MARIJOS GARBINIMAS LIETUVOJE
DIEVO MOTINOS KULTAS
Antanas Maceina
Dėstyti šiandien tremtyje apie Švč. Mergelės kultą Lietuvoje, reiškia bandyti su tėvynės ilgesiu ir jos gražių religinių tradicijų nostalgija mintimis persikelti į kenčiančios Lietuvos plotus.
Vaizduoti Dievo Motinos garbinimą per šimtmečius Nemuno šalyje, reiškia prisiminti įvairių vietų lurdus, stebuklingais paveikslais garsias šventoves, akmenyse įspaustas Marijos pėdas, tai reiškia pavaikščioti ir po tokias šiandien tremtyje jau apmirštas, bet Lietuvos liaudyje per šimtmečius stebuklingais Marijos paveikslais išgarsėjusias bažnyčias, kaip Ukmergės apskrityje - Gelvonai, Pagiriai, Šimonys, kaip Kazokiškės (į šiaurę nuo Vievio - ant Neries kranto), Vosyliškės - Lydos apskr., Pivašiūnai -Alytaus apskrityje. Reikėtų taip pat nepamiršti aplankyti ir tas Dievo Motinos paveikslais žinomas šventoves, kur žmonės per kartų kartas savo skausmus, sielvartus, maldas ir apžadus nešė, būtent Šiaulių apskr. Rozalimą, Radviliškį, Raseinių apskr. - Ugionis, Telšių apskr. - Tverus, Paežerę, Kretingos apskr. - Kulius, Sūduvoje - Seinus ir t.t. Be abejo, šitos Marijos kulto šventovės nėra nė iš tolo tokios garsios, kaip italų Loreto, prancūzų - Lurdas, meksikiečių - Gvadalupė, portugalų - Fatima, vokiečių - Altotingenas ar lenkų Čenstochova. Bet ir tose vietinėse šventovėse toliau nepasijudinęs lietuvis artojas rasdavo sau paguodą, darydavo votus, savo giesmes giedodavo, savo vargus išliedavo.
Kalbėti apie Marijos kultą Lietuvoje, reiškia prisiminti pakelių koplytėles su Skausmingosios Dievo Motinos statulėlėmis, reiškia - atkurti anuos religinio uolumo vaizdus, kada seni ir jauni, bažnyčiose ir namuose, per puošnias gegužines pamaldas ir įvairių švenčių progomis melsdavosi Nekaltai Pradėtajai. Kas ilgiau gyvena Lietuvos kaime, prisimena, kaip ten iš anksto padaromi apžadai aplankyti kurią garsią Marijos šventovę. Gyvai prieš akis stojasi, kaip iš tolimiausių parapijų vykdavo žmonės į Marijos garbei didžiuosius atlaidus Šiluvon, Žemaičių Kalvarijon, Pažaislin, į Aušros Vartus, Trakus, Krekenavą.
Kokių neišdildomų paveikslų iš tų dar sveikų ir patriarchalinių mūsų kaimo santykių, kai visa šeima per spalio mėnesį vakarais kalbėdavo rožančių, kai per Adventą važiuodavo anksti rytais tolimą kelią į Rarotas! Turbūt ne vienas čia prisimins rašytoją Biliūną, kuris yra jautriai įspaudęs mūsų atmintin vieną tokį literatūrinį Rarotų pergyvenimą.
Pagaliau, jeigu norime bent kiek pažvelgti į Švč. Marijos kultą Lietuvoje iš istorinės perspektyvos, reiškia, atsekti nuo seno Jos garbei organizuotas brolijas, aiškintis Jos gausių giesmių kilmę ir pradžią, tai reikia taip pat apžiūrėti Jos gausius paveikslus, būtent atkurti Jos istoriją.
Beveik dvi ištisas generacijas Lietuva, kaip ir daugelis Europos kraštų, gauna persirgti religinių sutemų laikus. Kai kam jau rodėsi, kad tik reikia stipriau spustelti, ir jau silpnai besiblaškanti Lietuvoje Romos tikėjimo liepsnelė užslopsianti. Bet nuostabu! Ji tik dar skaisčiau ir stipriau sužibėjo! Ji didingai sušvito ant puošnių barokinių altorių prie Švč. Mergelės paveikslų. Atsispyrusi prieš Marijos kultą neigusį protestantizmą, Lietuvos liaudis natūraliai dar labiau akcentavo Jos garbę. Pagarsėjo Aušros Vartai, Trakai, Žemaičių Kalvarija. Dar didesniu stiprumu sužibėjo Šiluva su savo apsireiškimu, kurio reikšmę Lietuvos katalikybės restauracijos istorijoje dar reikia nuosekliai ir atsidėjus tirti.
