VAIKAS TARP MŪSŲ
ASMENYBĖS UGDYMAS
[Alė Počiulpaitė]
„Leiskite mažutėliams ateiti pas mane ir netrukdykite, nes tokių yra Dievo karalystė. Iš tiesų sakau jums: kas nepriima Dievo karalystės kaip kūdikis, - neįeis į ją". Ir jis laimino juos apkabindamas ir dėdamas ant jų rankas (Mk 10, 14-16).
Vaikai - vienintelė privilegijuota klasė mūsų šalyje.Kristus iškelia vaiką iki dangaus, negana to, per vaiką kiekvienam rodo kelią į dangų.
Žemišką rojų siekia duoti savo vaikams ir Dievo nepripažįstanti valstybė, suvokdama, kad vaikai - jos žemės ateitis.
Tad kas gi yra vaikas šiandieniame moderniame pasaulyje, Įsivaizduojančiame, kad gyvena mokslo ir išminties klestėjimo erą? Atidžiai pažiūrėjus į šiuolaikinio žmogaus, šiuolaikinės šeimos santykį su vaiku, galima įsitikinti, kad mažiausiai išminties pasaulis rodo augindamas ir auklėdamas savo vaikus. Ypač mūsų dienomis vaikas nustojamas suvokti kaip būsimas suaugęs žmogus, būsima asmenybė, tarsi nežinant, kad jis užaugs ir nebebus gyvas žaislelis. Vaikas - žaislelis, vaikas - šeimos altorėlis, ant kurio deginamos materialinės gėrybės, principai ir atsakomybė už ateitį. Vienintelis, nes keliems „altorėliams“ nepakaktų nei moralinių, nei materialinių aukų. Sukoncentruodami visa į savo vaiką, žmonės atsiriboja nuo visko, kas neliečia trapios jų šeimos ramybės - nuo idealų, visuomeninių reikalų, gilesnių kultūrinių ir dvasinių interesų. Pakinta žmogiškųjų vertybių skalė, jos matu tampa vaiko užgaidos, nors tos užgaidos būtų ir nusikaltimas.
Perdėtas rūpestis, akla meilė nėra vienintelis santykių su vaiku perlenkimas. Yra kitas pavojingas kraštutinumas, dažnai atsiduriantis dialektinėje vienybėje su pirmuoju. Tai vaiko pedagoginis ir psichologinis apleidimas jo tariamo savarankiškumo, tariamos laisvės vardan. Vaikui - šeimos altorėliui - reikia ne tik valgyti ir gerti, būti rengiamam, jam reikia dėmesio, meilės, dvasinės šilumos. Meilės jam ne kaip mielam žaisleliui, o kaip asmenybei. O tai jau iš tėvų reikalauja tikros aukos ir savęs atsižadėjimo.
Požiūris į vaiką kaip šeimos stabą kelia pavojų, kad ateities visuomenė gali tapti egoistų visuomene, bet ne mažesnis pavojus kyla ir dėl vaiko pedagoginio bei psichologinio apleistumo. Iš apleistumo išauga susvetimėjimas, jausmų menkumas, anarchistinis maištas, kuris dažniausiai išsilieja įvairiausiais nusikaltimais, girtavimu, moraliniu nuosmukiu. Psichologiškai ir pedagogiškai apleisti vaikai auga tose šeimose, kur tėvai pernelyg susirūpinę savo visuomenine karjera, kur nebėra vidinio poreikio būti su vaiku.
Šiuolaikinės mūsų sąlygos atima galimybę motinai nedirbti (nors kažin ar daugelis šiais visuomeniškos moters kulto klestėjimo laikais atsisakytų darbo ir atsidėtų vien šeimai), o kartu galimybę kuo daugiau bendrauti su vaiku, kraujo ryšį įprasminti dvasiniais ryšiais. Po sunkios darbo dienos ir įvairių stresų, po eilių parduotuvėse moteris nebepajėgia deramai bendrauti su vaiku: natūralu, kad vaikas tampa sunkia našta. Taip vaikystėje išgyvenamas susvetimėjimo šešėlis ilgainiui virsta pabaisa ne tik atskiram žmogui, šeimai, bet ir visai visuomenei.
Neatsitiktinai šie metai SNO paskelbti Vaiko metais. Tiesa, juos skelbiant, turėta galvoje labiau socialinės vaikų problemos - dar milijonai vaikų šiandien miršta iš bado (tai tokie pat mieli vaikučiai, kaip ir tie, išpuošti ir pervalgydinti, mūsų šeimų altorėliuose), dar milijonai vaikų negali mokytis ir kone nuo kūdikystės sunkiai dirba dėl duonos kąsnio... Tų vaikų teises reikia ginti.
