KRISTAUS IR MANO PROGRAMA EUCHARISTIJOJE
Orinta[kun. Juozas Vaicekauskas]
Priimdami Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentus, jau pačiu priėmimo faktu prisiimame ir specialias pareigas, ypatingus įsipareigojimus, susijusius su šių sakramentų tikslu. Pasikrikštydami viešai atsižadame velnio, jo puikybės ir jo darbų, mirštame nuodėmei, pradedame naują Dievo vaikų gyvenimą. Priimdami Sutvirtinimo sakramentą įsipareigojame būti ištikimais tikinčiaisiais, budriais Kristaus kariais, drąsiai išpažinti ir ginti tikėjimą...
Ką įpareigoja mus Švenčiausiojo Sakramento priėmimas? Komunija yra Kristaus ir mano susitikimas, kai ateiname ir Vienas, ir kitas. Šitas susitikimas turi gilią prasmę, nes atskleidžia panašias abiejų intencijas, bendrą tikslą, iškelia projektą, kuriam realizuoti reikalingos bendros pastangos. Tai programa, kurią įvykdyti privalome abu: 1) paaukoto Kristaus ir žmogaus vienybės ir supanašėjimo programa; 2) veiklios meilės Kristui ir jo nariams programa, uolaus dvasinio veikimo ir šventumo programa.
Pasvarstykime antrąją programos dalį.
Vladimiras Solovjovas (I853-1900) savo veikale „Rusija ir visuotinė Bažnyčia“ panaudojo rusų liaudies legendą apie šv. Mikalojų ir šv. Kasijoną. Šventieji keliavo pėsčiomis plačiosios Rusijos laukais. Buvo ruduo, kelias šlapias ir duobėtas. Štai pamato atvažiuojantį valstietį. Jo prastas arkliukas vos pavelka šiaudų vežimą. Ratai įklimpsta į gilesnę provėžą, ir vežimas sustoja. Mužikėlis ir pats kiek gali stumia, ir arklį ragina, bet iš vietos nepajuda. Tada šv. Mikalojus ir sakąs savo draugui:
- Eime, pastumkime vežimą, padėkime vargstančiam žmogui.
Bet taip raginamas šv. Kasijonas atsakęs:
- Nesu pratęs kištis į svetimus reikalus, o, be to, saugau savo dangiškąjį rūbą, kad jo nesutepčiau.
Išgirdęs tokį pasiteisinimą, šv. Mikalojus taręs:
- Arba eisi su manim tam žmogui padėti, arba keliauk sau vienas.
Taip šie šventieji ir išsiskyrę. Netrukus šv. Kasijonas grįžęs į dangų, o šv. Mikalojus tęsęs toliau savo kelionę. Jis ne tik padėjęs tam žmogui ištraukti vežimą, bet kur tik matęs kokį vargą, visiems norėjęs būti naudingas. Kai po daugelio metų grįžęs į dangų, atrodė suvargęs, jo dangiškas rūbas dėmėtas ir apiplyšęs. Pamatęs jį tokį varganą Viešpats ir paklausęs, kas atsitikę. Šv. Mikalojus papasakojęs, kad žemėje jis matęs daug ašarų ir skurdo, kad visiems stengęsis padėti. Maloniai pažvelgęs Viešpats Dievas į šv. Mikalojų ir taręs:
- Gerai, gerasis Mikalojau, kad tu neužmerkei akių prieš žmonių vargą. Nuo šiol tu turėsi dvi šventes metuose ir būsi mylimiausias šventasis rusų žemėje.
Papasakojęs šią legendą, filosofas ir teologas klausia:
Mes turime Bažnyčią, kuri meldžiasi, kuri, būdama žemėje, kontempliuoja dangų. Bet kur yra Bažnyčia, kuri eitų į gyvenimą, kuri pasireikštų istorijos scenoje?
Ir toliau priduria: Nereikia užmiršti, kad Kristus tik trumpą laiką praleido Taboro kalne, o šiaip jau ėjo per žemę gera darydamas.