Nusileiskime į žilus laikus prieš 400-500 metų. Štai, iš vienos pusės, susiduriame su žiaurios tikrovės faktais, kai apie XVI a. vidurį protestantizmas Lietuvon pylėsi per visus plyšius. Vaizdžiai nusakoma, kaip plačioje Žemaičių vyskupijoje, Liuterio ir Kalvino mokslui sklindant, tarp plačių miškų masyvų tebuvusios vos 38 parapijos. Vyskupijoje belikę vos 7 ištikimi kunigai.
Kai reformacijai įsigalint baudžiauninkų gyvenimas žymiai blogėjo, lietuviai, kaip rodo karaliaučiniai dokumentai, savo tikėjimą keitė ne geru noru, bet valdžios prispirti. Martyno Mažvydo laiškas atskleidžia du svarbius faktus: viena - XVI a. vakarų Žemaičiuose dar visai nebuvo žlugusi katalikybė, nes protestantizmas jos dar nebuvo įstengęs ir spėjęs sugriauti. Antra - nebeturėdamas savo pamaldų ir švenčių vietoje, žmogelis ieškojo savojo tikėjimo kad ir už daugybės mylių, į kurių atlaidus žmonės dar iš tolo vykdavo. Ar tai nenuostabu pagaliau kalbant apie Švč. Mergelės kultą!
Jau ne kartą yra buvęs atkreiptas dėmesys, jog antrą sykį Lietuvos valdovams oficialiai pasisakant už Vakarų krikščionybę (pirmasis yra buvęs Mindaugas), Lietuva lyg ir buvo tuojau paženklinta Marijos žeme. Ypač krinta į akis, kad dalis Vytautui Didžiajam ir Jogailai priskiriamųjų, t.y. jų statytųjų bažnyčių skirtos Švč. Mergelės Marijos garbei. Raseiniai, Betygala, Ariogala, Kaltinėnai, Luokė, Kražiai, Viduklė, Krekenava, Kelmė - yra
Vytauto bažnyčios, ir jos tokias senas datas veda iš tradicijos iki šiolei. Panašiai Vytauto kurtomis laiko save Utena, Dubingiai, Perloja, Kernavė, Darsūniškis, Breslauja, Gardinas, Eišiškės, Švenčionys, jau nekalbant apie Trakus ir Kauno Pranciškonų bažnyčią.
Čia matome įdomų faktą. Didelė dalis XV a. Lietuvos bažnyčių, kaip ir paties Vytauto nuosavoje žemėje - Veliuonoje (ten buvo didžiojo kunigaikščio pilis ir dvaras), yra paskirtos Švč. Mergelės Marijos garbei. Kas trečia vadinamų vytautinių bažnyčių savo Patronu turi Švč. Mergelę.
Šiaip ar taip, istorinėje tradicijoje Marijos kultas yra nuo pat dviejų vyskupijų suorganizavimo vis labiau rišamas su Vytauto, o ne su kurio kito valdovo vardu. Gal nebuvo pripuolamumas, kad ir savo vainikavimui jis pasirinkęs vieną iš didžiųjų Jos švenčių, būtent Gimimą, kuris yra mums nuo 1930 m. tapęs antrąja Tautos švente. Taip pat yra reikšmingas dalykas, kad žmonių tradicijose yra išlikę - ir taip nuo seno į istoriškas knygas pateko - jog Vytautas per savo krikštą iš garsaus savo laiko amžininko, Bizantijos imperatoriaus Manuelio II Palaiologos esąs gavęs Dievo Motinos paveikslą. Tokis pasakojimas apie Madonos paveikslą, kaip autentišką Manuelio dovaną Vytautui, pateikiamas dabar Lietuvių Enciklopedijoje. Panašiai rašoma ir apie stebuklingąjį Trakų Švč. Mergelės paveikslą, į kurį visai panašus (greičiausiai jo kopija) buvo nuo seno didžiojo Zarasų ežero Asavo salos vienuolyno bažnyčioje. Manyta, kad jis kartu su Trakų paveikslu Vytauto gautas iš to paties Bizantijos imperatoriaus. Jeigu tų pasakojimų ir vėlesnių užrašymų šiandien ir nebegalima patikrinti įtikinamai autentiškais dokumentais, tai vis tiek yra simptominga, kad vienu ar kitu būdu seniausias Švč. Mergelės kultas Lietuvoje yra glaudžiai rišamas su Vytauto Didžiojo, o ne su kurio kito valdovo vardu.
