Partizanai: Istorija ir dabartis

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

MŪSŲ TAUTOS MILŽINAI

MYKOLAS KRUPAVIČIUS

(1885-1970)

     Lietuvą pasiekė prel. Mykolo Krupavičiaus atsiminimų knyga. Atsiminimai buvo rasti ir išleisti jau po Prelato mirties. Juos, autoriui diktuojant, užrašė dr. Vladas Literskis. Atsiminimai rašyti Vokietijoje, prieš persikeliant į Ameriką. Jie apima Mykolo Krupavičiaus gyvenimą nuo vaikystės iki 1919 m., t. y. iki įsitraukimo į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo veiklą, grįžus iš Rusijos.

     Pagrindinė tų atsiminimų reikšmė yra ta, kad jie sudaro galimybę pažinti ir pasekti palaipsniui, kaip ši, visais atžvilgiais labai turtinga ir kovinga asmenybė susiformavo iš paprasto kaimo berniuko, -rašo pratarmėje knygos leidėjai. Galima sakyti, leidinys apima tik ketvirtadalį Mykolo Krupavičiaus gyvenimo: „Atsiminimuose“ praleidžiama jo veikla Seimuose, kuriant Lietuvos konstituciją, vykdant Žemės reformą, neaptariami klebonavimo metai, jau pasitraukus iš valdžios, taip pat ir jo veikla išeivijoje atkuriant Vyriausiąjį Lietuvos išlaisvinimo komitetą (VLIK) ir jam vadovaujant.

      „Atsiminimų“ knyga atskleidžia ne vien turiningos Krupavičiaus asmenybės brendimą, jo dvasios raidą - jie glaudžiai susiję su istorinėmis aktualijomis. Kova dėl lietuvybės išlaikymo pagavo M. Krupavičių jau vaikystėje, dar pradinėje mokykloje; ši veikla lydėjo jį Veiverių mokytojų seminarijoje, mokytojaujant, mokantis Seinų kunigų seminarijoje, Petrapilio dvasinėje akademijoje, vėliau, karo metu, dirbant tarp Petrapilio lietuvių, Talino lietuvių kolonijoje, Voroneže.

     Iš knygos trykšta didelis autoriaus troškimas mokytis, būti reikalingam ir naudingam Lietuvai, nuoširdus idealizmas. M. Krupavičiaus idealizmas neturi jausmingumo: jis kietas ir vyriškas, grindžiamas konkrečiais darbais, - ne visada mielais širdžiai, nežadančiais gausaus atlyginimo, bet visada reikalingais Lietuvai.

     Pavartykime šį vertingą ir įdomų leidinį, sustodami ties kai kuriais jo puslapiais.

     Mykolo Krupavičiaus motina - Rozalija Malinauskaitė. Tėvas - Pranciškus Krupavičius - aludaris ir spirito varyklų mechanikas, tačiau jo svajonė buvo savas ūkis. jį įsigyti nesisekė, todėl, jau turėdamas apie pusšimtį metų, emigravo į Ameriką, kur ir mirė. Šeimoje augo 4 vaikai: sūnus Mykolas ir 3 dukterys. Namie buvo kalbama lietuviškai, nors tėvai mokėjo ir lenkiškai.

     Baigęs pradinę mokyklą, Mykolas ilgai negalėjo pasirinkti tolesnio gyvenimo kelio, nes mokslui trūko lėšų. Veiverių mokytojų seminarija, kur mokytis mintį pakišo atsitiktinai į tuos kraštus užkliuvęs Antanas Žmuidzinavičius, buvo mokykla, kuriai išeiti nereikėjo didelių lėšų. Ten Mykolas ir įstojo. Mokslas sekėsi.

     Štai keletas atsiminimų nuotrupų iš mokslo metų:

     Igliškėliuose buvo pradžios mokykla, kurioje mokytojavo anų laikų tipingas pradžios mokyklos mokytojas Jasaitis. į Jasaičio rankas tėvai mane ir atidavė. Mokyklą mėgau, gal ne tiek dėl mokslo ir knygos, kiek dėl draugų ir progų pakrykštauti pertraukų metu ir grįžtant draugų krūvoje namo. Igliškėlių mokykla buvo vienintelė visame valsčiuje.

