Ir Žodis tapo Kūnu
GYVENTI TIKĖJIMU
Kard. Alfredas Bengšas
Trys Kalėdų švenčių evangelijos - tai lyg trys žingsniai, kuriuos žengdami priartėjame prie didžiosios paslapties - Dievo Sūnaus tapimo Žmogumi.
Pirmosiose Mišiose išgirstame blaivų evangelisto Luko pasakojimą. Čia niekas nepadailinta, niekas nesumenkinta: gyventojų surašymas, vietos neradimas užeigoje, gimusio Jėzaus paguldymas ėdžiose. Pradžioje nėra nieko, kas sudarytų kalėdinę nuotaiką.
Tačiau Piemenėlių Mišiose ši scena nušvinta. Nuskamba Angelo žodžiai: Šiandien jums gimė Išganytojas. Jis yra Viešpats Mesijas.
Mažytis Kūdikėlis piemenų oloje pavadinamas vardu. Tai vardas, susijęs su Izraelio tautos lūkesčiais: Kristus, Mesijas, Gelbėtojas.
O trečiose Mišiose skaitoma Evangelija pagal Joną: Žodis tapo Kūnu. Mes matome Betliejaus tvartelyje ne vien Dangaus pasiuntinį, - tikėjimo padedami galime išvysti ir Amžinąjį Tėvo Žodį, tapusį Žmogumi. Ir tik dabar tikėjimo akimis pamatome Prakartėlę nušviestą tikros šviesos, būtent - amžinybės spindesio. Tik dabar, kiek tai išvis įmanoma, priartėjame prie šio slėpinio. Bažnyčia liepia mums klauptis ir garbinti. Šitaip pro Betliejų, angelo paskelbtą žinią ir didžią prasmę turinčius apaštalo žodžius ji mus veda prie tikrosios krikščioniškų Kalėdų versmės. Kalėdinės nuotaikos reiškiasi įvairiai, bet krikščioniškos Kalėdos yra tik tada, kai Naujieną išgirstame tikrai tikėdami ir garbindami.
Ir krikščionis dėl dviejų priežasčių gali neišgirsti šios Evangelijos pagal Joną pradžios. Pirma, žiūrėdamas į Prakartėlę, jis gali pasitenkinti paviršutinišku jausmu. Juk daug lengviau klausytis giesmės Tyli naktis ir žvelgti į gerai pažįstamą mielą Betliejaus vaizdelį, negu permąstyti paslaptingus apaštalo žodžius. Antra, tos Evangelijos pradžia yra kovos himnas. Ji buvo parašyta atsakant tiems, kurie netikėjo, jog Dievo Sūnus tikrai tapo Žmogumi, kuriems Kristus buvo kažkokia dvasinė būtybė, o ne Žmogus iš kūno ir kraujo, pagimdytas Mergelės. Šiandien ji - išpažinimas, prieštara kitam, kasdien girdimam „himnui“: materija - visa ko pradžia; nėra nieko, išskyrus materiją; iš materijos kyla viskas; mes laikome Kristaus šlovę mitu. Girdėdami tokį „himną“, ir mes galime susigundyti pasitenkinti vien kalėdine nuotaika ir ramybe, pasistengti nepamatyti tikrosios krikščioniškųjų Kalėdų Naujienos svorio ir svarbos.
Tačiau evangelisto žodžiai - ne tušti samprotavimai. Jo Evangelijos prologas - tai mums gyvybiškai svarbus himnas žmogaus orumui. Dievo Sūnus tapo Žmogumi, nepaisant viso, kas vyko ir tebevyksta žmonijos istorijoje, nepaisant jos silpnumo, sugedimo, neteisybės ir prievartos, nepaisant be paliovos liejamo kraujo ir dejonių. Niekas Jam nesukliudė tapti vienu iš mūsų. Ateidamas į pasaulį, Jis patvirtino tai, kuo mes dėl didelės karčios patirties jau nebedrįsome tikėti: pasaulis priklauso Jam, o ne šėtonui. Žmogus dar buvo vertas, kad Dievas pabandytų įsikišti.
