Partizanai: Istorija ir dabartis

VILNIAUS UNIVERSITETO 400 METŲ JUBILIEJUS

AKTUALIJOS

J. M-tas[Kazimieras Šapalas]

     Plačiai paminėtos Vilniaus universiteto 400 metų sukaktuvės. Joms rengtis Universitetas pradėjo prieš 10 metų ir atliko didelės reikšmės darbus: periodinėje spaudoje skelbiamais straipsniais išpopuliarino Universitetą ir jo sukaktuvių minėjimą; surinko nemažai medžiagos, nušviečiančios Universiteto kelią, atliktus darbus mokslo srityje ir jo reikšmę lietuvių bei kaimyninių tautų kultūrai; išleido trijų tomų Vilniaus universiteto istoriją. Tiesa, veikalas parengtas vadovaujantis marksistine-leninine metodologija, kuri reikalauja laikytis partiškumo. Todėl kritiškas skaitytojas pasiges jame akademiniam leidiniui reikiamo objektyvumo, pajus daugelio teiginių menką mokslinį pagrindimą ir ne su visais jo pateiktais praeities įvykių ir mokslininkų darbų įvertinimais sutiks. Bet, nepaisant to, „Vilniaus universiteto istorija“ padės geriau pažinti senojo Universiteto praeitį ir susidaryti vaizdą apie plačiai išaugusį ir savo moksliniais darbais garsėjantį dabartinį Universitetą. Veikale iškelti faktai rodo, jog vysk. Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu įsteigtas ir jėzuitų vadovaujamas Universitetas daug patarnavo mokslui bei kultūrai Lietuvoje, ir kartu paneigia tame pačiame veikale išreikštą teigimą, jog Universiteto organizatoriams rūpėjo ne pats aukštasis mokslas, o tik mokyklinėmis priemonėmis nugalėti Lietuvoje protestantizmą (I kn., p. 49). Apie Vilniaus universitetą išleistas veikalas ir informaciniai leidiniai taip pat rusų, anglų ir vokiečių kalbomis.

     Rengiantis Universiteto sukaktuvėms, buvo atnaujinti senieji jo pastatai, Saulėtekio alėjoje pastatyti nauji rūmai ir studentų bendrabučiai. Atlikti labai dideli darbai, į kuriuos buvo įtraukti architektai, statybininkai, skulptoriai, dailininkai, restauracinių darbų meistrai. LKP CK pirmojo sekretoriaus teigimu, vien senojo Universiteto ansambliui restauruoti išleista daugiau kaip 11 milijonų rublių. Senieji rūmai ir tarp jų išsidėstę kiemai atjaunėjo, nušvito akį džiuginančiomis spalvomis, pasipuošė skulptūromis, mozaikomis, freskomis. Atsiskleidė ir kai kurios senosios, po tinku slypėjusios freskos. Iškilmėse dalyvavęs Frankfurto prie Maino (VFR) universiteto profesorius K. Vinteris pasakė: Labiausiai įsiminė jubiliejaus inauguracija Didžiajame kieme, kuris taip puikiai restauruotas. Stebina didžiulis rūmų atnaujinimo darbas. Mes neįsivaizdavome, kad jūs taip galite padaryti.

     Sukaktuvių iškilmės vyko rugsėjo 19-22 d. Atvyko daug svečių iš kitų SSRS respublikų ir užsienio šalių. Dalyvavo SNO UNESCO atstovas dr. K. T. Balbiras, mokslininkai ir delegacijos iš JAV Kanados, Vokietijos (VFR ir VDR), Austrijos, Italijos, Danijos, Suomijos, Čekoslovakijos, Lenkijos, Kongo, Maskvos, Leningrado, Rygos ir daugelio SSRS aukštųjų mokyklų. Tarp svečių buvo SSRS Mokslų akademijos prezidentas A. Aleksandrovas, VDR Mokslų akademijos prezidentas V Šeleris, daugelio universitetų rektoriai, akademikai, profesoriai. Tokio didelio mokslininkų susibūrimo nei Vilnius, nei Lietuva niekada nėra mačiusi.