     Jasaitis vertas gero atminimo ir pagarbos, nes pačiame lietuvybės persekiojimo įkarštyje, nepaisydamas didelių skiriamų bausmių, mokydavo mus iš maldaknygių lietuviškai. Jei tėvai prašydavo ir gero „paklano“ atnešdavo, tai mokydavo vien tik lietuviškai, be rusų kalbos, tačiau kiekvienas toks „studentas" šalia maldaknygės mokykloje turėjo turėti ir kokią nors knygą rusų raidėm. Pamatę kokį kontrolierių, kurį mokytojas Jasaitis vadindavo vanagu, maldaknyges akimirkoje paslėpdavo studento krepšyje, o ant suolų išsitiesdavo caro peršamąją rusišką knygą (p. 17).

     Tuo metu buvo uždrausta mokykloje lietuviškai kalbėtis. <...> Lietuvybę mokiniuose palaikė ne tik šeima, bet ir visa lietuviška aplinka. Ir iš pašalio jau buvo pradedama gauti gana stiprių lietuvybei palaikyti akstinų. Mūsų mokykloje jau buvo skaitoma, nors ir be mokytojo žinios, slapta lietuviška spauda - laikraščiai ir knygelės (p. 18).

     Nepaisydami visų lietuvių kalbos persekiojimų, draudimų ją vartoti, nepaisydami kasmetinių aukų už lietuvių kalbos vartojimą, veiveriečiai laikėsi stipriai savo tėvų kalbos, ir jei būdavo nutautimų, tai ne mokykloje, bet bemokytojaujant Lenkijoje, lenkiškas šeimas sukūrus ir pasilikus ten visam amžiui darbo dirbti (p. 27).

     Lietuviai mokiniai didesniame ar mažesniame laipsnyje buvo sąmoningi ir susipratę, tik vieni lietuvybės reikalais domėjosi daugiau, kiti mažiau. Vieni drąsesni, kiti bailesni, bet renegatų, atsižadėjusių lietuvių kalbos, nebuvo. Anais laikais tokių daugiausia pasitaikydavo gimnazijose, kuriose mokinys lietuvis dažnai gėdindavosi prisipažinti esąs lietuvis.

     Mūsų lietuviškas darbas tada reiškėsi dviem kryptimis: darbas savų tarpe ir darbas visuomenėje. Pirma kryptimi darbas buvo sukoncentruotas slaptose kuopelėse. Kiek tų kuopelių buvo ir kas joms priklausė, dabar sunku pasakyti, nes viskas buvo laikoma paslaptyje. <...> Kuopelių uždavinys buvo tų laikų lietuviškos literatūros ir kalbos pažinimas, bendri lietuvių klausimai ir politika. Vadinasi, veikla turėjo platesnio politinio pagrindo. Mūsų, kaip ir visų tų laikų lietuvių ligi piemenuko, šūkis buvo: Šalin caro valdžia!

     Prie mūsų visuomeninio darbo priklausė draudžiamosios literatūros - laikraščių, knygelių ir proklamacijų - skleidimas. <...> Reikia pasakyti, kad visa gaunama literatūra būdavo socialistinė ir bedieviškos krypties (p. 36-37).

     Įdomus dalykas. Skaitėm tik kairiąją ir bedievišką literatūrą, neturėjom kapeliono, nes nė vienas kunigas nesutiko tikybą dėstyt rusų kalba. <...> Vis dėlto mokiniuose viešpatavo katalikiška dvasia. Prieš pamokas ir po pamokų kiekvienas laikė pareiga užeiti į bažnyčią. Namuose iš ryto ir vakare visi poteriaudavo. Antireliginių kalbų ir pašaipų neteko girdėti. Mokytojų kairėjimo atsirasdavo tik išsiskirsčius po įvairias vietas. Reikia pasakyti, kad palyginamai nemažas skaičius baigusiųjų mokytojų seminariją stodavo į kunigų seminariją. Sunku išsiaiškinti tą religinį atsparumą tose nepalankiose sąlygose, kur šalia minėtos antikatalikiškos literatūros smarkiai veikė vieno kito mokytojo materialistinė tendencija. Greičiausiai šitas atakas atlaikė motinų išauklėjimas ir malda (p. 39).

