paulius VI. Jo vieton rugpjūčio 26 d. išrenkamas kard. Albinas Lučianis. Naujasis popiežius praneša, kad jis laikysis Vatikano II Susirinkimo mokymo, tęs popiežių Pauliaus VI ir Jono XXIII programą.
Neturiu, - sakė jis, - nei popiežiaus Jono išminties, nei popiežiaus Pauliaus kultūros, bet esu jų vietoje, tad privalau Bažnyčiai tarnauti. <...> Tikiuosi, jog paremsite mane savo maldomis.
Jis pasirinko Jono Pauliaus I vardą. Po 33 dienų popiežiavimo Jonas Paulius I mirė nuo širdies infarkto. Krokuvos kardinolas Karolis Voityla gedulinių šv. Mišių homilijoje kalbėjo:
Tiek iš jo laukėme, < ... > Su nuostaba žvelgiau į jį Siksto koplyčioje. <...> Visa tai patvirtina rinkimų tikslingumą. <...> Kodėl taip įvyko? Jo pontifikatas tik prasidėjo. Jis pradėjo naują stilių Apaštalų Soste. Stilius kupinas paprastumo, didelio kuklumo, nepaprastos pagarbos žmogui. Jis tą stilių paveldėjo iš savo pirmtakų, bet nuo pirmosios minutės jam suteikė savitą išraišką...
1978 m. spalio 15 d. naujuoju popiežiumi išrenkamas kard. Karolis Voityla, priėmęs Jono Pauliaus II vardą. Inauguracijos iškilmėse jis kalbėjo:
Broliai ir seserys! Nebijokite kviesti Kristų ir priimti Jo valdžią. Padėkite popiežiui ir tiems, kurie jam atsidavę, tarnauti žmogui ir visai žmonijai. Nebijokite plačiai atverti durų Kristui ir Jo išganingai valdžiai! Atidarykite valstybių ekonominių bei politinių sistemų sienas, kultūros, civilizacijos ir pažangos plačiausias sritis! Nebijokite Kristaus! Jis žino, ką savo viduje turi žmogus! Jis vienas žino!
Toliau knygelėje aprašomos Šventojo Tėvo kelionės. Leidinys baigiamas kelionės į Lenkiją aprašymu.
Bažnyčia atnešė Lenkijai Kristų, - kalbėjo popiežius, - tą raktą, kad ji galėtų suprasti didelę ir pagrindinę tikrovę, kokia yra žmogus. Nes be Kristaus neįmanoma iki galo suprasti, kas yra žmogus. Arba tiksliau - be Kristaus žmogus nepajėgia iki galo pats savęs suprasti: negali suprasti nei kas jis yra, nei kokia jo tikroji vertė, nei koks jo pašaukimas ir galutinis likimas. <...> Ir todėl negalima Kristaus pašalinti iš žmogaus veiklos bet kurioje žemės vietoje. <...> Šalinimas Kristaus iš žmogaus veiklos yra veiksmas, nukreiptas prieš patį žmogų...
Šventasis Tėvas apsilanko Osvencime, Bžezinkoje:
Ateinu ir klaupiuosi mūsų dienų Golgotoje. <...> Klaupiuosi iš eilės prie visų čia pakabintų lentelių, kur įvairiomis kalbomis surašyti atsiminimai Osvencimo aukų. <...> Minutei sustosiu su jumis prie plokštės hebrajų kalba. Tas užrašas sukelia prisiminimą tautos, kurios sūnūs ir dukterys buvo pasmerkti visiškam sunaikinimui. <...> Plokštė su užrašu rusų kalba. Ir pro šį užrašą nevalia praeiti abejingai. <... > Per paskutinį karą žuvo 6 milijonai lenkų, penktoji tautos dalis. <...> Dar vienas šauksmas dėl teisės turėti savo vietą Europos žemėlapyje. <...> Dar vienas atsiskaitymas su mūsų laikų žmonijos sąžine! <...> Niekada jokia tauta negali plėstis kitos sąskaita. <...> Stovime vietoje, kur apie kiekvieną tautą ir apie kiekvieną žmogų norime manyti kaip apie brolį...
<...> Pirma, negu jus paliksiu, prašau jūsų, kad tą dvasinį paveldą, kurio vardas LENKIJA, dar kartą priimtumėte su tikėjimu, viltimi ir meile - tokį, kokį mums Kristus įskiepijo per šv. Krikštą; kad niekada nesuabejotumėte, nepavargtumėte ir nenusiviltumėte; kad patys nenukirstumėte tų šaknų, iš kurių esame išaugę. Prašau jūsų, kad pasitikėtumėte nepaisydami jokio savo silpnumo, kad visada ieškotumėte dvasinės stiprybės pas Tą, kur tiek mūsų tėvų ir motinų kartą ją surasdavo; kad niekada nuo Jo neatsitrauktumėte; kad niekada neprarastumėte tos dvasinės laisvės, iki kurios žmogų Jis išlaisvino; kad niekada nepaniekintumėte tos Meilės, kuri yra didžiausia, kuri spindėjo Kryžiuje, be kurios žmogaus gyvenimas neturi nei šaknų, nei prasmės, -baigė popiežius savo paskutinę homiliją Lenkijoje.
Žvelgdami į dabartinį Popiežių, tarsi dar kartą įsitikiname, kad Jėzus -Amžinoji Išmintis - neapsiriko, savo įsteigtosios Bažnyčios likimą sudėdamas į paprasčiausio mirtingojo - žvejo rankas. Juk Jis pats per visą amžių ilgatį vadovauja savo Bažnyčiai: Štai aš esu su jumis iki pasaulio pabaigos.
Dėkojame lietuviškosios knygelės parengėjui, kad jo mylinti širdis ir nepailstančios rankos praveria mums langą į platųjį pasaulį...
[Parengė Ada Urbonaitė]