Jeigu eilė bažnyčių buvo pasirinkusios savo Patronu Švč. Mergelę Mariją bei Jos savybes, tai altoriuose turėjo atsirasti ir paveikslų, kurie kai kur įgijo garsą stebuklingųjų. O Marijos paveikslų istorija Lietuvoje tikrai nėra paprasta. Per visokių negandų metus paveikslai būdavo paslepiami, kitur išvežami, restauruojami, perdirbami, iš naujo apdedami sidabro bei skardos votais ir t. t. Kiekvienas jų turi savo istoriją, savo keliones ir saugojimus anais neramiais laikais.
1602-1603 metais Vilniuje siautė epidemijos, o prie ano meto silpnų higieninių sąlygų limpamos ligos buvo didelė rykštė. Tada buvo iš Vilniaus į Trakus suorganizuota didžiulė procesija pas maloningąją Dievo Motiną Trakuose. Tokių procesijų vėliau iš sostinės prie stebuklingojo paveikslo yra ne kartą įvykę, ir apie tas procesijas yra nemaža šaltinių. Ši buvo pati pirmoji. Vadinasi, jau XVII a. pradžioje Trakų paveikslas Lietuvoje buvo plačiai žinomas.
Jeigu norėtume tiksliai išaiškinti ir kilmę, ir chronologiją tokio nuo seno stebuklingojo Krekenavos Švč. Mergelės su Kūdikiu paveikslo, taip pat būtų ne mažiau sunku.
Pirmojo didžiojo karo metu pagyvenęs Krekenavoje, ten iš arti pamatęs nepaprastą žmonių maldingumą prie tenykščio Madonos paveikslo, mūsų Maironis apie ją eiliavo:
Tu stebuklais įgarsėjus,
Viltį Tavimi padėjus...
Gelbėk žmogų nelaimingą
Savo globa stebuklinga,
Motina Dangaus!
Tu Krekenavos paveiksle žinoma plačiai,
Kad stebuklais trauki žmones iš ugnies stačiai...
Paprastai nuo XVII a. vidurio labiausiai mums žinomos šventovės yra Trakai, Šiluva, Aušros Vartai ir Žemaičių Kalvarija.
Žinomąjį Šiluvos apsireiškimo stebuklą (Švč. Mergelė pasirodžiusi piemenims!) yra jau smulkiai aprašęs 1848 m. Valančius savo vyskupystės istorijoje, kaip įvykusį XVII a. pradžioje. Dar 100 metų prieš tai, vadinasi, 1758 m. Žemaičių vysk. Antanas Tiškevičius savo reliacijoje Romon yra platokai minėjęs stebuklingą Šiluvos paveikslo garsą. Jis pažymėjo ir tai, kad aklas 100-metis senelis nurodęs vietą, kur pieštas drobėje paveikslas (Švč. Mergelė su Kūdikėliu rankose) buvo surastas, aišku, jau mišku apaugusioje vietoje.
Šiluva, kuri iš tradicijos žinoma stebuklingo paveikslo istorija ir apsireiškimu, paprastai mums teminima nuo XVII a. pirmo ketvirčio, buvo jau garsi ir prieš gerą pusšimtį metų, t. y. pirmoje XVI a. pusėje. J ją keliaudavo žmonės iš gana tolimų parapijų, lankydavo dar likę katalikai nuo paties Nemuno krantų. Jie keliaudavo į Švč. Mergelės šventę dar apie 1550 metus, t. y. kaip tik tada, kai, atrodytų, Lietuvoje patvino pati didžiausioji protestantizmo banga.