     Pasakodamas apie mokytojavimo metus Lenkijoje (Penchratkoje ir Rutkuose), M. Krupavičius kalba apie lenkų kovą dėl tautinės mokyklos, apie lenkų valstiečių gyvenimą ir kt. Po to vienerius metus M. Krupavičius dirbo Lietuvoje, Papilėje, kai po 1905 m. lietuviams mokytojams jau buvo leidžiama dirbti Lietuvoje. Tačiau mokytojo darbas, nuolatiniai konfliktai su rusiška mokyklų administracija nepatenkino jauno žmogaus siekių, o mokytojų seminarijos diplomas nedavė teisės stoti į universitetą ar kurią kitą aukštąją mokyklą. Didesnes perspektyvas siūlė miškų mokykla, be to, jau tada traukė kunigų seminarija. J pirmąją buvo priimtas, tačiau sužinojęs, kad ją baigęs Lietuvoje darbo negaus, atsisakė. Liko tik kunigų seminarija.

     Sugrįžęs motinai papasakojau visa, ko dar nebuvau sakęs, būtent, kad esu išėjęs iš mokytojo pareigų, nurodžiau priežastis ir pasakiau, ką manau toliau daryti. Nors motina tikėjo, kad aš netrukus ją pasiimsiu pas save ir palengvinsiu jos gyvenimą, bet, išgirdus mano planus ir matydama, kad jos viltys ir rūpesčiai nueis niekais, nusiminimo neparodė. Ji man pareiškė: „Vaikeli, apsigalvok gerai. Daromas žingsnis labai svarbus. Velyk būti geru mokytoju, negu blogu kunigu. Esi suaugęs ir pats gerai žinai. Tau jokio patarimo šiuo reikalu neduodu. Jei Dievas laimins tavo užsimojimus, aš džiaugsiuosi. Kiekviena motina laiminga turėdama sūnų kunigą“. <...> Jokių abejonių jau neturėjau. Pasirinkimas atrodė tvirtas ir galutinis, tik visą laiką knietė, ką rasiu ir ar išlaikysiu. Kunigų seminarija buvo lyg kitas pasaulis ir kitas gyvenimas (p. 119).

     M. Krupavičius labai gerbė savo motiną, jos patarimo klausė kiekvienu lemiamu savo gyvenimo momentu. Mokytojaujant Lenkijoje, patiko viena labai išmintinga, apsiskaičiusi, šviesi, labai tvarkinga ir pamaldi mergina. <...> Parašiau motinai visą tiesą ir prašiau jos patarimo. Motina man atsakė trumpai: „ Vaikeli, tu toks lietuvis, kaip sugyvensi su lenke, kas bus su jūsų vaikais?" Man visa paaiškėjo ir, metams pasibaigus, pasiryžau iš Rutkų išsikelti. Taip ir padariau. O savo pasirinktai neprasitariau apie savo kėslus nė pusės žodžio (p. 74).

     Kunigų seminarija, - rašo M. Krupavičius, - tai naujas pasaulis. Ji skiriasi ne tik nuo kitų mokyklų, bet ir nuo paprasto kasdienio gyvenimo. Visą tą skirtumą sudaro jos siekiai. Seminarija žmoguje žmogaus neužmuša, bet, atvirkščiai, seminarija auklėja tokį žmogų, kokį Dievas yra sutvėręs, pilnutinį žmogų. <...> Kunigo uždavinys ir darbo vieta yra ne tik bažnyčia. Bažnyčia tik svarbiausia darbo vieta. <...> Lietuviai kunigą pratę vadinti tėveliu. Šitas pavadinimas labai tiksliai apima ir nusako visus kunigo uždavinius. Kunigas, kaip tėvelis, kantriai apsišarvavęs aiškiu planu, siekdamas žmogaus gerovės ir vyriausio žmogaus gyvenimo tikslo - išganymo, eina su žmogum ir visur už bažnyčios: į mokyklą, į kariuomenę, į susirinkimus, į pramogas, į šeimas, į gatvę, į rinkas, -visur nešdamas Kristų ir nužymėdamas kelią, kuriuo turi eiti tie, kurie nori gyventi su Kristumi. Seminarijos uždavinių sunkumas išplaukia ir iš to, kad į seminariją kartu su žmogumi, net ir geriausių norų žmogum, įžengia <...> ir to žmogaus išganymo priešas. Laimi tas pradas, kuriam padeda žmogus. Piktajam pradui dažnai nereik nė žmogaus pagalbos: užtenka vieno neapsižiūrėjimo dėl bet kurio praakimo ar budrumo nusilpnėjimo - ir gerajam pradui tenka pasitraukti. Įvyksta blogio laimėjimas. Visai nekalbu apie blogą valią, sąmoningas ir nesąmoningas blogiui pagalbas. Štai kur glūdi paslaptis, kodėl iš klierikų išeina nevienodi kunigai: vienas iš seminarijos išeina kaip šviesus asmuo ir patrauklus kunigas, kitas toks, koks buvo į ją įžengęs. <...> Kunigų seminarija kai kam atrodo egzotiškas gyvenimas ir svetimas pasaulis. Ne vienas mano, kad seminarija žaloja žmogaus prigimtį ir psichiką. Tas paskutinysis galvojimas yra ypatingai klaidingas (p. 117).

