IŠ DIENORAŠČIO
SKAITYTOJŲ MINTYS
[Jonas Ambraziejus]
(1974)
Pakriko mūsų mintys, išklydo jausmai,
Žmogus žmogaus nesupranta,
Ir daužo šventovių vitražus
Suįžūlėję vaikai,
Ir drabsto purvais paveldėtą mantą.
(V. Mykolaitis-Putinas).
Neseniai sužinojau, kad naktį iš spalio 13-osios į 14-ąją nežinomi vagys pagrobė „Krekenavos Maironį“. Bailia vagyste baigėsi vienas iš tūkstančių susirėmimų, regima forma iliustruojančių tą didžiąją kovą, apėmusią visą Lietuvą, visus jos žmones, nepaisant - nori jie to ar nenori. Tie, kurie laiko save nedalyvaujančiais toje kovoje, kurių nejaudina bažnyčios pavertimas sandėliu, kino teatru ar sporto sale, iš tikrųjų į ją irgi įsitraukia, nes savo abejingumu taip pat kažką teigia.
Važinėdamas po Lietuvą didesnių ar mažesnių vandalizmo pėdsakų surandi visuose jos kampeliuose. Man šiuo atžvilgiu labai įstrigo Varniai -pirmoji Žemaitijos vyskupų sostinė. (Po Lietuvą važinėjau naudodamasis Maskvoje išleista turistine schema. Varniai joje taip trumpai pristatyti: Varniai - kostiol XVI-XVII veka,- kostiol 1719 god.) Išlipęs iš autobuso tuoj pastebi vieną iš minėtų bažnyčių. Bažnyčia medinė, įdomi visais atžvilgiais. Kad ji neveikianti, matyti iš tolo. Priėjęs arčiau, pamatai daugiau. Pasirodo, bažnyčią pasidaliję du „savininkai“: vienoje pusėje įsikūrusi baldų parduotuvė, o kitoje - nukainotų prekių (?!) parduotuvė. Einu į veikiančią bažnyčią. Ji uždaryta. Klebonas po avarijos guli ligoninėje.
Pasidairęs aplinkui, užkalbinau ant suolo sėdinčią malonaus veido senutę. Nepajutau, kaip bekalbant praėjo visa valanda. Mano pašnekovė - beraštė, per 80 metų, nes dar prisimena Kražių skerdynes (gimusi Kražiuose). Ji aprodė žymesnes Varnių vietas. Pirmiausia nuvedė prie netoli bažnyčios esančios koplytėlės su nežinomo (o gal ir žinomo) liaudies menininko Dievo Motinos skulptūra ir papasakojo, jog prieš kelerius metus kažkoks išgama naktį ją pagrobė ir „pakorė“ medyje. Dabar ji vėl savo vietoje. Prie koplytėlės pritvirtinta lentelė, skelbianti, jog šis liaudies paminklas saugomas valstybės. (Ką padės veidmainiškas figos lapelis saugomas valstybės, jei savo paminklų negerbs, nemylės, o kartu ir nesaugos patys žmonės?!.) Parodė ir apdaužytą postamentą, ant kurio kitados stovėjo Valančiaus biustas: jį prieš kelerius metus pagrobė nežinomi asmenys (?!). Milicija atseit kaltininkų ieškojo, bet nerado.
Ne per seniausiai „Komjaunimo tiesoje“ perskaičiau straipsnį „Gyvos skulptūros ir gipsiniai žmonės“. Gipsiniais autorius vadino žmones, dėl kurių buvo geležinėmis grotomis aptvertos Vilniaus Paveikslų galerijos skulptūros, saugant jas nuo vandalų, besismaginančių jų daužymu. Atrodo, autoriaus skausmas ir pasipiktinimas tikri, einantys iš širdies, bet...
Pažįstu tokį Joną, apie kurį pasakojama, kad sudegus jo gimtajam namui jis sielvartavo tik naujų aulinių batų, neseniai gautų darbovietėje. Būtent į tokį Joną man panašus atrodo straipsnio apie gipsinius žmones autorius. Jis rašo apie išniekintą Paveikslų galeriją, bet nesupranta arba dedasi nesuprantąs, jog paveikslų galerija (netgi šio pavadinimo vartojimas) yra Katedros išniekinimas.
Piktintis nieko šviesaus gyvenime nemačiusiais pienburniais, išniekinusiais jau išniekintos šventovės detales, ir nepastebėti visos šventovės išniekinimo - mažų mažiausiai dvasinis aklumas. Nemažai esu matęs bažnyčių - tiek veikiančių, tiek uždarytų - ir turiu pasakyti, nesu matęs tokių užrašų, kokių buvo pilna ant Kauno bažnyčios, dabar kino teatro „Santaka“. Blogas pavyzdys užkrečiamas. Ypač jei jis remiasi valstybės autoritetu.
