SPONTANIŠKOS ATGIMIMO FORMOS KRIKŠČIONYBĖJE
RELIGINIS GYVENIMAS UŽSIENYJE
Jau 10 metų visame pasaulyje vyksta jaunimo sąjūdis, kaip niekada ir niekur platus, dinamiškas ir intensyvus. Jame dalyvauja 15-20-mečiai jaunuoliai, niekieno iš viršaus nesuburti. Sąjūdžio vardus sukūrė patys jo dalyviai arba visuomenė. Tai Jėzaus revoliucionieriai, Naujieji krikščionys, Krikščioniškieji hipiai, Gatvės krikščionys, Jėzaus driskiai, Didžiųjų kelių krikščionys, Hipiai pagal Evangeliją, Tiesmuka liaudis, Dvidešimtmečiai, vienykitės!, Bendruomenės branduoliai ir t. t.
Kas jis, tas sąjūdis, spontaniškai gimęs apie 1967-1968 metus Amerikoje ir greitai paplitęs ne tik visoje Šiaurės ir Pietų Amerikoje, bet pasiekęs ir Europos šalis? Jis jungia apie porą milijonų įvairių rasių ir išsilavinimo jaunimo. Šis sąjūdis atsirado ir plečiasi tarp įvairių profesijų jaunimo, kurio nemaža dalis katalikiška. Sąjūdyje dalyvauja vyskupai ir kunigai. Jis pagauna net ir netikintį jaunimą, įsiurbia į save visus, kaip pirmųjų amžių Jeruzalės krikščionių ugnis arba XV1-XV11I amžiuje šv. Pranciškaus Saleziečio sąjūdis. Šie sąjūdžiai, kurių šūkis: Jėgas skirti tam, kad gyventum, - siejasi su Vatikano II Susirinkimo mintimis. Bandydami naujai įgyvendinti krikščionybę, jaunuoliai jungiasi į 10-30 žmonių grupes, rengia sueigas, užsiėmimus, numato savo pareigas bei gyvenimo būdą. Jie jaučiasi įsipareigoję globaliniu mastu priklausyti visuotinei Bažnyčiai ir tą priklausomumą liudija konkrečiu gyvenimu. Nėra jokios vadovybės, jokių privilegijų ar skirtumų tarpusavio santykiuose nei rasės, nei užimamos vietos, nei lyties atžvilgiu.
1971 m. stambieji amerikiečių laikraščiai, pradedant dienraščiu „Times“, ėmė plačiai rašyti apie Jėzaus revoliucionierius. Po spektaklių „Dieviškieji kerai“, „Jėzus Kristus superžvaigždė“ visuomenė pamatė, jog jaunimas spontaniškai pakilo grąžinti Kristų į gyvenimą. Spaudos suteiktas Jėzaus revoliucionierių vardas turi ne alegorinę, bet tiesioginę prasmę, nes jie patys pasivadino naujaisiais krikščionimis.
Kokie Jėzaus revoliucionierių veiklos bruožai duoda teisę jiems šitaip vadintis? Ką gi reiškia jų revoliucija krikščionybės požiūriu? Jėzausrevoliucionieriųsąjūdyje galima išskirti keletą srovių, kurių svarbiausios -Krikščioniškieji hipiai ir Tiesmuka liaudis.
Krikščioniškieji hipiai - gausiausias, dinamiškiausias sąjūdžio sparnas. Juos dažnai vadina Jesus Freales, kaip Amerikoje vadina visus nuo visuomenės atitrūkusius hipius bei narkomanus. Šitas Jesus Freales arba Jėzaus driskių, Jėzaus hipių sąjūdis gimė San Franciske, nuslūgus tikrųjų hipių apogėjui. Jėzaus driskių kultūrinė revoliucija plėtėsi dviem pagrindinėmis kryptimis: 1) komuna; 2) masiniais koncertais. Vienos krikščioniškos komunos buvo kuriamos toli nuo kultūros židinių, kitos - miestuose. Kalifornijoje komunos stengėsi realizuoti tradicinį vienuolynų, indų ašram ar turistinių bazių tipą. Čia pratinamasi medituoti, tyliai melstis, bendrai dirbti ir maitintis. Visa daroma su džiaugsmu, improvizuojant. Į savo tarpą priimami ieškantys nuošalumo, branginantys maldą ir jautrūs kolektyvui. Pragyvena iš smulkios daržininkystės ir parduodami įvairius savo gaminius - ženklelius, kryželius, leisdami religinį laikraštėlį.