Žinoma, tai nėra himnas žmonių laimėjimams ar žmogiškajam išdidumui. Kad taip įvyko, reikia dėkoti Dievo meilei. Tačiau tai meilė labai rimtai žiūrint į žmogų. Dievas nebando keisti žmogaus, keisdamas sąlygas. Jis nepaniekina žmogaus tiek, kad praeitų pro jo kaltę. Jis nesitenkina vien tik atsiųsdamas jam Naujieną. Ne, - Jis ateina pats. Mes esame Jam tokie svarbūs, kad Jis ateina kaip vienas iš mūsų. Jis prisiima kūną, o tai reiškia - žmogiškąją dalią su jos skurdu ir vargais. Jis prieina net iki to, kad ateina kaip Kūdikis, sušalęs ir verkiantis, - kaip tikras vargšų vaikas. Panorėjęs gimti ėdžiose, ir mirti panoro ant kryžiaus. Betliejuje Jis pradėjo savo lemiamos kovos kelią prieš nuodėmę, šėtoną ir mirtį. Jis atsisakė bet kokios šlovės ir spindesio, atėjo nuogas ir toks gležnas.
Nuo pat Adomo laikų žmonija eina nuodėmės, prakeikimo keliu. Dievo Sūnus ateina ne tam, kad vienu stebuklingu žodžiu grąžintų prarastąjį rojų. Ne, drauge su mumis Jis eina tuo pačiu keliu, nors Jis vienintelis be nuodėmės. Išlieka tiesa, kad žemėje visada bus spyglių ir erškėčių. Tačiau Jis leido uždėti Jam ant galvos karūną iš jų. Tiesa yra ir tai, kad žmogus turi užsidirbti duoną savo veido prakaitu, bet tai jau nebe prakeikimas nuo tada, kai Jėzaus kaktą išpylė mirties baimės prakaitas.
Šitai mes sakome, klupdami ant kelių ir tardami: Ir Žodis tapo Kūnu. Tai jau nebe vien tik gražus posakis šventės proga, nes tęsinys yra toks: Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais.
Tai reiškia: rodyti Jo garbę ir šlovę kūne, varge ir kasdienybės skurde bei rūpesčiuose. Nuo tada, kai Žodis tapo Kūnu, dviejų žmonių susijungimą santuokoje lydi Dievo malonė.
Nuo Betliejaus laikų kiekviena krikščionė motina laiko rankose ne vien tik savo kūną ir kraują, bet ir Dievo vaiką. Nuo tada yra įmanomas kūno šventumas, yra Duona ir Vynas, tik pridengiantys Viešpaties buvimą, yra Vanduo, per Krikštą nuvalantis sielą. Nuo tada yra vargas, skurdas ir ligos, kur parodoma Dievo vaikų šlovė. Betliejus - tai naujosios žmonijos gimimo valanda, kuri negalėjo išmušti jokioje revoliucijoje, jokioje pažangoje. Tai nauja Žmogumi tapusiojo Dievo brolių ir seserų bendruomenė.
Mes - šių dienų vaikai, Dievo Naujienos besiklausantys tik viena ausimi, tokia jautria socialiniams klausimams. Bet mes neturime teisės nustumti į šalį nei Gerosios Naujienos, nei pačių Kalėdų. Evangelijos pagal Joną pradžioje pasakoma svarbiausia tiesa: Žodis tapo Kūnu. Meilė, kuriai taip rūpėjo išgelbėti žmones, atėjo pas mus kūne, regima, veikianti, pasireiškianti, o ne vien tik mokanti. Jeigu mums rūpi žmogus ir jo gerovė (taip pat ir žemiškoji, nors ne vien tik ji), tai mūsų mintys, jausmai ir kalbos turi tapti kūnu, virsti darbais. O kaip dažnai apie įvairias socialines programas tegalime pasakyti: Žodis ir teliko žodis!
Toliau apaštalas Jonas Evangelijoje sako, jog tikrasis išganymas gali ateiti tik iš tikro šaltinio - iš tapusio Žmogumi Išganytojo. Niekas nepajėgia ilgai tverti, kas kilę iš vyro ir kūno norų. Jokia bendruomenė, pagrįsta vien kultūriniais, ekonominiais, teisiniais ir politiniais santykiais, neatneša gerovės, net ir žemiškosios. Kai kas išauga ir ištveria tik ten, kur pradeda veikti Kristaus duota galia tapti Dievo vaikais. Išauga gimusiųjų iš Dievo bendruomenė, išauga mistinis Kristaus Kūnas. Tokia yra Bažnyčios kalėdinė giesmė - apaštalo Jono himnas, taip pat himnas ir Motinos Bažnyčios, kuri Krikštu gimdo naują Dievo tautą - palaimą visoms žemės tautoms.