     Klausimas, kokia buvo Seinų seminarija, lietuviška ar lenkiška? Lenkai pabrėždavo, kad tai esanti „uczelnia polska" - lenkiška mokykla. Jiems nenusileisdami teigėm, kad tai yra „učelnia litevska".

     Tiesa, oficialioji kalba, šalia lotynų, buvo lenkų kalba. Bet seminarijos vadovybė dažnai būdavo lietuvių rankose. <...> Lietuviškas veikimas tarpais būdavo viešas ir atviras, o tarpais - slaptas. Mano laikais įsigalėjus Jalbžykovskiui [seminarijos inspektorius Romualdas Jalbžykovskis buvo didžiausias lenkintojas, jo iniciatyva buvo stengiamasi M. Krupavičių iš seminarijos pašalinti], lietuviškoji veikla buvo slapta. Reikia pabrėžti, kad kas buvo draudžiama lietuviams, būdavo draudžiama ir lenkams. Pvz., išskyrus tretininkus, gyvąjį rožančių ir kitas grynai religines organizacijas, kurioms vadovavo dvasios tėvas, kitokių organizacijų nei lenkai, nei lietuviai neturėjo (p. 141).

     Jokia mokykla savo vidine organizacija neduoda tokių sąlygų studijuoti ir lavintis, kiek duoda seminarija. Sėmiausi tų seminarijos teikiamų gėrybių pilnomis rieškučiomis. Ir palikau ne tuščiomis: ištekliai, kuriais esu joje apsirūpinęs, mane aprūpino ilgiems mano gyvenimo laikams. Nebuvo tada mano galvota, kad, baigus mokslą, teks dirbti politinį darbą, bet tas naujai man pavestas, ne savo noru pasirinktas darbas dirbti politikos srityje rado labai daug paramos mano išsineštame iš seminarijos dvasiniame lobyne (p. 181).

     Visa lietuviškoji veikla mano laikais koncentravosi slaptoje draugijoje, kuriai priklausė gabesni, pasireiškę drąsa ir kovingumu su lenkais lietuviai klierikai. Nedidelis buvo mūsų pasaulis, nedideli ir mūsų užsimojimai: stiprinti būsimųjų kunigų tautinę dvasią ir susipratimą, plėtoti pasireiškiančius polinkius ir gabumus, žodžiu, parengti lietuviškam gyvenimui naudingą darbininką ir vadą bent parapijos ribose. Šitoks slaptas veikimas būdavo griežtai draudžiamas, o sugavus, be abejo, būtų griežtai baudžiamas. Bet man per visą seminarijos laikotarpį viskas vyko laimingai. Niekas iš mūsų nebuvo įkliuvę (p. 143). .

     Baigęs Seinų kunigų seminariją Mykolas Krupavičius išvyksta studijuoti į Petrapilio dvasinę akademiją. Ten 1914 m. birželio 13 d. vyskupas Ciepliakas jam suteikė kunigystės šventimus. Kukliai atlaikė primicijas tėviškėje, paskui, prasidėjus karui, grįžo į Petrapilį.

     Karas palietė ir Dvasinės akademijos gyvenimą. Kun. Mykolas Krupavičius tuojau įsitraukė į pabėgėlių šelpimo veiklą, į pastoracinį darbą lietuvių kolonijose. Ypač jautriai atsimena darbą tarp Talino lietuvių. 1917-ieji metai buvo tarsi audra, šalia karo nelaimių atnešusi visuomenės suirutę, mirtiną pavojų tautiškumui ir teisingumui.

