IŠ MOTINOS TERESĖS MINČIŲ

<...> Kad meilė būtų tikra, pirmiausia ji turi būti skirta artimui. Šita meilė veda mane prie meilės Dievui. Mūsų seserys, broliai ir bendradarbiai visame pasaulyje stengiasi daryti kaip tik tai: darbais liudyti Dievo meilę. Tai pajuntame kiekvienas, bendraudamas su pačiais vargingiausiais. Jiems reikia mūsų rankų, kad jiems padėtų, ir mūsų širdžių, kad juos mylėtų.

<...> Kaip atskirti tuos, kurie yra apleisti? Gal tai mes patys? O gal mūsų kaimynas? Galbūt tai aklasis, kuris būtų laimingas, jeigu paskaitytume jam žurnalą... Galbūt tai turtuolis, kurio niekas nelanko. Jis turi daugybę turtų, bet neturi jokio žmogaus nuoširdžiai pabendrauti. Tai žmonės, kuriuos mes turime pažinti. Pažinę išmoksime juos mylėti, o mylėti - tai reiškia padėti.

<...> Meilė turi būti tikra. Meilė tikra tada, kai galima atvirai kalbėti, kai siūlomasi padėti, kai mokomasi jautrumo kitam. Tai reiškia sakyti artimui: „Tu esi“.

<...> Kiekvienas žmogus turi teisę į minimalias gėrybes, kad jaustųsi saugus, tačiau dar labiau- į teisingumą, į tobulėjimą. Kiekvienas žmogus turi teisę būti nepakartojamas.

<...> Meilė priima viską ir duoda viską.

<...> Mes turime kentėti su Kristumi, todėl norime dalytis vargšų kančia. Kongregacija nunyks, jeigu seserys nesijungs su Kristumi Jo kančioje.

<...> Niekada neprašiau sidabro. Aš noriu tarnauti vargšams iš meilės Dievui. Aš noriu, kad vargšai gautų veltui tai, ką turtingieji įsigyja už pinigus.

<...> Man rodos, kad didžiausia šiuolaikinio pasaulio problema yra skurdas, nes jis yra kančios ir nepakeliamo darbo priežastis.

<...> Kančia pati savaime yra niekis, o kančia, suvienyta su Kristaus kančia, yra nuostabiausia, gražiausia dovana: meilės dovana ir ženklas, nes Dievas, atiduodamas savo Sūnų, parodė, kaip myli pasaulį. Taip pat Jis parodė, kad didžiausia dovana yra meilė.

Iš laiškų seserims

<...> Darbas be meilės yra vergija.

<...> Būkite ištikimos mažuose dalykuose, nes čia slypi jūsų jėga. Gerajam Dievui nieko nėra maža, nes Jis yra didelis, o mes tokios mažos!

Todėl Jis nusižemina ir pasiima kančią, kad parodytų savo meilę mums.

<...> Nemanykite, jog meilė, kad būtų tikra, turi reikštis ypatingai.

<...> Mes stokojame nuolatinės nenutrūkstamos meilės. Kaip dega lempa? - Lašant mažiems aliejaus lašeliams. Jei aliejus išsektų, šviesa užgestų.

Mano vaikai, kas yra tas aliejus, tie lašai mūsų lempoje? Tai maži dalykai, su kuriais susiduriame gyvenimo kasdienybėje: ištikimybė, punktualumas, geri žodžiai, mintys apie kitus, mūsų būdas tylėti, matyti, kalbėti ir veikti. Štai tikrieji meilės lašeliai, kurie uždega mūsų religinį gyvenimą gyva ugnimi.

<...> Neieškokite Jėzaus tolybėse. Jo ten nėra. Jis gyvena mumyse.

<...> Būkite malonios ir kupinos gailestingumo, kad kiekvienas, atėjęs pas jus, visada išeitų geresnis ir laimingesnis. Būkite gyvas Dievo gerumas šypsenoje, gerumas maloniame pasisveikinime. Vargšų landynėse esame Dievo gerumo spinduliai.

<...> Vaikams, vargšams, visiems kenčiantiems ir vienišiems visada turėkime džiaugsmingą šypseną. Aukokime jiems ne tik savo globą, bet ir savo širdį.

(Iš prancūzų k. parengė Ramunė Palaukytė [Alė Počiulpaitė])