...Ir priėmė tarno išvaizdą... Karo metais aš naujai suvokiau Kalėdų paslaptį. Nepasakosiu, kaip tai atsitiko. Tik pasidalysiu naujai suprastais Šventojo Rašto žodžiais. Jie toli gražu nėra susiję su kalėdine nuotaika, nėra jų ir trijų kalėdinių Mišių tekstuose. Tačiau esu tikras, kad žmogus, priėmęs juos į savo širdį, niekada nebegalės žiūrėti į Prakartėlę, jų neprisimindamas.
Štai tie žodžiai:
Jis apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones (Fil 2, 7).
Kartūs žodžiai apie tarno išvaizdą yra raktas į mūsų švenčiamą Kalėdų paslaptį. Jau prieš šimtmečius šitaip ją suprato krikščionys, nes senoje kalėdinėje giesmėje yra eilutės, išreiškiančios šv. Pauliaus žodžius:
Jis apreiškė savo visagalybę, tapdamas menkas ir mažas, priimdamas tarno išvaizdą, Jis - visų daiktų Kūrėjas.
Šis „šuolis“ iš dangaus šlovės į skurdą ir menkumą niekada nesiliaus stebinęs tikinčiųjų: Dievo Sūnus paslėpė savo šlovę po mažo Vaikelio menkumu ir nuolankumu. Ėdžiose guli amžinojo Tėvo vienatinis Sūnus, -sakoma vienoje senoje vokiečių kalėdinėje giesmėje.
Bet pati esmė štai kur: tarno išvaizda - tai ne koks nors „vaidmuo“: Viešpats neapsivilko tarno livrėja, tai nėra pamaldi apgavystė. Jis neapsimetė, kad priima tarno išvaizdą, nes atėjo į pasaulį, kad būtų klusnus iki pat mirties ant kryžiaus. Jo gyvenimo prasmė buvo tarnavimas: Aš esu tarp jūsų kaip tas, kuris tarnauja. Gimimas, priimant tarno išvaizdą, taip pat ir mirtis ant kryžiaus - vergo mirtis - rodo mums Jėzaus Kristaus Širdį, jos tarnaujančią meilę. Vien per Ją ir atėjo išganymas į pasaulį.
Dangiškojo Tėvo gailestingumui, trokštančiam nutiesti tiltą per bedugnę, esančią tarp Dievo ir žmogaus, reikėjo tarpininko šioje žemėje. Jam reikėjo žmogaus, tetrokštančio vien vykdyti malonę skleidžiančią Dievo valią, niekada ir niekur nereiškiančio savo valios. Jam reikėjo žmogaus, kuris gaubiamas pasaulio tamsos ir apleidimo pirmą kartą būtų galėjęs ištarti: Teesie Tavo valia! Be tokio klusnaus tarno nebūtų buvusi panaikinta tarp Dievo ir pasaulio žiojinti bedugnė.
Dievo Sūnus jau nuo amžių negalėjo galvoti ir norėti kitaip, kaip tik: Tėve, teesie Tavo valia. Danguje šie žodžiai yra tyras ir skaidrus džiaugsmas, o žemėje jie gali nuskambėti tik priėmus tarno išvaizdą. Nuo Dievo nutolusiame mūsų pasaulyje Jo Sūnaus meilė gali pasireikšti tik kaip nuolankus klusnumas. Mirties akivaizdoje Jėzus ištarė Tėvui taip. Tačiau tai meilė, visuomet norinti mums tarnauti ir taip mus išganyti. Ji ir buvo tai, kas panaikino bedugnę tarp Dievo ir žmogaus, nes kūriniai nenorėjo tarnauti. Adomas nenorėjo paklusti: jis norėjo būti toks pat kaip Dievas, 0 ne jo tarnas.
Kalėdos yra Dievo atsakas į šį maištą, atsakas, kokio niekas nesitikėjo sulaukti. Viešpats tapo Tarnu, kad atpirktų nepaklusnų tarną. Dievo Sūnus tampa Adomo Sūnumi, kad būtų išpirkta Adomo puikybė. Adomas suprato, kad yra nuogas, - sakoma Šventajame Rašte. Taigi ne dievu tapęs, o pažemintas ir apnuogintas: tarno išvaizda yra kaltės vaisius, ir visi Adomo sūnūs turi tai patirti. Tačiau Betliejaus Kūdikio nuogumas - jau nebe nuodėmingos puikybės vaisius, o klusnios ir nuolankios meilės ženklas. Per Jį suteikiama Dievui garbė ir ramybė žmonėms. Atėjo Tas, kuris atsilygino už nuolat pasikartojantį kūrinio atsitraukimą:
Štai ateinu vykdyti Tavo valios.