Ne mažesnio gynimo reikalingi ir mūsų vaikai - sotūs, išprausti, šiltai aprengti, gal tik gulbės pieno stokojantys, - jiems gresia dvasinė mirtis, nes jų sielos alksta tarp prabangių žaislų, prie skanėstais apkrauto stalo. Dar didesnio gynimo reikalingi tūkstančiai negimusių vaikų, kuriems pačios motinos neleidžia išvysti saulės, pajusti gyvenimo džiaugsmo.
Tačiau šiandien kalbame apie tuos, kurie laukiami ar nelaukiami atėjo į pasaulį. Jie gyvena, bet kenčia nuo neprotingos meilės pertekliaus (o gal tėvų egoizmo?), susvetimėjimo šeimoje, nuo tikrosios meilės ir idealų stokos. Kalbame apie tūkstančius našlaičių, nors turinčių abu tėvus gyvus ir sveikus, bet savo aistras, savo malonumus keliančius aukščiau už pareigą žmonėms... Kalbame apie tūkstančius vaikų, kuriems atimta ir nuolat atiminėjama teisė pažinti Dievą, išgyventi tuos nepakartojamus vaikiško pamaldumo jausmus, kurie dažnai tampa pamatu tobulesniam dvasios gyvenimui, asmenybės kūrimui.
Nuo kūdikystės vaikas atsiduria visuomenėje - lopšelyje, darželyje, mokykloje - kolektyve, kuris nėra ir objektyviai nepajėgus būti jautrus subtiliam ir turtingam vaiko vidaus gyvenimui, reikalingam nuolatinio dėmesio ir vadovavimo, nuolatinio jautrumo, kurį jis gali gauti tik šeimoje ir kuris tiesiog proporcingas tam, kokias dvasines vertybes puoselėja tėvai, kokius tikslus turi gimdydami kūdikį - ar išauginti visavertę asmenybę, ar tik patenkinti savo egoizmą.
Vaiko vidiniame pasaulyje visada atpažinsi šeimos dvasios pasaulį. Vaikai šiandien iš tiesų privilegijuota klasė, bet tos privilegijos apsiriboja daugiau materialinėmis gėrybėmis, išorinių teisių apsaugojimu. Tas privilegijas teikti pajėgi kiekviena civilizuota visuomenė.
Apie kitokias privilegijas kalba Kristus, pabrėždamas suaugusiųjų atsakomybę už vaiko dvasios pasaulį:
O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje(Mt 18, 6).
Arba:
Jam būtų geriau, jei ant kaklo būtų užmauta girnapusė ir jis būtų įmestas jūron, negu papiktintų bent vieną iš šitų mažutėlių. Taigi sergėkitės!(Lk 17, 2-3).
Šitos moralinės atsakomybės už vaiko dvasios vertybes nepanaikina niekas - nei skurdas, nei prabanga, nei begalinis užimtumas, nei visuomeninio gyvenimo patrauklumas. Ši atsakomybė krinta abiem tėvams, bet ypač motinai. Lietuvė motina nuo amžių diegė ir ugdė tauriąsias dvasines ir moralines tautos vertybes, - tas, kuriomis didžiuojamės ir kurias šiandien darosi vis sunkiau įžiūrėti: meilę Dievui, Tėvynei, moralinį tyrumą ir dorą, širdies jautrumą. Nulenkime šiandien galvas prieš tų paprastų, darbo nuvargintų moterų išmintį ir neišmatuojamą atsakomybės už vaikus jausmą - tai jos lopšyje išlingavo mūsų tautos inteligentijos žiedus, tautos dvasios galiūnus. Ar daug motinų šiandien rastų jėgų pasakyti vaikui: Vaikeli, verčiau norėčiau tave matyti mirusį negu nedorą...
Argi tad šiandien leisime žūti per amžius puoselėtoms vertybėms, ar neįskiepysime jų į savo vaikų širdis, kad taptų gyvenimo principais?.. Kai išpuošime Kalėdų eglutę ir išdėliosime po ja Senelio Šalčio dovanas, įsiklausykime, ką kalba Kūdikėlis Jėzus mūsų vaikams ir mums, dovanodamas savo Gimimo šventės džiaugsmą, pasvarstykime tas privilegijas, kurios teikiamos vaikams, o svarbiausia - dvasinio tyrumo privilegiją, kurią išsaugoti esame pašaukti.