Miestų komunos tikslas - krikščioniška veikla tarp pačių hipių. Sąjūdis, pasivadinęs gatvės krikščionimis, irgi prasidėjo Kalifornijoje ir greit paplito visoje Amerikoje. Kiekviena grupė egzistavo savarankiškai, tačiau bendravo tarpusavy, keisdamiesi patirtimi, žurnalais bei įvairiomis priemonėmis. Šios komunos turi savo užeigos namus, kavines, kur gali užeiti kiekvienas. Juose įrengti miegamieji, salė susirinkimams ir pamaldoms. Yra diskotekos. Nemokamai duodama bealkoholinių gėrimų. Kiekvienas žino, kad čia gaus materialinę ir moralinę paramą. Užeigos įrengiamos buvusiose smuklėse, apleistose krautuvėlėse, garažuose, naktiniuose klubuose, landynėse. Jos tampa Jėzaus kavinėmis. Užeigos puikiai sutvarkytos, turi įspūdingas iškabas: „Katakombos“, „Aeropagas“, „Tėvo namai“, „Jėzus mumyse“, „Adatos skylutė“, „Broliškos meilės užeiga“ ir t.t. Čia būriuojasi buvę narkomanai, „amžini studentai“. Šie gatvės krikščionys, kurie visą gyvenimą atidavė Jėzui ir dirba su nepaprastu veržlumu, gyvena kolektyviai, lėšas, gaunamas iš savo darbo ir aukų, skiria krikščionybei skleisti.
Kitas naujųjų krikščionių sparnas - Evangelijos hipiai. Jie dalyvauja visuose stambesniuose muzikiniuose renginiuose, čia susitinka su jaunais narkomanais, padeda jiems pasveikti ir įjungia į savo eiles. Norėdami greičiau sueiti į kontaktą su visuomenės padugnėmis, kai kurie patys organizuoja savo orkestrus. Pavyzdžiui, Spokajaus Jėzaus driskiai įsijungė į Mak Miklėjaus „Iš proto varančios muzikos ansamblį“ ir jį pakeitė gera muzika Jėzaus Kristaus garbei.
Daugelis gatvės krikščionių narių nekeičia savo buvusios išvaizdos -laisvai želianti barzda, ilgi plaukai, kakta, perjuosta kaspinu, sandalais apautos basos kojos, apdriskę, apsikarstę blizgučiais, primenančiais krikščioniškas emblemas (kryželiai, medalionai, žuvelės, Jėzaus atvaizdai). Tiesa, nemaža dalis atsisakė buvusios aprangos, kaip ir praeities. Naujųjų krikščionių dalį sudaro vidurinių mokyklų moksleiviai, anksčiau nieko bendra su hipiais neturėję, savo išvaizda būdami priešingybė hipiams ir bitlams.
Krikščioniškųjų hipių šūkiai: Jėzus mus išganys!; Mesijas mums atsiųstas!; Telaimina jus Dievas!; Nusišypsok, juk Dievas tave myli; Pagarba Viešpačiui; Jėzus mums padeda! Gatvės krikščionys turi emblemą - į dangų pakelta ranka, rodanti pirštu j viršų. Šalia kryželis su užrašu: Vienintelis kelias. Tai reiškia, kad Jėzus yra vienintelis Kelias, norint išlaikyti savo asmenybę. Vieni kitus pažįsta iš sutartinių rankų judesių.
