Partizanai: Istorija ir dabartis

    Viešpatie, kodėl įsakei man mylėti visus žmones, savo brolius? 

Aš bandžiau tai daryti, bet išsigandęs grįžtu pas Tave... 

Viešpatie, vienas aš buvau toks ramus, 

buvau taip patogiai ir ramiai įsitaisęs.

Mano dvasia buvo rami, aš gerai jaučiausi.

Buvau vienas, bet santaikoje su savimi.

Jaučiausi saugus nuo vėjo, lietaus ir purvo.

Būčiau likęs švarus savo vienatvės bokšte.

    Bet Tu, Viešpatie, radai plyšį mano tvirtovėje.

Tu privertei mane šiek tiek praverti duris.

Žmonių riksmas privertė mane krūptelėti,

tarsi lietaus šuoras, krisdamas į nepridengtą veidą;

tarsi audringas vėjas mane sukrėtė draugystė,

tarsi saulės spindulys nepastebimai įsiskverbė

ir sukėlė sieloj nerimą Tavo malonė,

ir aš, būdamas neišmintingas,

palikau duris truputį praviras.

    Viešpatie, dabar aš žuvęs!

Lauke manęs tykojo žmonės.

Aš nežinojau, kad jie taip arti, -

tuose pačiuose namuose, toje gatvėje, įstaigoje, -

mano kaimynas, mano bendradarbis, mano draugas.

Pravėręs duris, pamačiau juos su ištiestomis rankomis,

godžiu žvilgsniu, ilgesinga siela,

trokštančius išmaldos tarsi elgetos prie bažnyčios durų.

    Pas mane apsigyveno patys pirmieji.

Juk mano širdyje buvo truputis vietos.

Aš priėmiau juos, aš būčiau jais rūpinęsis,

būčiau juos glamonėjęs, prižiūrėjęs, -

savo mažuosius avinėlius, savo mažąją kaimenę.

Tu jau būtum buvęs patenkintas, Viešpatie:

jie buvo gerai aprūpinti, gerbiami, švarūs, tvarkingi.

Iki tol viskas daryta išmintingai...

    Tačiau aš nepastebėjau tų, kurie atsekė iš paskos, 

nes pirmieji juos užstojo.

Tų buvo daugiau, jie buvo didesni vargšai, 

jie užplūdo manęs neperspėję.

Aš vėl turėjau užsidaryti, turėjau surasti savyje dar vietos.

    Dabar jie susirinko iš visur, 

lyg nesiliaujančios bangos jie stumia ir gena vieni kitus.

Jie susirinko iš visur - iš viso miesto, iš viso krašto, 

iš viso pasaulio, be skaičiaus, be galo.

Jie renkasi ne po vieną, bet būriais, virtinėmis, 

susikibę, susirišę, susimaišę - tikros žmonijos atplaišos.

    Jie ateina ne vieni, o apsikrovę sunkiais nešuliais 

neteisybės, pykčio, neapykantos, kančios ir nuodėmės našta... 

Jie velka paskui save pasaulį, 

tempia surūdijusį, beprasmišką šlamštą 

arba godžiai vaikosi, kas modernu, 

ir naudojasi tuo be prasmės, be tikslo.

    Viešpatie, man skaudu dėl jų!

Jie painiojasi man kelyje, jiems niekas nerūpi.

Jie baisiai išalkę, jie praris mane!

Aš jau nieko nebegaliu padaryti;

kuo daugiau ateina, kuo labiau beldžiasi į duris,

tuo plačiau durys atsiveria...

    Ak, Viešpatie, mano durys atviros ligi galo!

Aš daugiau nebegaliu! To man per daug!

Tai jau nebe gyvenimas!

    O kaip mano padėtis?

    O kaip mano šeima?

    O mano ramybė?

    O mano laisvė?

    O kaip aš pats?

Ak, Viešpatie, aš visko netekau; aš jau daugiau nebe aš; 

mano paties namuose man jau nebėra vietos.

    Nebijok, - sako Viešpats, - tu laimėjai viską; 

nes kai pas tave atėjo žmonės, 

ir Aš, tavo Dievas, ir Aš, tavo Tėvas, 

nepastebimai įėjau drauge su jais.

 

(Iš kn. Überall trejff  ich auf Dich, mein Gott. Į lietuvių k. išvertė P.)