MANO ŠVENTOJI TAUTA
Sakalas[kun. Aleksandras Markaltis SJ]
Dar ten toli toli, svetimoje šaly, daug liūdnų garsų apie tautos nuodėmę, puolimą, stabmeldystę man širdį draskė, kad, prakeikę vaidilas ir tėvų kapus, gieda giesmę klaikią.
Svarstyklės suklastotos, kunigaikščiai kyšiais papirkti, našlės byla teisme neranda gynėjo, tautos duktė, sekdama paskui žaltvykslę, pasiklydo raistuose. Nebedaro teisybės kriviai ir krivaičiai, o neblaivių pokylių besaikėj prabangoj sutemo ir užšalo širdys tų, kurie turėjo kitus apšviesti ir sušildyt.
Tai kodėl gi nieks šventos Tautos nemato - naujo Izraelio, kur iš nuodėmės Egipto, iš nelaisvės namų per Dievo gailestingumo jūrą sausomis kojomis išėjusi, ilgus metus per dykumą ištikimai keliauja į Žadėtą amžiną Tėvynę, žemę, tekančią medumi ir pienu, maitinamą stebuklinga mana iš dangaus ir su džiaugsmu geria vandenį iš Atpirkėjo septynių šaltinių?
Tai ji mane kaip motina sutiko ir ištiesė rankas į grįžtantį sūnelį, amžinu kančios kraičiu nešiną Tobiją; ir aš mačiau jos veidą šviesų, tyrą, gintariniais perlais ašarų sagstytą, kai meldės ji šventovėse Tėvynės.
O Tu, šventa, nesutepta ir neparduota, per šitiek metų priespaudos amžinai lempelei nei šventovėse, nei širdyse užgest neleidusi, ir lyg vanduo mažais upeliais per dykumą minios girtuoklių, šeimos židinio ardytojų ir nuo doros saitų atsipalaidavusio jaunimo sunkiesi ir plauki vis į bažnyčią.
Apie kokią gyvenimo išmintį ir drausmę pasakoja Tavo tylūs žingsniai, kuklus skoningas apdaras! Apie kokią Dievo meilę kalba ilgesiu spindinčios Tavo akys ir skaistūs veidai nuo švento Dievo kalno leidžiantis!
Aš mačiau Tave, klūpančią Aušros Vartuose, Šiluvoj, Žemaičių Kalvarijoj, kai alsavai bendros maldos smilkalu brangiausiu; ir klausiausi Tavo galingos masinės giesmės, kur tiek harmonijos, tiek švelnios didybės aidi.
Šventa esi, visais Tu Sakramentais, įspaudusiais ženklą delne, veide ir širdyje lyg Atpirkėjo atvaizdą, kad būtų jis Tavo tvirtybės ir simbolis, ir žiedas, ir šaltinis.
Šventa esi senų ir naujų knygnešių ryžtu, meile ir pasiaukojimu gimtajam žodžiui, gimtajai minčiai. Ir stebisi, ir gėrisi šiandien pasaulis tuo retu meilės ir drąsos fenomenu; ir ta praeitimi tebepulsuoja Tavo narių širdys, kilniųjų prosenelių kraujas, tvinksintis slapčiausiomis kūno ir sielos gyslomis.
Šventa Tu vien tikėjimo, vilties ir meilės dabartim testiprinama, kai, visko žemėje netekusi, širdimi danguj jau gyveni.
Šventa Tu savo ateitim, kur tyliai bręsta su viltimi ir motinos malda ties lopšiu kūdikio nekalto, ir ties kryžiumi galulaukėje, palydint sūnų tolimon gyvenimo kelionėn.
Šventa esi Tu net silpnybėmis, klaidomis ir nuopuoliais, nes kenti dėl to ir atgailauji. Ir todėl tiek kartų virš Tavo galvos buvo pakelta išrišimą duodanti ranka...
Visame pasauly ir istorijoj Tave tik vieną aš žinau, kuri ne su kitais, bet su savim kovoji slapčiausiame širdies kampely. Niekur negirdėta, kad savyje, o ne kitame kaltės kas nors ieškotų, kad kas save pasmerktų, teistų ir nubaustų, užuot kankinęs kitą. Tokios kovos ir tokio teismo žemėj niekad nematyta. Ir todėl šventa esi, Dievo Tauta, kurios kad ir mažiausia pergalė širdy yra vertesnė už pasaulinių frontų žygius ir triumfus, nes šie beregint dulkėmis pavirsta, o Tavo pergalės - amžiams lieka.
Šventa esi, mano Tauta, skaisčių ir Dievui pašvęstų mergelių širdies ir išorės nevystančia puošmena, kai jos tyliais vestalių žingsniais prie amžinų ir niekad neužgesinamų gyvybės ir gyvenimo aukurų tarnauja maldos, skaistybės ir gailestingumo kvapsniu...
Šventa Tu kankiniais, nevainikuotais Bažnyčios ir Tėvynės, kur iš visų pasaulio pakraščių sugrįžta, ir tais, kurie jau niekad niekad nebegrįš. Jie neša Tau kančios lobyno kraitį, iš kurio per amžius kartų kartos sems.
Taip, Tu šventa, Tu išrinktoji Viešpaties Tauta, kad amžiais Jo kalvarijas ir Jo agoniją kartotum. Nepaisant begėdiškiausio smurto, Tu esi tyra ir nekalta, ištikima ir mylinti, vis graži ir kūnu, ir siela, kai aš matau Tave suklupusią ir gintarinį Tavo veidą, apšviestą iš Dievo prieangių.
Pagaliau šventa esi, o mano Tauta, krikščioniškos mirties šešėliu, kuris iš tolo savo didžią rimtį, išmintį ir drausmę ant Tavo veido, žingsnio, žygio meta, kai Tu eini maldos ir atgailos, didžios kantrybės keliu, kai Tu savo vaikams Amžinąjį atilsį bažnyčioj giedi, nes brangi Viešpaties akyse Jo teisiųjų mirtis pagal šventojo Pranciškaus „Saulės giesmę“:
Būk pašlovintas, Viešpatie, už mūsų sesę Mirtį,
kietą, rūsčią, niekam neišvengiamą.
Vargas tik tam, kas nuodėmėje miršta,
bet palaimintas, kurį ji randa Tavo valioj -
antros mirties jis neragaus per amžius.