Malonus ir mielas Prakartėlės vaizdas. Bet yra svarbu ir rimta tai, ką Betliejaus Kūdikis neri pasakyti savo bejėge išvaizda: Aš ateinu tarnauti.
Ir žmogus, stovintis prie Prakartėlės, turi susimąstyti ir suprasti, kad Viešpaties žodžiai buvo pasakyti jam: Kur aš esu, ten bus ir mano tarnas. Savo dvasia jis privalo stovėti ten, kur stovi pats Viešpats: Aš atėjau, kad tarnaučiau. Antraip jam Betliejus liks svetimas, nors jis ir melstųsi gražiais žodžiais, nors ir būtų jį apėmusi kalėdinė nuotaika.
Šitaip pamąsčius, Prakartėlės vaizdas tikrai gali sukrėsti. Nes mes gyvename pasaulyje, kuris nenori tarnauti ne tik žmonėms, bet ir Dievui. Mes vis dar esame sūnūs Adomo, norėjusio tapti viešpačiu. Šio pasaulio viešpats ne veltui Šventajame Rašte vadinamas šėtonu, puolusiu angelu, kurio šūkis: Non serviam - netarnausiu!
Mes gyvename pasaulyje, kuriame milijonai moterų nori tarnauti prabangai, o ne gyvybei. Jos atsisako motinystės tarnystės. Milijonai jų atsisako nešti santuokinės ištikimybės jungą (neretai sunkų). Rėksmingos reklamų šviesos ir viliojantys jų vaizdai įbruka mintį: Kuo daugiau gauti iš gyvenimo ir pasimėgauti juo!
Tikrai švęsti Kalėdas šiame pasaulyje reiškia daugiau negu dalyvauti iškilmėse. Tai reiškia dėl Kristaus pradėti meilės tarnystę. Ir tai kur kas daugiau negu labdaringa veikla. Pirmiausia - tai visiškas atsižadėjimas nelemtojo klausimo: Kokia man iš to bus nauda? Nes šis klausimas sunaikina bet kokią bendruomenę. Tarnaujanti meilė renkasi ir teikia krikščionišką auklėjimą, nes tai yra tarnavimas nemirtingoms sieloms. Pasirengimas tarnauti palaiko šeimas. Vien tik pasirengusi tarnauti meilė pajėgia suteikti mūsų bendruomenėms tai, ko negali duoti „sveika“ ambicija, seksas ir aistra. Esame pasaulyje ne tam, kad mėgautumės gyvenimu, ne kad mums tarnautų, o kad patys tarnautume, nes savo gyvenimu turime būti pajėgūs žvelgti į Betliejaus Kūdikio akis. O kiek dar tame gyvenime yra to, kas prieštarauja Jėzaus tarnystei ir Jo dvasiai! Kaip mes trokštame patirti malonumų švęsdami Kalėdas, o jau vien tai yra pasityčiojimas iš Prakartėlės! Vienu metu negalima garbinti ir prabangos, ir Betliejaus Kūdikio. Negalima ir nusigręžti nuo Kūdikėlio palaiminimo, ir kartu giedoti Jam!
Pradėdami garbinti Meilę, Betliejuje ėmusią tarnauti mūsų išganymui, turbūt pirma turime sudeginti kai kuriuos stabus. Tik ji viena išgano.
Tikriausiai mums labai sunku suprasti tarnaujančios Meilės poziciją. Bet tai yra vienintelis kelias, kuriuo galime sekti paskui Kristų ir taip priartėti prie Jo. O tas, kuris turi drąsos pradėti juo eiti, patirs, kad tai yra ne vien sunkus, bet ir didelį džiaugsmą teikiantis kelias. Pasauliui išganymą, o mums dangišką palaimą teikia ne valdžia, ne pažanga ir pažinimas, o tik kitiems tarnaujanti nesavanaudiška meilė.
Jeigu paklaustume krikščionį, kur slypi Kalėdų švenčių prasmė, jis turėtų atsakyti, atrodo, labai sausai: Tarnas turi būti ten, kur yra jo Viešpats. Bet čia ir glūdi krikščioniškojo gyvenimo kilnumas ir tobulumas: tarnaujame Dievui ir broliams taip, kaip JIS.