     Baigęs Akademiją, Martyno Yčo kviečiamas, M. Krupavičius išvyko į Voronežą, kur tapo lietuvių gimnazijos kapelionu.

     Voronežo lietuviai sudarė lyg valstybę valstybėje. Gyveno savo atskirą gyvenimą ir atskirų tikslų siekė. Rusai stebėjosi tokiais kitataučiais, kurie kalbėjo negirdėta kalba, buvo susijungę nematytu solidarumu ir pasižymėjo judriu visuomeniniu gyvenimu, į kurį

     plačiai įsitraukė ir mokyklinis jaunimas. Pirmą vietą ir savo skaičiumi, ir savo judrumu visuomeniniame gyvenime buvo užėmę tautininkai. Jie savo organizaciją ir veikimo metodus pritaikė prie gyvenamų laikų reikalavimų (p. 247).

     Gyvenimas Voroneže ir kituose didesniuose lietuviškuose susitelkimuose buvo ypatingas. Atrodo, kad gyvename pačiame kovų fronte. Tas pats užsidegimas, ta pati įtampa, tas pats nervingumas ir kovos ryžtas. Reikėjo daug valios ir daug gerų norų tai išgyventi ir nepalūžti.

     Geriausiai išsilaikė šito palaidumo ir neigiamų įtakų laikmetyje ateitininkai ir tik dėl to, kad jie pasidavė vyresniųjų idėjos draugų įtakai ir vadovybei, taip pat ir kolektyvinei saviauklai. Vieni kitus prižiūrėjo, koregavo, vieni kitus stiprino ir traukė iš klystkelių. Nepaisant to, ne viena auka iš gražiai ateitininkiškai užsimojusio jaunimo nuėjo revoliucinio palaidumo keliais (p. 253).

     Rusas iš prigimties yra įdomus ir net simpatiškas žmogus, tačiau kaip kiekvieno žmogaus, taip ir ruso prigimtyje slepiasi daug žiaurumo. Rusas jo daugiau turi negu kas kitas, nes laukinis totorius, valdęs Rusiją apie pustrečio šimto metų, jam buvo palikęs stiprios neigiamos įtakos. Antra, kumščiu, neteisingumu ir išnaudojimu paremtas caro režimas sukėlė tiek pykčio ir pagiežos ruso širdyje, kad dabar, staiga pajutęs laisvę, jis nežinojo, kur jo prietelius ir kur priešas (p. 259).

     Labai daug dėmesio M. Krupavičius skiria ateitininkams:

     Toji organizacija pasižymėjo dideliu vieningumu, drąsumu ir kovingumu. Jokia jėga negalėjo jų sustabdyti ten, kur reikėjo ginti lietuviškas ir katalikiškas reikalas (p. 267).

     Atsidūrusi Rusijoje ateitininkija pakliuvo į nepaprastai sunkias ne tik fizines, bet ir moralines gyvenimo sąlygas. Pirmiausia visa nepakenčiama ir nemėgiama iš visur ją supanti svetima rusiška aplinka. Antra, pats carizmas su visomis jo neigiamybėmis. <...> Pagaliau, revoliucija, kuri, iš vienos pusės, lyg nešė palengvinimą, nes šlavė visa, kas buvo cariška, iš antros pusės, nešė lietuviui labai pavojingų, nors viliojančių šūkių ir pasiūlų. Keli Rusijos tremties gyvenimo metai ateitininkijai buvo toji didžioji gyvenimo mokykla, kurios jokios kitos mokyklos bei gyvenimo sąlygos atstoti negalėjo. <...> Revoliucija paprastai sugeba plačias visuomenės mases perauklėti. Nenuostabu, kad ir jaunos lietuviškos sielos jai savo duoklę atidavė. Net reikia pripažinti, kad ir į šitą, pradžioj patraukusį, reiškinį ji žiūrėjo kritiškai ir sugebėjo susirasti savo tikrąjį lietuviškąjį kelią, o tai jau ateitininkų vadų nuopelnas, <...> Nors ateitininkai ir išgyveno revoliuciją, bet iš jos pasiėmė tik tai, kas yra kūrybinga, konstruktyvu ir kas naudinga demokratiniam gyvenimui ir demokratinei santvarkai. Tie patys revoliucijos šūkiai siūte siuvo ne tik nepriklausomos Lietuvos pradžioje, bet ir vėlesniais laikais, tačiau ateitininkai jiems savo aukos nesudėjo, nes jie patys Rusijoje matė jų praktišką vertę ir išgyveno visus jų atneštus sunkumus ir pavojus. Ateitininkai Rusijoje tremtyje išmoko artimai draugiškai vienoje giminingoje šeimoje gyventi su savo nelaimingąja ištremtąja liaudimi.