Nuostabus susivienijimas su Jėzumi šv. Komunijoje neturi manęs tik saldžiai užliūliuoti. Kristus mylėdamas mane įpareigoja mylėti ir artimą, net visiškai dėl jo pasiaukoti. Tokią tarpusavio meilę ir vienybę Eucharistijos pagrindu šv. Paulius siūlė Korinto tikintiesiems:
Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona.(1 Kor 10, 17).
Šv. Paulius pagrindžia mintį, kad valgyti prie vieno stalo, reiškia būti vienybėje, sudaryti sąjungą. Tas tarpusavio artumas dar gražiau ir išsamiau realizuojamas per Eucharistiją, nes visi priima tą patį Kristų ir Kristuje tarpusavyje susivienija.
Bažnyčios Tėvai irgi nurodo tą pačią eucharistinės Duonos simbolinę reikšmę - artimo meilę. Šv. Augustinas taip aiškina minėtą Laiško korintiečiams ištrauką:
Šiais žodžiais apaštalas nurodo, kaip turime branginti tarpusavio vienybę, nes valgome eucharistinę Duoną. Ar ši duona tik iš vieno grūdo? Juk ji susideda iš daugelio grūdelių. Prieš kepant duoną jie buvo atskiri, o sumalti ir iškepti jie susivienija.
Meilė eucharistiniam Kristui praktiškai pritaikoma rodant brolišką meilę, gailestingumą kitiems. Egoizmas, neapykanta, priešiškumas neleidžia kartu su visais artintis prie Dievo stalo. Jėzus moko pirmiausia pašalinti nesutarimus:
Jei neši dovaną prie aukuro ir ten prisimeni, jog tavo brolis turi šį tą prieš tave, palik savo atnašą tenai prie aukuro, eik pirmiau susitaikinti su broliu, ir tik tada sugrįžęs aukok savo dovaną (Mt 5, 23).
Prieš komuniją kalbamoje Viešpaties maldoje prašome: Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Arba kunigas: Viešpatie Jėzau Kristau, Tu esi apaštalams pasakęs: „Palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Tad žiūrėk ne mano nuodėmių, bet savosios Bažnyčios tikėjimo ir suteik jai žadėtą ramybę bei vienybę“... Tai labai jautrus artimo meilės pareiškimas.
Žmogus, priimdamas šv. Komuniją, atleisdamas kitiems, kartu įsipareigoja ir duoti. Jei atsidavė Kristui, o Kristus jam, tai turi atsiduoti ir tiems Kristaus nariams, kurie yra vienybėje su Kristumi. Per juos Kristus nori būti mylimas: Kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte (Mt 25, 40). Jei norime paliudyti savo pasiaukojimą Jam, privalome pasiaukoti savo broliams. Kaip Jis savo pavyzdžiu parodė artimo meilę, taip ir mes privalome daryti.
Nes kiekvienas pirmiausia ima valgyti savo maistą, ir vienas lieka alkanas, o kitas nusigeria (1 Kor 11, 21). Egoistiškai rūpintis tik savimi, savomis gėrybėmis, - priimant Komuniją taip nedera elgtis. Apaštalas tokį elgesį pasmerkia. Kas priima Išganytojo Kūną, visų Duoną, bendrą visų sielų Maistą, turi su visais pasidalyti savo dvasios turtais, žiniomis, gėrybėmis.
Kaip Tu, mano Mokytojau, nepasitenkinsiu atiduodamas savo gėrybes - atiduosiu patį save! Ar ne Tu pats, Tavo Kūnas ir Kraujas, Tavo siela ir dieviškumas, visa tavoji Būtis yra šventojoje Ostijoje? Mano laikas, veikla, žinios, mintys, jausmai, rūpesčiai, gyvenimas - tebus skirti Tau ir broliams.
Tokie turi būti mano savanoriški įsipareigojimai artimui einant prie Dievo Stalo ir priimant Komuniją, o Kristus savo malone visada mums padės!