     Iškilmių inauguracija vyko universiteto Didžiajame kieme, iškilmingo minėjimo susirinkimas - Operos ir baleto teatre. Surengta studentų šventinė eisena per miestą, didelis koncertas Sporto rūmuose, mokslinės konferencijos, Dailės parodų rūmuose atidaryta paroda, vaizduojanti Vilniaus universitetą dailėje. Universiteto iškilmių minėjimas buvo didelė kultūros šventė ne tik Universitetui, bet ir visai lietuvių tautai. Minėjimo eigą per radiją sekė ir televizijos laidas matė visa Lietuva.

     Jubiliejų minint labiau išryškinta Vilniaus universiteto reikšmė mokslui, kultūrai ir švietimui. Iškilmių metu vienoje savo kalbų Universiteto rektorius akad. Jonas Kubilius pažymėjo, kad Vilniaus universiteto 400 metų sukaktis, jo praeitis ir dabartis ne lokalinio pobūdžio kultūros ir mokslo reiškinys. Universiteto indėlis į mokslą turi reikšmės ne vien Lietuvai, bet ir apskritai mokslui. Ne be pagrindo tarptautinė švietimo, mokslo ir kultūros organizacija UNESCO Vilniaus universiteto sukaktį įtraukė į savo renginių planą.

     Vilniaus universiteto istorija, kaip sakė rektorius Jonas Kubilius, yra turtinga ir sudėtinga: įkurtas vidurinių ir naujųjų amžių sandūroje, jis visą laiką buvo branginamas, nes nepaprastai jautriai atsiliepdavo į krašto ekonominius, politinius, ideologinius ir kultūrinius poreikius. Į jį suplaukdavo naujausia mokslo bei socialinė mintis. Čia buvo palanki dirva naujoms, originalioms idėjoms kilti ir plėtotis.

     Vilniaus universitetas XV1-XIX a. atliko didelį vaidmenį Lietuvos ir gretimų kraštų kultūriniam gyvenimui. Jo biblioteka, gavusi pradžią 1570 m., buvo prieinama ir platesnei visuomenei. Akademinė spaustuvė leido įvairių mokslo šakų knygas bei vadovėlius. Čia išspausdintas pirmasis lietuviškas elementorius, kurio vien XVIII a. išėjo 12 leidimų. Ir latvių kalba išleistos pirmosios knygos buvo išspausdintos šioje spaustuvėje.

     Universitetas išaugino žymius lietuvių tautos raštijos bei mokslo atstovus: XVII a. - Konstantiną Sirvydą, Joną Jaknavičių, XVIII a. – Žygimantą Liauksminą, Albertą Vijūką-Kojalavičių, Romaną Simanavičių, XIX a. -Motiejų Valančių, Simoną Daukantą, Simoną Stanevičių, Jurgį Pabrėžą, Teodorą Narbutą ir daug kitų. XVIII a. pabaigoje ir XIX a. pradžioje Universitetas ėmė vadovauti visam Lietuvos ir Baltarusijos švietimui. Jo žinioje buvo tų kraštų mokyklos. Jis stimuliavo klasicizmo ir romantizmo krypčių atsiradimą bei plėtotę Lietuvoje (Adomas Mickevičius, Julijonas Slovackis, Juzefas Ignacas Kraševskis). Susiformavo savita Vilniaus Dailės mokykla (jonas Rustemas, Pranciškus Smuglevičius). Universiteto architektūros katedra plačiai ir ryškiai realizavo klasicizmo principus (Laurynas Stuoka-Gucevičius). Mokslo pasaulyje plačiai išgarsėjo Universiteto observatorija. XIX a. pradžioje Vilniaus universitetas buvo viena žymiausių aukštųjų mokyklų Europoje. Jo mokslininkų sukurtos teorijos buvo dėstomos ir kituose universitetuose. Ir Lietuvos teatro ištakos glaudžiai susijusios su Universitetu. Universitetas per 400 metų atliko didelį darbą, sukūrė išliekamosios reikšmės kultūrinių vertybių.

     Universiteto praeitis, - pažymėjo rektorius J. Kubilius, - tai nėra nulaužta šaka, kurią išdžiūvusią ir sumaigytą galima nublokšti pakelėje. Praeitis savo šaknimis glaudžiai siejasi su šia diena, o savo atžalomis - ir su ateitimi.

