LIETUVA

LIETUVA IR LIETUVIS

Oskaras Vladislovas Milašius

     Aš ilgai ieškojau, iš kur tas gilus jausmas, kuris apima mane, prisiminus šią šalį, tokią tolimą ir taip ilgai neatpažįstamą Vakarų - Lietuvą.

     Nors ir kupinas švelnumo tai melancholiškai ir dosniai šaliai, suteikusiai man gyvybę ir galią ją dainuoti, aš, aišku, niekada nebūčiau sutikęs kalbėti apie meilę jai, jei mane su ta žeme tejungtų vien kraujo ir asmeninio prisirišimo ryšys. Tėvynė kaip ir žmogus: reikia mylėti ją tokią, kokia ji yra. Tačiau ne visada ji pajėgi įkvėpti meilę. Tad aš išsižadu kilnios vienatvės, idant kalbėčiau apie Lietuvą todėl, kad stebuklingoji šalis, suteikusi man savo sielą, yra ne tik mano, bet ir jūsų Tėvynė.

     Šioje Baltijos šalyje, kurioje esu gimęs, prieš daugelį tūkstančių metų lankėsi arijų rasė, ugnies ir sniego rasė, prieš pasklisdama į visas keturias Europos žemyno puses ir prieš padėdama įspūdingus socialinės kultūros pamatus, kurie ilgainiui turėjo apsivainikuoti trimis svaigiais bokštais, nuo kurių dvasiniu žvilgsniu galima aprėpti Visatą ir kurie vadinasi: Elada, Roma, Prancūzija. Kaip Roma ir Elada, ir ypač Prancūzija, taip Lietuva yra daugiau negu Tėvynė: tai idėja, tai liepsnojantis žmogaus evoliucijos židinys.

     Apie 1200 m. prieš Kristų lietuvių rasės atžala per Balkanus nusileido į Graikiją ir, įskiepijusi arijų tradiciją jau smunkančiai Kretos-Mikėnų kultūrai, parengė nuostabiausią helenų civilizaciją, dviejų pasaulių - romėniškojo ir graikiškojo - šaltinį. Lygiai taip šiandien yra nustatyta, jog galinga ir paslaptinga etruskų tauta kalbėjo savotiška sanskrito tarme, panašia į baltų kraštų kalbas.

     Nes mistiškoji rasė, nusileidusi iš spindinčio plokščiakalnio, kalbėjo sanskritu. Šiandien jos šakos, išsisklaidžiusios ir, pasaulio nelaimei, susvetimėjusios viena su kita, kalba prancūziškai, angliškai, itališkai, ispaniškai, vokiškai, graikiškai, lenkiškai, rusiškai, tačiau motininė rasė išsaugojo savo kalbą gryną nuo pat brahmanų apreiškimo skaisčiųjų laikų; taip mūsų valstiečiai, gal 20 000 metų prabėgus nuo išėjimo, tebešneka kalba, kuri tokia artima sanskritui, kad lengvai suprantama kitiems lemtosios rasės ainiams - šių laikų Indijos gyventojams. Taip, prabėgus dešimtims tūkstantmečių po atsiskyrimo, lietuvių kilmės jūrininkai bendrauja su XX a. tauta šventąja brahmanų kalba.

     <...> Kaip kad didžiosios ir kilniosios Šventraščio moterys, Lietuva yra motina su sopančia širdimi. Paskleidusi savo įtakos šviesą barbariškumo apimtoms kaimyninėms tautoms, vyravusi tarp Šiaurės tautų, davusi Lenkijai didžiausius karalius - Jogailaičius, Lietuva 120 metų - nuo 1795 iki 1915 m. - išbuvo svetimšalių tironų, Rusijos carų, valdžioje. Nors dėl nesuvokiamo lemties žiaurumo buvo įkinkyta į barbarų jungą, Lietuva - ištikima vaidilutė-vestalė - pagarbiai saugojo šventąją ugnį, tą dvasinę liepsną, kurios žemiškasis pavidalas, šventoji ugnis, iki XIV a. liepsnojo šventyklos aukure Vilniuje, mūsų sostinėje. Kankinama ir išjuokiama, ji davė Europai ir žemei filosofus Emanuelį Kantą ir Tovianskį, poetus Adomą Mickevičių ir Norvidą, tautos didvyrį Tadą Kosciušką - čia vardiju tik garsiuosius vardus, artimus visoms žemės tautoms, nes laikas neleidžia, o žymių lietuvių sąrašas, dievaž, ilgas. Ne, aš nenoriu ilgiau sustoti ties istorine Lietuvos praeitimi. Vietoj to apsakysiu jos skausmą ir pažeminimą, suteiktą ketverių vokiečių okupacijos metų, bei kančias, sukeltas bado ir bolševikų armijų įsiveržimo.

     Nes atėjau kalbėtis su jumis ne apie vakarykščią kančios išaukštintą Lietuvą. Aš mėgstu skausmą - jis yra puikus ir vaisingas; tačiau tik džiaugsmas tėra šventas. Ir džiaugsmas, prancūziškai vadinamas liberte et justice, bunda pasaulyje. Taigi aš kalbėsiu apie naująją Lietuvą, šiandienę Lietuvą, apie tautą, kurios nepriklausomybę Taikos Konferencijos nariai įvertino kaip vieną svarbiausių uždavinių, kaip svarbiausią Rytų problemos mazgą. Taip, aš atėjau kalbėti apie gyvąją Lietuvą, apie jūsų išlaisvintą, jūsų didvyrių auka išgelbėtą Lietuvą.