Priimdami Komuniją privalome perduoti savo broliams ir dvasines gėrybes: Tiesą, Kristaus pažinimą, meilę Kristui, tikėjimą antgamtiniu gyvenimu. Ar nuo kontakto su Ostija, kai Išganytojas ateina pas mus, neturėtų užsiliepsnoti didesniu uolumu mūsų širdis Dievui ir žmonių išganymui? Ar neturime tapti panašūs į Kristų, kuris atidavė savo kūną ir kraują už pasaulio gyvybę, daugelio nuodėmėms atleisti (plg. Mt 26,28)? Jis visa tai darė savo Tėvo garbei ir šlovei. Jei labai artimai su Kristumi susivienijame, ar tai neparodo mūsų troškimo daryti taip, kaip Jėzus nori? Uoliai dirbti su Juo atpirkimo darbą, plėsti Jo karalystę. Jėzus ateina pas mus, tam tikru būdu įsikūnija mumyse ir per mus spinduliuoja, tęsia savo veikimą, per mus prisiartina prie tų, kurie pas Jį neateina, - per mane, priimantį Komuniją.
Išganytojas siekia per mus ir mumyse tęsti savo atpirkimo misiją. Nešiojame Jį savyje, kad nuneštume kitiems. Mūsų širdis tampa monstrancija, iš kurios Jėzus spinduliuoja į aplinką savo ieškančios meilės spinduliu. Absorbuojame Jo dievišką Kraują, kad jis toliau cirkuliuotų visame
Kristaus mistiniame Kūne, tikintiesiems palaikydamas gyvybę. Komunija įpareigoja mus būti atsakingus už visą mistinį Kristaus Kūną, už jo puoselėjimą, brandinimą ir ugdymą. Turime panaudoti tam tikslui maldą, aukas, išmaldą, veikimą - kad Kristus gyventų visuose, pirmiausia mūsų tėvynainiuose.
Eucharistinis maistas turi maitinti visą mistinį Kristaus kūną taip, kaip kiekvienas žmogus maitinasi kasdiene duona. Tai įmanoma padaryti tik uoliai apaštalaujant kiekvienam, kuris priima Komuniją. Priimantis Komuniją gauna pavedimą apaštalauti, tampa misionieriumi. Kokia tai svarbi pareiga, pavesta man paties Kristaus! Aukotis patiems svarbiausiems žmonių interesams - jų sielos reikalams. Kas nesistengia, tas nemyli, - sako šv. Augustinas. Nėra uolumo, nėra ir meilės, nes, kaip aiškina šv. Pranciškus Salezietis:
Uolumas tai ne kas kita, kaip meilė. Jis yra tuo ugningesnis, kuo karštesnė meilė. Kokia meilė, toks ir uolumas.
Sakoma, kad katalikų akcija išplaukia iš Krikšto ir Sutvirtinimo. Tai tiesa, bet katalikų veikla plaukia ir iš Komunijos, nes ji prisideda prie anų sakramentų veikimo. Jei pakrikštytasis nesistengia savo apaštalinėje veikloje naudotis gautomis per Krikštą malonėmis, jis prieštarauja Krikšto sakramento pobūdžiui. Jei priėmusysis Sutvirtinimą nepasirodo kaip drąsus Kristaus ir Bažnyčios narys, jis neatlieka savo įsipareigojimų. Taip pat ir priėmusysis Komuniją jei nesirūpina kitomis sielomis, atsisako jam suteiktų malonių, pastangų, yra nelogiškas, prieštarauja sakramento veikimui. Jis nebendradarbiauja su Kristumi, Jo dvasia.
Eucharistija realizuoja Bažnyčios prašymą:
Suteik mums, Išganytojau, meilės dvasios, kad tie, kuriuos pasotinai dangiškąja duona, per Tavo gerumą būtų vienybėje.
Maža Ostija yra židinys - šaltinis, iš kurio maitinasi visi trokštantys krikščioniškos tarpusavio meilės, visi, kurie nori pasiaukoti artimui kantrybe, gerumu, ramybe. Kristaus ir mano programa Eucharistijoje! Ar suvokiu savo atsakomybės ir pareigos svarbumą?
