MINTYS DVASINIAM ATSINAUJINIMUI
Sakalas [kun. Aleksandras Markaitis SJ]
Skaitymas iš Izaijo pranašystės:
Taip kalba Viešpats: „Malonės metu tave išklausau, išganymo dieną tau padedu. Sukūriau tave, paskyriau tave sandora tautai, kad atstatytum kraštą ir išdalytum nuniokotus paveldus. Sakyk kaliniams: „Išeikite!" ir tiems, kurie tamsybėse: „Eikite į šviesą!" Pakelėse jie ganysis, ant plikų kalvų visur jie ras ganyklų. Nekęs nei alkio, nei troškulio, nekenks jiems nei dykumų vejas, nei saulė, nes gailestingasis juos veda ir nuveda prie čiurlenančių šaltinių. Padarysiu jiems kelią per visus savo kalnus, mano vieškeliai bus išlyginti. Štai! Šitie ateina iš toli, vieni iš šiaurės ir vakarų, o kiti iš Syenės šalies“. Dangūs, džiūgaukite! Iš džiaugsmo šokinėk, žeme! Tegu plyšta kalnai nuo džiaugsmo giesmės! Nes Viešpats paguodė savąją tautą, pasigailėjo savo varguolių (Iz 49,8-13).
O visgi šiandieną dar mislys man mena,
Kad svieto žmonelių širdies vidury,
Gražiausi jausmai, supratimai gyvena,
Kaip brangūs žemčiūgai giliam vandeny.
(Pranas Vaičaitis)
Tuos žemčiūgus, amžino ir dieviško gyvenimo daigelius ir skiepus, tuos kilnumo ilgesius mumyse atrasti, iš šiukšlių ir dulkių atkasti, nušluostyti, savo geriausią veidą atgailos ašaromis nuprausti yra pirmasis dvasinio atgimimo tikslas; dieviškai kilniai galvoti apie save ir apie kitus - to tikslo konkretus uždavinys.
Nelengva šiandien kilniai galvoti apie žmogų. Dėl liūdnos mūsų dabarties tikrovės tai tikra problema. Kaip suderinti tokį dažną žmogaus nusiteikimų, žodžių ir darbų juodumą su jo asmens suverenine ir nelygstama vertybe bei garbe, jo dievišku pašaukimu ir siekiais, širdies aristokratija, modernumu ir aprangos bei buities skoniu?
Kilniai galvoti apie žmogų yra ne tik problema, bet ir didelis menas, didelis moralinis laimėjimas, savo kultūros, krikščioniškumo bei atpirkimo įrodymas, nes žmonės apie kitus galvoja taip, kokie jie patys yra. Spręsdami apie kitus, mes darome savęs projekciją manydami, kad ir kiti daro taip, kaip mes tokioje būsenoje darytume. Jei esame egoistai, vagys ar plėšikai, vieši ar slapti begėdžiai ir nešvankūs niekšai, jei esame be krislo dvasios ir širdies žiaurūs žvėrys, neapykantos ir keršto skleidėjai, tada manome, kad ir kiti tik blogai galvoja ir blogai elgiasi, kad visi aplinkui tik vagys ir plėšikai, begėdžiai ir pakrikėliai, tik beširdžiai budeliai. Bet jei esame taurūs ir ištikimi, skaistūs ir drausmingi, jei gero linkime ir gera darome, tada net neaiškų kitų elgesį vertinsime iš geros ir geriausios pusės, ginsime jų garbę ir gerą vardą kaip įmanydami.
Taip nusiteikę mes darome savo sąžinės tyrimus, dvasiškai atsinaujiname, kad, patys tapę kilnesni, kilniau galvotume ir apie kitus. Apginti žmogaus orumą ir garbę, jo vidinę laisvę ir dievišką pašaukimą, atkakliai ieškoti ir rasti jame amžinuosius brangakmenius, juos nuvalyti, nušluostyti - tai mūsų krikščioniškas atsakas puolusiai aplinkai (nes kitaip mus apimtų desperacija dėl žmogaus, pirmiausia - dėl savęs, ir išmestume žmogų į moralinį šiukšlyną, pradėdami nuo savęs). Šito tikslo siekia krikščioniškoji atgailos drausmė. Visas katalikiškas pasaulis su mumis klūpo, meldžiasi, atgailauja. Visa Bažnyčia prašo vienos didžiausių malonių:
Mus į tikrąją atgailą atvesti teikis...
