AR IŠSIMIKLINOT BŪTI PRISPAUSTI?
Aušra Marija Jurašienė
„Rūpintojėlį“ pasiekė tokio pavadinimo JAV lietuvių spaudos publikacija. Tai keletas interviu su užsienio lietuvių menininkais bei meno žinovais. Čia aptariama dabartinių lietuvių menininkų (daugiausia dailininkų ir literatų) laisvės problema. Impulsą šiems interviu davė laikraštyje „The New York Times“ korespondento įspūdžiai iš 1977 m. susitikimo su lietuviais dailininkais ir „Lituanus" (1977. Nr. 4) pasirodęs R. Šilbajorio straipsnis. Šia tema kalba T Venclova, R. Viesulas, B. Vaškelis, A. M. Jurašienė, J. Jurašas, R Lapė, A. Landsbergis, V Vizgirda. Čia pateikiame A. M. Jurašienės straipsnį.
Šiandien daugeliui pripažintų dailininkų, poetų, rašytojų, kompozitorių užtenka tos kūrybinės laisvės, kurią jie turi. Tiek, kiek jie pasiekė jos sunkių vidinių apsiribojimų ir refleksų padedami. Išmokti tos aukštosios dvasinio prisitaikymo matematikos (kad ir vilkas būtų sotus, ir avis sveika) nėra lengva. Ir ne kiekvienam duota. Bet, kartą jos išmokę, sutramdę savo laisvamaniškus polėkius ir donkichotiškus siekius, menininkai pasijunta savame ir saugiame vandenyje. Negana to - visiška laisvė išmuštų iš vėžių, išblokštų juos lyg į atvirą jūrą, atimtų tas ribas, kurios jiems padeda savotiškai orientuotis - rodo, kur veržtis, ko siekti. Galų gale -kuo prisidengti. Jei kūrybiškas žmogus visą gyvenimą bėga, sakytum, per kliūčių ruožą, noras peršokti kliūtį tampa kūrybiniu impulsu (kol pavargstama), o vidinė cenzūra, kai prie jos priprantama, pasidaro viena iš atrankos priemonių pačiame kūrybiniame procese. <...>
Sakoma, žmogus prie visko pripranta. Net prie tarybų valdžios (juo labiau inteligentas). Čia ir yra visa problema. Pripranta - ir fiziškai išlieka, įgyja kiek imuniteto, atsparumo, sukaupia tokią patirtį, kurios vakariečiai net nesapnuoja. Bet priprasdamas, jis iš lėto įsileidžia į savo sąmonę totalitarinės sistemos nešamą sukalkėjimą, ima mąstyti jos kategorijomis ir sąvokomis. Žaisdamas su sistema, išlošia šansus savo asmenybei pasireikšti (o tai labai būtina kūrybiškam žmogui). Bet nejučiomis praranda valios laisvę, deformuoja moralinių vertybių matą, net žodžių semantiką (ką reiškia mūsų šalyje žodžiai: tiesa, pažanga, ištikimybė, draugystė, principingumas, savikritika ir t.t., - tai virtę partinės leksikos nuosavybe). Balansuodamas dvilypėje dvasinėje savijautoje, žmogus darosi vis išradingesnis, teisindamas savo didėjantį prisitaikymą, išrasdamas pragmatiškos filosofijos žodyną, į kurį įeina ir kilnios misijos, pasiaukojimo pavadinimai.
Mūsų mažai tautai prisitaikymo ir išlikimo klausimas yra ir sudėtingesnis, ir opesnis, negu didelei tautai: kad nebūtų nutautinta „didžiojo brolio“ glėbyje. Kurdami oficialią kultūrą, mūsų menininkai kuria lietuvišką kultūrą (kitas klausimas, kad ji daugiau ar mažiau yra tarybinio modelio kultūra). Kiekvienas vertesnis paveikslas, eilėraštis, muzikos kūrinys, užpildęs totalitarinio vakuumo dalelę, teikia lietuviams pasididžiavimo ir lyg atitolina nutautėjimo grėsmę. <...> Todėl mūsų kūrybinės inteligentijos pastangos ir patosas yra - kuo greičiau pasireikšti, užimti kuo daugiau vietų oficialios kultūros hierarchijoje, priimant reikiamą prisitaikymo laipsnį kaip būtinybę. Šitas siekis yra davęs gražių rezultatų, o daugeliui menininkų yra tapęs tautine misija.
