„Jokiam dalykui nesu pritaręs prieš savo sąžinę“
Oto Šimekas- g. 1925 m. gegužės 5 d.,
1944 m. lapkričio 14 d. sušaudytas Karo lauko teismo sprendimu už tai, kad atsisakė šaudyti lenkus - civilius gyventojus. Dieve, priimk jį į savo amžiną gyvenimą!
Tai užrašas prie vieno kapo Machovos kapinaitėse. Tas kapas išpuoštas daugybe gėlių ir dviem tautinėmis vėliavėlėmis - Austrijos ir Lenkijos. Kas gi tas Otas Šimekas?
Jis gimė Vienoje, 7-erių metų neteko tėvo. Motina turėjo išlaikyti didelę šeimą, nes Otas buvo 13-asis vaikas. 17-metis, labai kuklus jaunuolis, buvo pašauktas į kariuomenę. Vienų atostogų metu jis pažadėjo motinai niekada nešauti į žmogų.
Oto dalinys buvo perkeltas į Jugoslaviją. Apsupimo metu jaunas kareivis gavo įsakymą nušauti moterį, bėgančią iš degančio namo. Otas delsė žiūrėdamas į savo tuščią šautuvą. Jam buvo paduotas užtaisytas šautuvas ir įsakyta šaudyti į kitas moteris. Otas nešaudė teisindamasis, kad jis kaip krikščionis negali to suderinti su savo sąžine. Šį incidentą viršininkas perdavė į Berlyną kaip atsisakymą vykdyti įsakymą.
Tuo metu dalinys buvo Lenkijoje prie Tarnovo ir Deblicos. Čia vokiečiai turėjo būrį žmonių, kurie kaip įkaitai turėjo būti sušaudyti. Oto draugai, manydami, kad tuo jis galėsiąs išvengti karo lauko teismo, patarė pasinaudoti proga gelbėti save. Tačiau Otas ir dabar liko ištikimas sąžinei. Tuoj buvo suimtas. Draugai padėjo jam pabėgti. Bet prie Čekoslovakijos sienos buvo sugautas ir uždarytas į Pilzeno kalėjimą. 1944 m. lapkričio 14 d. buvo pasmerktas myriop, prie Volia Pogurska sušaudytas ir čia pat, šaudmenų dėžėje, palaidotas. Vėliau draugai jo palaikus nugabeno į pašventintas Machovos kapines, kaip to troško jo motina.
Motinai mirus, Oto sesuo, nors nemokėdama lenkų kalbos, ryžosi surasti brolio kapą ir norėjo jo palaikus parsigabenti į Vieną. Tačiau suradusi ir pamačiusi, kaip svetimtaučiai jo kapą gerbia ir prižiūri, atsisakė savo ketinimo.
Prie Oto kapo skelbimų lentoje nurodyta, kad lankytojai gali pasirašyti atsiminimų knygoje parapijos raštinėje. Čia kabo didelis Oto Šimeko portretas. Knygoje daugybė įrašų - pavienių žmonių ir grupių. Tarnovo vyskupas dr. Bednarčikas 1973 03 31 d. įrašė: Otto Šimekas - daugiau negu karžygys.
Šalia knygos vietos klebono surinktas didelis laiškų rinkinys. Laiškai -prašymų, o dar daugiau - padėkų. Daug lenkų jaunuolių mielai ima Oto nuotraukas ir dovanoja savo draugams. Klebonas turi ir priešmirtinį Oto laišką broliui, kuriame jis prašo parengti motiną tam dideliam skausmui ir paraštėje pažymi, jog karo lauko kapelionas jj parengė kelionei į Amžinybę.
Jauni ir seni žmonės ilgai stovi prie 19-mečio kapo ir su pagarba prisimena visus tuos kankinius, kurie prievartos ir neteisybės metu liko ištikimi sąžinei.