     Jei Lietuvos praeitis mažai težinoma, tai dar mažiau žinomas tas vaidmuo, kurį ši šalis atliko visuotiniame konflikte. Prisimenu, 1914 m. rugsėjį, kai vokiečių armijos stovėjo prie Paryžiaus vartų, Rusija tučtuojau, kaip ir bet kuria kita proga, įsiveržė į Rytų Prūsiją, padėdama atitolinti nuo pasaulio sostinės jai grėsusį pavojų. Tačiau nepakankamai žinoma, jog šiame antpuolyje dalyvavusios rusų armijos pulkus sudarė beveik vieni lietuviai. Bet mūsų šalies pastangos nesiribojo tuo. Rytų fronte nebuvo mūšio lauko, kuriame lietuviai savaisiais žygiais nebūtų palikę šlovingo atminimo. 500 000 lietuvių tarnavo rusų armijoje. 300 000 Amerikos lietuvių kareivių, kartu su broliais prancūzais, dalyvavo visuose antrosios konflikto fazės mūšiuose.

     Kam žinomi reikalavimai šios naujos Lietuvos, kurios atkūrimas yra tikras pagrindas būsimajai Rytų Europos santvarkai? Jie tokie paprasti, tokie natūralūs, tokie artimi šiandienei teisingumo ir žmoniškumo idėjai, kad pasitvirtina jau vien prabėgomis pažvelgus į vienos iš seniausių Europos civilizacijų kilmę. Štai jie keliais žodžiais.

     Savo kilme, kalba, kultūra ir ypač charakteriu visai svetima triukšmingiems slavams, taip ilgai ją engusiems, Lietuva skelbia visišką nepriklausomybę teritorijos, apgyventos šešių su puse milijono lietuvių ir susidedančios iš Vilniaus, Gardino, Kauno, Suvalkų gubernijų ir dalies Minsko gubernijos bei Rytų Prūsijos, arba Mažosios Lietuvos. Valstybės sostinė, senasis Vilnius, arba Vilna, tam tikra prasme yra Lietuvos širdis ir šventasis miestas.

     <...> Kiek galios, kiek paguodos yra šiuose žodžiuose: jaunoji lietuvių demokratija; atmetęs bet kokj išankstinį nusistatymą, visus asmeninius rūpesčius, Tėvynės labui aš atidaviau visą galią dvasinės liepsnos, tos amžinosios ugnies, kuri apšviečia mus - jus ir mane.

     Nauja era atsiveria mums visiems. Senasis pasaulis sudrebėjo iš pat pamatų; atėjo metas, kuris yra tarsi malonės smūgis senosioms vertybėms, išsekusioms doktrinoms, bevaisiams režimams. Griovimo darbas dar nėra pasibaigęs, o jau viena šalis, amžinojo prisikėlimo teigėją, seniausioji iš Europos šalių, arijų pramotė, pakilo iš griuvėsių, visiškai pasirengusi atkuriamajam darbui.

     Šioji šalis, kurios vardas užvaldė mano protą ir jausmus, - tai Lietuva. Aš noriu jums atskleisti ją. Ateikit! Mintimis nuvesiu jus į svečią kraštą, ūkanotą, gūdų, šnarantį... Štai ir pasienis lenkų žemių, žinia, jau šiauresnių, tačiau vis dar spalvingų. Dar mostelkim sparnais - aure jau skrendame pro šalį, kur kiekvienas daiktas turi blausių atsiminimų spalvą. Apgaubia mus lelijų kvapas, plėkstančių miškų garai... Tai Lietuva -Lituania, tai Gedimino ir Jogailos žemė. Atsiveria mums susimąsčiusi šalis, kurios vėsi, dulsva padangė dvelkia pirmykščiu gaivumu. Ji nepažįsta prabangos liūdnos - subręsti. Po septynių žiemos letargo mėnesių, nubudusi ji šokteli pavasario staigioj grožybėj, o rugsėjo vidury nauji atolai, tik nebe nuo vasaros pabudę, juodvarnių kranksėjimu jau skelbia žiemą ilgą. Tada lietuviškųjų vasarų kvapsnis užleidžia vietą rudeniniam dvelksmui, o tai yra lyg siela Lietuvos. Saldrūgštis kvapas, nelyginant išvirtusio karšinčiaus medžio, samana užkloto, ar lyg po niokojančios liūties, kai vasara jau baigiasi. Balzgana šviesa dūluoja klony, o blausi migla nugulus ant miškų, ir tylų saulės veidą rūškanoja įkyrių minčių niūka. Nors dar nesnigo, paplūkusiuos keliuos ratus jau keičia rogės. Nuo upės smelkias per laukus linų marka, tvaikai. Galop iškrinta lapkričio sniegai, o vakarais sarginiai šunes vėl stūgauja atsiliepdami vilkams iš seno miško, skendinčio rūkuos.

     Į šią tad aplinką, deja, per daug greit brūkšteltą, prašysiu jus nukelt eilėraščius ir dainas, kurios geriau nei visa kita, ką pridurt galėčiau prie savo pasakojimo, jums atidengs mano Tėvynės sielą. Daugelis dainų, kurias išgirsit, kilusios iš žilų žilos senovės, tačiau eilėraščiai, kuriuos man jums skaityti bus malonu, yra šių dienų poetų kūryba. Nes Lietuva kupina meno ir minties atgimimo. Nutraukdami ryšius su romantikų tradicija, mūsų poetai nusimeta svetimšalių rūbą, kuriuo apvilkę buvo savo mūzas jų tėvai. Jie pagrįstai išvijo lenkų kalbą iš savo knygų ir, visiškai sugrįžę prie tautinių minties ir jausmo šaltinių, grąžino puikiai lietuvių kalbai, seniausiajai iš europiečių kalbų, tą garbingą vietą, kuri ir buvo jai skirta...

(Fragmentas paskaitos, skaitytos 1919 03 29 Paryžiuje, Geografų draugijos salėje).