     Dabartinis Universitetas yra išaugęs į stambų mokslo centrą, subūręs nemaža savo moksliniais darbais pasižymėjusių mokslo darbuotojų. Dėstomąjį personalą sudaro apie 90 mokslo daktarų ir profesorių, 680 mokslo kandidatų ir docentų. Mokslo pasaulyje įgijo pripažinimą Universitete susiformavusios mokslinės matematikų, fizikų, medikų, lingvistų mokyklos. Vilnius tapo pasauliniu baltistikos centru, Universiteto kalbininkai sudaro to centro branduolį. Universitetas palaiko ryšius ir kartu sprendžia užsibrėžtas mokslines problemas su daugeliu tarybinių ir užsienio aukštųjų mokyklų. Jo mokslo darbuotojai su pranešimais dažnai dalyvauja tarptautinėse mokslinėse konferencijose ir pasitarimuose. Kai kurie profesoriai (akad. j. Kubilius) kviečiami skaityti savo kursų užsienio universitetuose. Universitete mokosi 16 500 studentų; kasmet baigimo diplomus gauna apie 2500 absolventų; 1945-1979 m. Universitetą baigė 39 421 studentas.

     Periodinė spauda nemažai rašė apie Universitetą ir jo sukaktuves. Paminėtinas prof. Arnoldo Piročkino str. „Pirmasis puslapis“, išspausdintas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ (1979 08 18). Autoriaus teigimu, Vilniaus universiteto įsteigimą nulėmė ne vien religinės katalikų ir protestantų kovos, kaip iki šiol daugelis istorikų manė. Jis rašo:

     Kalbėdami apie Valerijoną Protasevičių, vieną ryškiausių Vilniaus universiteto kūrėjų, mes dažnai užmirštame, kad jis buvo ne tik Vilniaus vyskupas, bet ir žymus valstybės veikėjas, kartu su kitais priešinęsis Liublino unijai ir Lietuvos inkorporavimui į Lenkijos sudėtį. <...> Paskutiniu metu gauta duomenų, kurie leidžia daryti prielaidą, kad Valerijono Protasevičiaus sumanymas įkurti Vilniujeuniversitetą susijęs su tam tikrų feodalinių sluoksnių pastangomis atsikratyti Krokuvos universiteto įtakos švietimo srityje. <...> V. Protasevičius, pirmą kartą (¡576 05 25) kreipdamasis į popiežių su projektu įkurti Vilniuje universitetą, nurodė ne religinį motyvą, bet tai, kad Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kuri dydžiu prilygsta Lenkijos Karalystei, nesą jokio universiteto.

     Vysk. Protasevičius pasipriešino Lenkijos bažnytinės provincijos nutarimui iš vyskupijų reikalauti, kad jos kasmet mokėtų mokestį Krokuvos universitetui išlaikyti. Jis kreipėsi į popiežių, prašydamas Vilniaus vyskupiją atleisti nuo šios prievolės, nes Krokuvos universitetas Lietuvai neduodąs jokios naudos: Universitetas Lietuvoje esąs reikalingesnis negu Krokuvos universitetas Lenkijoje.

     Šie prof. A. Piročkino iškelti faktai ne visai atitinka kai kurių „Vilniaus universiteto istorijos“ autorių tvirtinimą, jog Vilniaus universiteto organizatoriams rūpėjęs ne pats aukštasis mokslas, o tik protestantizmo nugalėjimas. Minėtame straipsnyje prof. Piročkinas paliečia Vilniaus universiteto nacionalinės priklausomybės klausimą, nes kai kas, ypač iš lenkų, mėgina neigti jo priklausomybę lietuvių tautai. Prof. Piročkinas pažymi, kad jėzuitai visada stengėsi pabrėžti, jog Vilniaus universitetas - tai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokslo židinys. Iki XVIII a. pabaigos paskaitos, dauguma pratybų, susirašinėjimas vyko lotynų kalba. Bet tai būdinga visiems to meto universitetams. Toji aplinkybė, kad jame viešpatavo lotynų kalba, o nuo XIX a. imta vartoti ir lenkų kalba, nėra jokia kliūtis, - rašo prof. Piročkinas, - teisingai išspręsti Universiteto priklausomybės klausimą. Juk bene iki 1809 m. Berlyno mokslo akademijos posėdžiuose buvo vartojama prancūzų kalba, bet niekas tos įstaigos nelaiko prancūziška. Nieko nesako ir tai, kad senojo Universiteto profesorių bei studentų būta ir kitų tautybių. Mokslas visada buvo internacionalus. Vilniaus universiteto kūrėjai ir ugdytojai, kaip pabrėžia A. Piročkinas, buvo Lietuvos, netgi etnografinės, įžymieji veikėjai ir jo paskirtis buvo tarnauti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės visuomenei.