Ašarų versmes mums atverti teikis.
Tai ne pajuokiamas dėl nesupratimo menkavertiškumo skiepijimas -tai gili tiesa apie Dievą ir apie žmogų. Nuodėmė, jos piktybė ir nelaimė, jos tvanas ir maras yra kapitalinė tikrovė; kas jos nemato šiandien, tas nieko nemato, nes nenori matyti.
Kad teisingai galvotume ir kalbėtume apie Dievą, reikia būti pačiam iš Dievo, reikia turėti Jo dvasios, Jo tiesos, Jo meilės. Kitaip nėra plotmės bendravimui. Norint teisingai spręsti apie Bažnyčią, reikia būti nuoširdžiu jos sūnumi - dukterimi. Norint teisingai spręsti apie žmogų, reikia pačiam būti žmogumi geriausia to žodžio prasme. O žmonės būsime pirmiausia per atgailą, kur mes teisiame, smerkiame ir kankiname ne kitą, bet patys save, ne į kitą akmenį metame, bet patys, kaip šv. Jeronimas, akmeniu savo neištikimą krūtinę daužome.
Mes mėgstame sakyti ir klausyti sakant apie save gera, - ar tai būtų tikra, ar netikra, - tad turėkime garbingumo ir drąsos bent kartais pasakyti ir išgirsti apie save bloga. Atskleiskime visą savo moralinį skurdą -savo negarbingumą, silpnabūdiškumą, melą - ir, labai susigėdę, nuliūskime dėl to. Mes daug pykstamės su kitais, kaunamės su jais, bet supykime ir ant savęs, su šventa rūstybe nubauskime patys save - pareikškime ne kitiems, bet patys sau protestą, kad įgytume teisės, pagrindo ir gebėjimo kilniai galvoti apie save ir apie kitus.
Mums reikia atpirkimo ir Atpirkėjo. Tai įrodo mūsų nuolatinis murkdymasis negarbėje, gėdoje ir visokiuose neteisinguose veiksmuose; tai įrodo žmonijos visuotinės kaltės suvokimas, pašliję žmonių ir tautų santykiai ir amžinas karas visų su visais. O iš moralinės balos, iš dvasinio skurdo ir menkystės mūsų joks traktorius buksyru, jokia technika, net joks mokslas ir menas neištrauks.
Nuodėmė yra ne kunigų prasimanymas, bet skaudi pažeisto dorovės dėsnio kategorija. Jos baisumas ir lemtingumas kyla dėl to, kad paminamas visas tiesos, gėrio ir grožio šaltinis, atkrintama nuo visokios damos ir tvarkos versmės - Dievo. Ji didžiausia žmogaus gėda ir nelaimė, kad ir koks modemus ir išsilavinęs jis būtų. Atkritę nuo Dievo, mes atkrintame ir nuo kito žmogaus, nepaisant to, kokios būtų oficialios doktrinos ir evangelijos. Prancūzų kentėtojas ir rašytojas Fransua Pegi taip formuluoja atpirkimo būtinybę:
Visur, kur Kristaus Evangelija dar neįgijo papročius švelninančios įtakos, kaip Afrikos džiunglėse ar tarp Gvinėjos žmogėdrų papuasų, taip pat ir ten, kur ta Kristaus Evangelija geru ar varu savo įtakos neteko, - visur ten pagrindinis verslas yra plėšimas ir žmogžudystė...
Ne raupsais, ne maru, ne stabu serga širdys -
Tam košmarui nelaimių visų negana.
Rodos, kalnus nuvers, rodos, klonius pravirkdys
Tie paklydę keliai, ta paklydus daina.
Todėl mums reikia atsiklaupti ir paprašyti Atpirkėjo ir atpirkimo; paprašyti Jo Švenčiausiojo Kraujo, kurio vienas lašas gali nuplauti visą žemės gėdą ir išpirkti bėdą, jei mes Jį paprašysime. Jei Atpirkėjas ir atpirkimas neveikia, tai dėl to, kad mes jų nenorime, kad mes jų sąmoningai ar nesąmoningai šalinamės.
Jeruzale, Jeruzale, išbusk savų kalčių išduota,
Sugrįžk prie Viešpaties ir būsi išvaduota.