Tiesmuka liaudis - tai šimtai studentų iš vidutinių visuomenės sluoksnių. Jie nepretenduoja laikytis hipių veiklos stiliaus, tačiau naudoja tuos pačius šūkius ir simbolius. Nuo 1969 m. jie masiškai jungiasi prie sambūrių, gyvenančių evangeliniu stiliumi tam tikrose stovyklose. Kita vertus, jie susibūrė į bendruomenes, kurios telpa tradicinėse Bažnyčios ribose. Iš jų stambesnės yra šios:
1) į Kryžiaus žygį už Kristų, [kurta 1951 m., o 1974 m. turėjo jau 450 stovyklų, kuriose pastoviai dirbo 3000 žmonių.
2) Petys petin, jaunime! Įkurta 1941 m.; jai priklauso per 1300 krikščionių jaunimo klubų.
3) Tarpuniversitetinė krikščionių draugija - veikia nuo 1970 m. Ilinojaus universitete; jos suvažiavime 1974 m. dalyvavo apie 12 000 narių.
4) Jaunieji - Kristui, įkurta 1975 m.; ši bendruomenė veikė 2700 aukštųjų mokyklų.
Visų stipriai susicementavusių grupuočių veiklą finansuoja turtingesni tikintieji. Konkurencijos tarp bendruomenių nėra. Krikščioniškieji hipiai arba Jėzaus driskiai veikia daugiau individualiai. Pasigavę auką, jie stengiasi individualiai ją apdoroti, norėdami ištraukti iš nusikalstamo ar nesveiko gyvenimo būdo ir paversti veikliu krikščionimi. Tiesmuka liaudis pirmiausia rūpinasi masiniais susirinkimais. Jie neatitrūksta nuo Bažnyčios veiklos formų bei stiliaus, tik prideda kontrkultūrinius reikalavimus: jie reikalauja gyventi pagal Evangeliją.
Susirinkimams vadovauti kviečiami jauni populiarūs asmenys, gerai žinomi visuomenei kovotojai su narkomanija, alkoholizmu, prostitucija bei nepilnamečių nusikalstamumu. Susirinkimų poveikis milžiniškas. Juose išryškėja asmenybės, gebančios aktyviai reikštis stovyklose, mokyklose, periferijoje.
Tie sąjūdžiai trejopi: vieni studijuoja Šventąjį Raštą, kiti gilinasi į maldą, treti aktyviai skleidžia krikščionybės idėjas. Jtakingiausias iš jų -Mums tik 20 metų arba Dvidešimtmečiai - į lenktynes!, įsteigtas 1958 m. Pensilvanijoje. Jo įkvėpėjas D. Vilkersonas, jausdamas nesulaikomą norą gelbėti Bruklino narkomanus bei nepilnamečius nusikaltėlius, ėmėsi visų krikščionybės padiktuotų priemonių. Jo praktiškas ekumenizmas užkrėtė beveik visus Jėzaus revoliucionierius. Jo ir jaunuolių giliu įsitikinimu, krikščionybė - tai pirmiausia asmeninis santykis su Jėzumi.
Šie sąjūdžiai nekuria naujos religijos, įvairių konfesijų jaunuoliams jie netrukdo praktikuoti jų religiją. Netrukdo aktyviai reikštis savo parapijoje. Jei kam Jėzaus revoliucionieriaus gyvenimas pasidaro per sunkus, gali laisvai, niekieno nesmerkiamas pasitraukti.
Jėzaus revoliucionieriai ne tik stengiasi pažinti plačiuosius visuomenės sluoksnius, bet nori sukelti atgimimą įvairių konfesijų viduje, nė vienos jų neišskirdami. Jie nesikiša į jokią politinę veiklą. Jiems būdingas šventas pasibaisėjimas materializmu ir ateizmu. Į savo veiklą jie pasineria be jokių išlygų, visa fizine ir dvasine būtimi.
Radikaliausi yra Jėzaus driskiai. Jų moralė, mūsiškai tariant, yra konservatyvi: jie stoja prieš narkotikus, gimimų kontrolę bei ribojimą, prieš abortus, prieš lytinio gyvenimo laisvę prieš ir po vedybų. Jų gretose dažnai sutiksi katalikų vienuolių ir kunigų, kurie laiko save visateisiais sąjūdžio nariais.
(Sutrumpinta iš: Tiesos kelias. Nr. 12)