      „Literatūroje ir mene“ (1979, Nr. 37 ir 38) išspausdintas Jono Aničo ilgas straipsnis „Universiteto jubiliejus ir buržuazinė istoriografija“. Čia apie senąjį Vilniaus universitetą kalbama su autoriui būdingu diletantizmu ir ateistiniu fanatizmu. Jis rašo: Katalikų bažnyčia kaip institucija niekad nebuvo sentimentali. Ji neturėjo humanistinių aspiracijų, o tik ekonominius, politinius bei ideologinius interesus. Tai esą gerai matyti iš Vilniaus universiteto pavyzdžio: Jėzuitų vadovaujamas universitetas visa savo mokymo bei auklėjimo sistema veikė jaunuolius taip, kad, savo auklėtojų nuolat prižiūrimi ir mokomi, kasdien dalyvaudami bažnytinėse apeigose, turėdami kas mėnesį eiti išpažinties, net kilę iš evangelikų ar stačiatikių, jie virsdavo fanatikais katalikais. Bet kuria proga tiesiogiai ar netiesiogiai kurstomi, universiteto studentai puldavo evangelikų kunigus, bažnyčias, prieglaudas, namus, mušdami, piešdami ir naikindami.

     Šiems žodžiams patvirtinti pamini Vilniaus kalvinistų maldos namų sugriovimą 1682 m., kai kažkieno paraginti akademijos studentai, vadovybei nieko nežinant, laisvą nuo studijų dieną užpuolė ir iki pamatų sugriovė reformatų bažnyčią.

     Studentų išsišokimų visais laikais pasitaiko. Bet ar šis studentų išpuolis ir kiti galimi studentų akibrokštai leidžia apskritai teigti, jog Katalikų Bažnyčia antihumaniška, kad Universiteto studentai tiesiogiai ar netiesiogiai buvo kurstomi užpulti ir mušti kitatikius?

     Visai kitaip apie auklėjimą Universitete atsiliepia prof. A. Piročkinas. Jau minėtame straipsnyje jis rašo:

     Specifinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sąlygos vertė jėzuitus būti tolerantiškus kitų konfesijų atžvilgiu. Kadangi Lietuvos gyventojai, nepaisant religinio skirtumo, į Vilniaus universitetą žiūrėjo kaip į nereliginę mokyklą, tai jame mokėsi kiek protestantų ir stačiatikių, o vėliau radosi ir vienas kitas musulmonas ir net žydas. Taigi šioje aukštojoje mokykloje viešpatavo palyginti tolerantiška dvasia.

     Vilniaus universiteto jubiliejaus minėjimo metu akcentuota jėzuitų vadovaujamo senojo Universiteto didelė reikšmė Lietuvos mokslui ir kultūrai paneigia istorijos vadovėliuose skelbiamą ir ateistinės propagandos kartojamą teiginį, jog Katalikų Bažnyčia visa savo veikla stoja prieš lietuvių kalbos ir kultūros vystymąsi (Lietuvos tsr istorija. 1958, p. 45).

     Vilniaus universiteto jubiliejų plačiai paminėjo ir užsienyje gyvenantys lietuviai: rengė mokslines konferencijas jubiliejui paminėti, susirinkimus ir paskaitas. Vatikano radijas davė seriją paskaitų iš Vilniaus universiteto istorijos. Plačiai rašė periodinė spauda. Išleista kun. prof. Pauliaus Rabikausko knyga „Mokslinė pažanga Vilniaus akademijoje“ (Roma, 1972. 218 p.) ir „Lietuvos universitetas 1579-1803-1922“ (red. P. Čepėnas. Čikaga, 1972).