Bet totalitarinėje sistemoje nieko nėra pasiekiama veltui. Ir tautinė misija turi savo vilkduobes. Kai tautinis užsiangažavimas suabsoliutinamas, jis savaime ima artėti prie totalitarinio mentaliteto ir tolsta nuo demokratinio galvojimo. Iškėlę nerašytą tautinį devizą, mūsų kultūrininkai paverčia jį pagrindiniu etikos ir prasmės parametru. Kalbėdami tautos vardu, jie ima formuoti valdžios ramiai toleruojamą visuomeninę opiniją, kuri savo ruožtu balansuoja individo kūrybines pastangas, kreipia jį į bendrą tėkmę, nurodo, kas tautai reikalinga, naudinga ar žalinga, ir netgi persergi nuo išsišokimų, protestų ar konfrontacijos su sistema. Kitaip sakant, atmeta kitokios kultūros ar pilietinės pozicijos alternatyvą ir vis labiau susilieja su oficialiąja linija.
Šį įsakmiai tautinį visuomenės sluoksnį paprastai sudaro ne patys oficialiausi mūsų kultūros atstovai (nors ir jie linkę vadovautis tautiniais interesais), bet tam tikras tarpinis jau brandų amžių pasiekusių menininkų ir kultūros žmonių sluoksnis, kuris neva išreiškia neoficialų patriotizmą. Įdomu, kad tie menininkai, jaunystėje patys drumstę vandenį, mėginę laužyti nustatytus rėmus, kai tik įgyja dozę oficialaus pripažinimo, iš karto užima „blaivaus proto“ poziciją ir darosi netolerantiški kitaip mąstantiems, kritiškesnio intelekto žmonėms. Mažoje, uždaroje visuomenėje - kokia yra lietuvių visuomenė - kiekviena tendencija tampa ryškesnė ir daugiau lemianti. Todėl ir šita griežtai tautiškoji kryptis ima diktuoti savas žaidimo taisykles ir dar labiau susiaurina kitoniško kultūrinio pasireiškimo erdvę.
Antra, norėdami išlaikyti padorumą, kiek įmanoma apsaugoti savo sąžinę nuo atvirų kompromisų ir kartu dirbti tautos labui oficialiai leistose ribose, mūsų menininkai nueina į profesinio darbo izoliaciją, atsiribodami ne tik nuo politikos, bet ir nuo visuomenės esminių problemų. Jie tarsi apsigaubia meninių interesų gaubtu ir atsiriboja nuo tautos, jos egzistencijos pagrindinių klausimų. Su tauta juos sieja tik meninė tradicija (dar kaimo prisiminimai, peizažo spalvos). Jie nenori girdėti apie tautai daromas neteisybes, žaizdas, neramias visuomenės nuotaikas ar lūkesčius, apie dvasinės laisvės ir žmogiškojo orumo ilgesį. <...>
Šiandien mūsų patriotiški kultūrininkai lengva širdimi gali pasmerkti bet kokį atvirą pasipriešinimą melui, protesto pareiškimą, išsižadėti savų politinių kalinių, disidentų ar vadinamųjų „atskalūnų“ motyvuodami, kad visa tai gali pakenkti mūsų kultūrai. Inteligentijos sąmonėje net ir tylus pasipriešinimas atrodo beprasmiškas. Taip menininkų izoliacija dar labiau padidina tautos susiskaldymą, o kultūrinė inteligentija tampa nepatikimiausia visuomenės dalis, į kurią nesikreips persekiojamas žmogus, neįduos jai į rankas savo likimo ar istorijos metraščio.
Taip ir auga vakuume tarybinės lietuviškos kultūros hibridas, toldamas nuo savo kamieno, netekdamas daugelio gyvų spalvų, aštresnių briaunų, dvasinio gyvenimo dimensijų ir laisvės skonio. O tauta priversta sotintis susiaurintais masteliais, pati savo jėgomis turi stengtis išlaikyti moralinių vertybių skalę ir sveiką sielą. Tokia padėtis irgi yra klastingo režimo padarinys, bet jo nė nemėginama kvestionuoti.
Šiame Gordijaus mazge ir gimsta mūsų menas, vystosi lietuviška kultūra, kartais kaip keistas augalas totalitarinėje dykumoje pražysdama netikėtais žiedais.