     Jeigu nepriklausomoji Lietuva be kovų iš karto buvo įstatyta į aiškiai sveiką ir gilų demokratinės santvarkos kelią, tai yra tos ateitininkijos nuopelnas, nes ji ir Lietuvoje užėmė vadovaujamą vietą. <...> Ateitininkams nereikėjo nei mobilizacinių šaukimų, nei policijos raginimų, nes jie žinojo, ko grįžo į Lietuvą ir kokiais keliais jiems teks ten eiti. Ateitininkijoje gimė savanorių idėja. <...> Savanorių būrių du trečdaliai buvo katalikiškas jaunimas. Juos sutraukė į gretas Lietuvą ginti tie patys jų pažiūrų broliai ateitininkai (p. 270).

     Knygoje kalbama ir apie kitą lietuviškosios moksleivijos dalį - aušrininkus, tuos svetimų vėjų paliestus jaunuolius, kurie nutolo nuo Dievo ir krikščioniškosios etikos ir kurių dalis taip ir žuvo gyvenimo audrose. Aušrininkų idėja gimė ne Lietuvoje. Ją iš Rusijos parvežė materializmu persisunkę lietuviai aukštųjų mokyklų studentai. Aušrininkas buvo Rusijos vaikas, tik su lietuviška kepure, todėl nenuostabu, kad Rusija, kaip aušrininkų kilmės kraštas, traukė jų širdį, traukė taip, kaip miškas traukia vilką. Nėra nė vieno <...> daryto žygio prieš lietuvių visuomenę, kur nebūtų dalyvavę aušrininkai. Taip, pavyzdžiui, kartą pas prof. J. Jablonskį kratą darė aušrininkai. Mano bute kratą darė ir pasisavino daug raštų ir knygų taip pat aušrininkai. Aušrininkai suiminėjo <...> pavojingus žmones, jų tarpe ir Lietuvių Tautos Tarybos narius. Aušrininkai mane teisė mirtimi. Aušrininkai kliudė ir išvaikė nepageidaujamų krypčių susirinkimus (p. 273).

     Aušrininkai brovėsi net ir į rusų gyvenimą ir santykius tais pačiais bolševikinimo tikslais, kaip ir į lietuviškąjį. Tie iš jų, kurie sugrįžo į Lietuvą, taip pat nemaža žalos buvo padarę mūsų lietuviškam gyvenimui. Vis dėlto reikia pasakyti, kad Lietuvos atmosferoje žymi dalis išsiblaivė ir pasidarė ištikimi Lietuvos vaikai, nors ir būdami to ar kito kairiojo sparno nariai ir bendradarbiai (p. 276).

     Sužinojęs apie savo mirties nuosprendį, Mykolas Krupavičius pasiryžta grįžti į Lietuvą. Kelionė truko ilgai: teko važiuoti ant vagono laiptelių, ne vieną parą pėsčiomis eiti drauge su kareivių dezertyrų būriu, paskui pereiti vokiečių karantinus. Atsidūręs Lietuvoje, dar tebesiaučiant karui, jis, nepaisydamas silpnos sveikatos, važinėja po kaimus, rengia žmones rinkimams į Steigiamąjį Seimą, aiškina Nepriklausomos Lietuvos gyvenimo principus. Lietuva buvo pasirengusi nepriklausomybei. Anais Lietuvos nepriklausomybės laikais apvažiavau beveik visus Lietuvos kampus ir bažnytkaimius. Teko kalbėtis su žmonėmis, mokslus išėjusiais ir bemoksliais. Ir niekur neteko išgirsti nuomonės, kad Lietuvai nepriklausomybė būtų nereikalinga (p. 335).

