MALDA
Kard. Leonas Žozefas Suenensas
Duok mums, Viešpatie,
akis - kad regėtume,
širdį - kad mylėtume,
ir - Dvasios.
Kai prašom akių, kad regėtume,
mes prašome mums duoti Tavo akis,
kad matytume, kaip Tu matai
pasaulį, žmones, jų gyvenimą
ir mūsų pačių dalią.
Padėk mums susilieti su Tavo mintimis
kiekvieną dieną ir kiekvieną valandą,
padėk mums po truputį tapti tuo,
ko norėjai iš mūsų sukurdamas mus.
Duok mums savo žvilgsnį
ir savo požiūrį,
padaryk mus imlius savo žodžiui,
kuris apšviečia ir pakeičia visa.
Duok širdį, kad mylėtume.
Širdį žmogaus, ne akmeninę,
kad mylėtume
Dievą ir žmones.
Duok savo Širdį,
kad tikrai mylėtume
pamiršdami save
ir negalvodami tiktai apie save.
Mums reikia,
kad degintų mus Tavo Širdis,
nes mūsiškė plaka labai menkai,
kai reikia mylėti kitus.
Reikia, kad mumyse būtų Tavo Širdis,
kuri viską myli per mus.
Duok savo Širdį,
kad mylėtume dangiškąjį Tėvą.
Duok savo Širdį,
kad mylėtume Mariją, mūsų Motiną.
Duok savo Širdį,
kad mylėtume Tavo brolius
ir suprastume, kad jie - ir mūsų broliai.
Kad mylėtume čionai ir dabar visus,
kurie pirma mūsų ėjo šiais keliais
(juos mylėti, aišku, nėra sunku).
Kad mylėtume taip pat ir tuos,
su kuriais keliaujame
ir gyvename kartu mūsų Žemėje,
kurie užgauna mus šitai žinodami ar ne.
Ir duok mums Dvasios,
kad neuždustume keliaudami,
kad visada mes būtume kupini ugnies ir ryžto.
Kad mes žygiuotume tiktai pirmyn,
nesidairydami atgal, nesverdami jėgų.
Dvasios! kad pasisuktume veidu į tai,
ko laukia iš mūsų žmonės ir Tu.
Dvasios! kad tikėtume vėl,
jog gyvenimas iš naujo tiktai šį rytą prasidėjo;
kad tikėtume, jog audrose ir potvyniuose
esi su mumis ir visada būsi!
Nes tai juk mes esame
visų viltis ir visų vargas.
Duok mums Dvasios!
Savo Dvasios,
kurią Tu atsiuntei Sekminių pirmą dieną.
Savo Dvasios,
kuri pastumia kur nori ir kaip nori:
siaubingą bedugnę atverdama,
audrų sūkuriais vydama,
ar švelniai už pečių paėmusi
pasuka eiti tenai,
kur veda Tavo pašaukimas.
Duok mums savo Dvasios,
kad malda kiltų iš širdies gilumos, -
tokia malda, kokios Tu nori,
tokia, kuri Tave pasiektų,
ir alsuotų Tavu dvelkimu.
Viešpatie, man reikia Tavo akių, -
duok man tikėjimą gyvą!
Viešpatie, man reikia Tavo Širdies, -
duok man meilės visuose išbandymuose.
Viešpatie, man reikia Tavo Dvasios, -
duok man savo tikrumą,
man ir visai Bažnyčiai:
kad pagaliau nūdienė Bažnyčia
būtų pasaulio židinys.
Kad visi pažintų krikščionis
iš jų skaidraus ir giedro žvilgsnio,
iš širdies šilumos,
iš nesiliaujančio optimizmo,
kuris kyla iš slaptų ir vienintelių šaltinių -
iš mūsų šviesios Vilties.
(Iš kn. Une Nouvelle Pentecote? Paris, 1974)
