KUNIGAS KAROLIS GARUCKAS SJ
[Kun. Napoleonas Norkūnas]
Visos profesijos savo pradžią yra gavusios iš žmonių, tik kunigas - iš Dievo, iš Kristaus. Kitų specialybių atstovai daugiausia rūpinasi žmogaus materialiniais reikalais, o kunigas - dvasiniais. Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų (jn 15, 16).
Didįjį ketvirtadienį, Paskutinės vakarienės metu, Kristus savo apaštalams - pirmiesiems kunigams suteikia galią aukoti šv. Mišias. Tai darykite mano atminimui (Lk 22, 19).
Imkite Šventąją Dvasią. Kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos, o kam sulaikysite, - sulaikytos (jn 20,22-23). Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai (Mk 16,15). Kas įtikės ir pasikrikštys, bus išgelbėtas. Taigi visos kunigo galios ir teisės jam yra suteiktos paties Kristaus.
Nė vienoje mokykloje, išleidžiant į gyvenimą parengtus specialistus, nesakoma: Rūpinkitės žmonių amžinuoju likimu, rūpinkitės jų sielos ir širdies grožiu, rūpinkitės, kad žmonės būtų šventesni. Kodėl taip? Žmonių institucijoms rūpi tik žemiški dalykai. Kristus parengė ir siuntė savo mokinius pakeisti ne išorinį, bet pirmiausia vidinį žmogaus gyvenimą, praturtinti jį Dievo artumu, Dievo malone, tiesa, meile, gėriu. O kai žmonės bus turtingi šitų turtų, tada savaime ir išorinis žmonių gyvenimas bus keičiamas pagal vidinio pasaulio būseną.
Kristus apėmė visą žmogaus gyvenimą - jo dvasinį tobulėjimą, bet kartu rūpinosi ir žmogaus materialiniais dalykais - gydė ligonius, valgydino alkanus, gynė skriaudžiamus. Ir kunigas šiandien tęsia Kristaus jam skirtą misiją - pagal Evangelijos tiesą keisti ir formuoti gyvenimą.
Kiekviena tauta turi savo didvyrių, šventųjų ir kankinių. Nors esame maža tauta gintariniame Baltijos pajūryje, bet irgi turime savo didvyrių, kankinių ir šventųjų. Mūsų didvyriai - visi tie žinomi ir nežinomi tautos žmonės, kurie ne dėl savo asmeninės naudos ar garbės, bet dėl tiesos meilės dirbo, dirba ir dirbs Tėvynės ir Bažnyčios labui. Mūsų kankiniai -tūkstančiai vyrų ir moterų, kurie kentėjo ir tebekenčia, kurie praeityje žuvo ir ateityje sudės savo gyvybės auką ant Bažnyčios ir Tėvynės aukuro, kad iš tautos atminties ir širdies niekada nebūtų išbrauktas nei Dievo, nei Tėvynės Lietuvos vardas, kad ir po tūkstančio metų žmonės galėtų pasakyti:
Čia Lietuva, čia kryžių ir rūpintojėlių žemė, čia Kristaus išpažinėjai.
Mūsų šventieji - tai mūsų bendradarbiai, jau apvainikuoti altoriaus garbe, kaip šv. Kazimieras, ir dar jos laukiantys arkivyskupai Jurgis Matulaitis, Mečislovas Reinys, Teofilius Matulionis, profesoriai Pranas Dovydaitis, Stasys Šalkauskis, rašytoja Marija Pečkauskaitė ir kt.
Visi esame tos pačios žemės vaikai. Tik vieni suklumpa po savo silpnybėmis ir daugiau nebenori pakilti, kiti - nuolatos kyla ir veržiasi pirmyn. Vieniems užtenka materialinių gėrybių, kitiems reikia Dievo karalystės ir Dievo tiesos. Gyvename tokiomis sąlygomis, kad kiekvienas privalome būti didvyriu, o jei reikės - ir kankiniu, ir šventuoju. Šita pareiga yra visų - ne tik kunigų.
Ne kartą kun. Karolis Garuckas yra man sakęs:
Nei kalėjimo, nei lagerio nebijau. Aš jau senas. Tik bijau, kad nesusvyruočiau, kad neišduočiau Dievo, neatsižadėčiau Kristaus, nepadaryčiau gėdos Katalikų Bažnyčiai. Jeigu mane kankintų, aš greitai mirčiau, nes mano širdis silpna.
Ir dažnai po tokių žodžių prisimindavo vokiečių vyskupą Galeną, kurį popiežius už jo drąsą Hitlerio laikais ginant tikinčiuosius pakėlė kardinolu; prisimindavo Berlyno Šv. Jadvygos katedros dekaną kun. Bernardą Lichtenbergą, kuris po dvejų metų kalinimo 1943 m. lapkričio 5 d. mirė Berlyno kalėjime už tai, kad gynė žydus ir siuntė protestus pačiam Geringui. Kai jo bendradarbiai kunigai norėjo atkalbėti jį nuo tokios veiklos, jis atsakydavo:
Tada aš eisiu į kalėjimą. Jeigu mes, kunigai, tylėsime, tai žmonės ir toliau bus klaidinami ir pagaliau nebežinos, kas jie yra ir kur jie eina. Argi apaštalas nesakė: „Skelbk žodį laiku ir ne laiku“?
Šiandien su pasididžiavimu apie tai rašo komunistinių kraštų spauda (Neue zeit, 1978 n 04). Bet mūsų krašte tikintiesiems šiandien atimamos visos teisės, o tie, kurie bando jas ginti, laikomi nusikaltėliais. Toks „nusikaltėlis“ buvo ir kunigas Karolis Garuckas, norėjęs, kad tai, kas įrašyta įstatyme, būtų ne tuščia frazė, bet gyvenimo tikrovė.
Ceikinių išorė kukli ir apie juos gal niekas toliau ir nebūtų sužinoję, jei šitas kunigas nebūtų pakėlęs protesto balso prieš tikinčiųjų niekinimą, jų teisių varžymą, tikintiesiems daromas įvairias skriaudas. Nors Ceikiniai ir mažas bažnytkaimis, bet šventoriuje yra kapas Žmogaus ir Kunigo, kuris jautė atsakomybę už mūsų gyvenamo laikotarpio Bažnyčios ir Tėvynės likimą, todėl ir išryškėjo jo kaip Didvyrio ir Kankinio, o galbūt ir ateities Šventojo bruožai.
