PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES
Nesakyk: „Esu tik vaikas!"
Kur tik tave siųsiu, tu eisi,
ką tik tau liepsiu,- kalbėsi!
Nebijok nieko, nes aš esu su tavimi. <...>
Štai aš dedu savo žodžius į tavo lūpas! (Jer 1-8.9)
* * *
Aš esu gyvoji duona, nužengusi iš dangaus.
Kas valgys šią duoną - gyvens per amžius.
Duona, kurią aš duosiu,
yra mano kūnas už pasaulio gyvybę(Jn 6, 51).
Iš tiesų, iš tiesų sakau jums:
jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno
ir negersite jo kraujo,
neturėsite savyje gyvybės!
Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują,
tas turi amžinąjį gyvenimą,
ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną(Jn 6, 53-54).
Popiežius Paulius VI
PASAULIUI REIKIA KRIKŠČIONIŠKOSIOS VILTIES
Nurimkite: tai aš, nebijokite! - Ką reiškia šie žodžiai mūsų laikų žmogui, nuolat kenčiančiam dėl netikrumo ir kitų dabarties pavojų? Ką reiškia šie žodžiai mums?
Viltis.Ji nuskamba tarytum mūsų lūkesčių išsipildymas, tarytum pažadas, kuris į ateitį perkelia tai, ko trokštame, bet šiuo metu negalime pasiekti. Žmonijos pažanga nuolat didina mūsų lūkesčius. Kuo daugiau žmogus siekia, tuo daugiau jis trokšta turėti. Mes visi gyvename viltimi. Negalime, niekuomet neprivalome pasakyti: Gana. Turime kopti aukštyn ir siekti pažangos, kol nebūsime tikri, kad tikslas pasiektas. Tai ir yra viltis.
Perkelti į ateitį tai, ko šiandien trūksta, mus skatina dvigubas motyvas. Pirmiausia, žvelgti į ateitį, ieškant savo tikslui trokštamo objekto, mus skatina išorinės gyvenimo aplinkybės, įvairūs trūkumai, netobulumai, netvarka. Mes trokštame bent ateityje pasiekti pilnatvę, tobulumą, teisingumą, tvarką. Iš čia kyla visa moderniojo gyvenimo dinamika, įtampa, natūrali geresnio gyvenimo, geresnio pasaulio viltis.
Antras motyvas, glaudžiai susijęs su pirmuoju, yra vidinis. Jis kyla iš vidinės tamsos, kuri yra žmogaus prigimtyje. Žmogus nėra patenkintas, kol nėra pasiekęs tos pilnatvės, tos laimės, į kurią krypsta tauriaisiais savo būties polinkiais. Žmogus skirtas pilnatvei ir laisvei taip, kaip akis yra skirta regėjimui, šviesai. Žmogaus viltis krypsta į transcendentinę, anapus šio pasaulio esančią tikrovę, į begalybę, į Dievą. Čia mes vėl galime įsitikinti, kokią tikrą, vienintelę tiesą yra išreiškęs šv. Augustinas: Sau mus sukūrei, Viešpatie, ir nerami mūsų širdis, kol atsilsės Tavyje.
Tai natūrali mūsų viltis. Tai dramatiškas žmogaus dvasios veržimasis. Tačiau šiam veržimuisi gresia pavojai. Jei žmogus tenkinasi vien troškimais, svajonėmis, jis neįveikia nenugalimų kliūčių ir tas veržimasis virsta abejingumu ar net desperacija. Todėl šį natūralų veržimąsi į idealą, į pilnatvę ir meilę reikia paremti viltimi, reikia paremti krikščioniškąja viltimi, išaugusia iš tikėjimo, - ji niekuomet nenuvilia.
Krikščioniškoji viltis yra žmonių tarpusavio solidarumo ir meilės versmė. Be šios vilties žmonija nepajėgtų pasiekti nė savo žmogiškųjų tikslų. Geresnis, teisingesnis ir broliškesnis pasaulis be šios krikščioniškosios vilties yra tiktai nereali svajonė. Krikščionis turi ryžtingai nugalėti pagundas prieš viltį, prisimindamas Kristaus žodžius: Nebijokite! Aš nugalėjau pasaulį.
Turime vertingai gyventi. Turime visada gyventi krikščioniškąja viltimi. Neužtenka vien tradicinės paguodos, kurią įrašome savo mirusiųjų antkapiuose. Mūsų krikščioniškoji viltis turi remtis tvirtu idėjiniu filosofiniu pagrindu, mūsų pažiūromis į žmonijos istoriją ir gyvenimą. Kitaip tariant, krikščioniškoji viltis turi remtis nepajudinamu mūsų tikėjimo pagrindu.
Kas tiki, tas visuomet yra kupinas vilties. Krikščioniškosios vilties optimizmas gali remtis gyvenimo įvykiais net ir tada, kai šie įvykiai priešingi vilčiai.
Mes žinome,- sako šv. Tomas, - kad mylintiems Dievą viskas išeina į gera.
Mūsų krikščioniškąją viltį palaiko nepalaužiamas tikėjimas visagale ir tėviška Dievo Apvaizda, kuri tvarko ne tik mūsų asmeninį gyvenimą, bet ir žmonijos istorijos įvykius.
(Iš popiežiaus Pauliaus VI kalbos bendrojoje audiencijoje, 1978 06 20)