Šalia Šiluvos Madonos, be abejo, žymiausias šiuo atžvilgiu religinis Lietuvos centras nuo XVII a. buvo Vilniaus Aušros Vartai. Jų pradžia, nors ir katalikų, ir stačiatikių nuo XIX a. vidurio iki šiol tiek daug rašyta, nėra dar pilnai išaiškinta.
Mums yra garbė, kad garsusis meno šedevras - Pažaislio vienuolynas su jo stebuklingąja Madona - yra radę savo tyrinėtoją meno istorikės Kairiūkštytės-Jacinienės asmenyje. Apie aną stebuklingąją Madoną, kurią Sovietų Rusija 1928 m. pavasarį grąžino, meno istorikė žino, kad ji 1661 m. paties popiežiaus Aleksandro VII buvo padovanota vienuolyno steigėjui Kristupui Zigmantui Pacui. Šitas liaudies vadinamas Kamendulių Dievo Motinos paveikslas, nuo senų laikų buvo didelė vienuolyno šventenybė, ir Ji garbino visi krašto tikintieji. Kai po 1831 m. sukilimo Pažaislio kamenduliai buvo uždaryti ir ten įkurdinti stačiatikiai vienuoliai, stebuklingas Paveikslas buvo žmonių garbinamas ir toliau. Garsi čia buvo Marijos Aplankymo šventė - liepos 2 (bažnyčios titulas). Iš apylinkių suplaukdavo žmomų minios. Nuo 1893 m. stebuklingas paveikslas gegužės mėnesį buvo nešamas Kaunan, o liepos 2 d., šventės išvakarėse, iškilmingoje procesijoje grąžinamas vienuolynan.
1981 m. gegužės mėnesį, kai Šv. Kazimiero kolegijos koplyčioje Romoje buvo minima Lietuvos Krikšto 700 m. jubiliejus, keturi tremtyje gyvenantys Lietuvos vyskupai paaukojo lietuvių tautą Švč. Marijos Širdžiai. Ganytojiškame vyskupų laiške yra parašyta:
Savo Tėvynę Lietuvą mes irgi vadiname Marijos žeme. Ir tai dėl to, kad lietuviai myli, garbina Dievo Motiną ir visaip reiškia Jai pagarbą. Marijos žemė ji yra, nes jau 1656 m. Lietuva buvo jos anuometinio valdovo iškilmingai paaukota Dievo Motinai.
Iš tiesų, kai Lietuvą-Lenkiją tada niokojo fanatiškai įnirtusių protestantų švedų kareivių pulkai, o rytinę jos dalį siaubė viską naikinančių rusų būriai, karalius Jonas Kazimieras Lvove 1656 04 01 jaudinančioje iškilmėje, kuri daugeliui traukė ašaras iš širdžių, pavedė save ir Lietuvą-Lenkiją Švč. Mergelės globai, paskelbdamas Ją visų savo valdomų žemių Patrone.
Šitas pasiaukojimas ir Švč. Mergelės padarymas valstybės Globėja buvo didelis moralinis ginklas. Jis davė tam karui tautos sukilimo prieš svetimtikius - jungo nešėjus ir persekiotojus - charakterį. Švedams ėmė, ypač po garsiojo Čenstochovos apgynimo, nebesisekti. 1660 m. Olyvoje jie padarė taiką. Nelaimės baigėsi - buvo sudarytos paliaubos ir su rusais. Kaip po didžiųjų XVII a. vidurio nelaimių Švč. Marijos kultas Lietuvoje sužibėjo nauja šviesa, taip vėl aš vaizduojuos, jog ateis laikas, kada vėl keliai ir vieškeliai turės būti patvinę, ir jais plauks per Marijos Aplankymą visa Vakarų Lietuva į Žemaičių Kalvariją, per Dangun Ėmimą vėl lankys Pažaislį, per Užgimimą - Šiluvą, Trakus, Aušros Vartus ir t. t. Šituoju atžvilgiu mūsoji istorija juk kartojasi su įdomiu panašumu. Ir šiandien lietuvis, kaip prieš tris šimtus metų pradėjęs, turi ir toliau maldauti:
Usztarik Panna szwentoms maldoms tawa
Mus neaplęyski, glausk po sparnu sawa.
(Iš kn. Didžioji padėjėja)