     Važinėdamas tuo metu po šiaurinę Lietuvos Aukštaičių ir Žemaičių dalį, pats mačiau, kaip entuziastiškai žmonės sutinka ir priima nepriklausomybės pasiūlymą. Po kiekvieno paminėto nepriklausomybės žodžio kildavo audra plojimų, o tada buvo dar tik nepriklausomybės viltis, nes Lietuvoje siautėjo vokiečių žandaras. Šita viltis išspausdavo ne tik moterims, bet ir vyrams džiaugsmo ašaras. <...> Entuziazmas reiškėsi ne tik žodžiais ir jausmais, bet ir aukomis. Žmonės aukojo Valstybės Tarybai paskutinius savo skatikus... (p. 336).

     Žmonės veržėsi į geresnį ir laisvą Nepriklausomos Lietuvos gyvenimą, o į laimę kad tik greičiau! Vokiečiai tada dar buvo galingi. Stojimas prieš juos su ginklu rankoje, mano manymu, būtų buvusi savižudybė. Lietuva ir taip gana daug buvo turėjusi aukų. Reikėjo palaukti tam ginklui panaudoti patogesnio laiko (p. 340).

     Nepriklausomybę M. Krupavičius suprato kaip pagrindą Lietuvos dvasiniam, kultūriniam, ekonominiam augimui. Savo veiklą M. Krupavičius visada grindė katalikybės idealais ir Bažnyčios mokslu, siekdamas įtvirtinti tiesą ir socialinį teisingumą. Toks jis buvo iki karo, toks Seimų laikais, kai reikėjo sunkioje kovoje ginti savo principus. Toks žemės ūkio ministro poste, vykdant Žemės reformą, kuri buvo viena brangiausių jo idėjų įgyvendinant socialinį teisingumą. Nesvarbu, koks būtų postas -ministro ar parapijos vikaro, - kiekvieno darbo M. Krupavičius imasi su įkarščiu, eidamas su savo idėjomis į žmones, juos organizuodamas. Iškalbos dovana, paprastumas bendraujant su žmonėmis, ištikimybė saviems principams užtikrindavo jam žmonių palankumą ir pritarimą.

     Toks paprastumas, natūralus gyvas pasakojimas žymi ir „Atsiminimus“, dėl to, nors juose daug faktų, įvykių, trumpų taiklių charakteristikų, taip lengva juos skaityti. Nors vaizduojami įvykiai kupini įtampos ir dinamikos, pasakojimas ramus, tarsi metraštininko. Tai suteikia knygai nuoširdumo, jautraus žmoniškumo, padaro artimą kiekvienam.

     Šios įdomios, turiningos knygos apžvalgą, taip pat ir žvilgsnį į turiningą prel. Mykolo Krupavičiaus asmenybę norėtųsi baigti žodžiais, kuriais jis baigia skyrelį apie Voronežo ateitininkus, žodžiais, kurie išreiškia jo gyvenimo esmę, kurie ir šiandien brangūs visiems, išlaikiusiems krikščionybės principus ir meilę Tėvynei:

     Reikalinga plieninė katalikų vienybė, nes skaidymasis neša mirtį. Turi būti susižavėjimas vien tik savo lietuvišku gyvenimu, iš svetimųjų galima priimti tik tai, ko trūksta lietuviškam gyvenimui, bet reikia žiūrėti, kad tie skoliniai neiškreiptų mūsų lietuviško charakterio. Reikia, kad Lietuva, Lietuvos reikalai, lietuvių tauta ir jos kalba visur ir visada būtų pirmoje vietoje, ir kad mūsų „aš“ būtų paskui juos. „Man“ yra tai, kas atlieka nuo Lietuvos...

      „Atsiminimai“ supažindina su Mykolu Krupavičium - kunigu visuomenininku, žymiu politiku, vienu iš mūsų nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Tik gaila, kad knyga užsibaigia tarsi ties jo visokeriopai turiningo gyvenimo slenksčiu. Visą jo gyvenimą apima kita knyga - „Prelatas Mykolas Krupavičius“ (Rankraštis). Ateityje „Rūpintojėlis“ supažindins su ja savo skaitytojus.

[Parengė Ada Urbonaitė]

LITERATŪRA

1.    Jz. [kun. Juozas Šalčius], Prelatas Mykolas Krupavičius. 1971. 268 p. (Rankraštis).

2.    Mykolas Krupavičius. Atsiminimai. Čikaga: Lietuviškos knygos klubas, 1972. 364 p.