Partizano Jono Bernatonio – Melagio nuotykiai
Nuotraukoje: Vyčio apygardos Kuprio ir Šermukšnio būrių partizanai. Iš kairės: Simonas Dailidėnas-Miesčionis, Vitas Ivanauskas-Dobilas, Antanas Mickūnas-Liepa, Romualdas Mačiulis-Papūnė, Jonas Bernatonis-Melagis, Bronius Dailidėnas-Ramunė, Juozas Kirsnys-Raudonikis, Antanas Dailidėnas-Prancūzas, Antanas Blauzdys-Konkurentas (R. Kauniečio asmeninė kolekcija)
Iš Raguvos vls. Alūkėnų k. kilęs Jonas Bernatonis-Melagis buvo labai gyvo charakterio, visada geros nuotaikos, niekada nenusimenantis vaikinas, tikras „štukorius”. Nors buvo nedidukas, kresno ūgio, tamsiaplaukis, stambia nosimi, bet juokaudamas sakydavo: „ Ar aš negražus? Nesvarbu, kad nosis didelė, svarbiausia, kad vidury veido įstatyta”. Į partizanų gretas – A.Aliuko-Kuprio būrį, jis įstojo jau 1944m. rudenį, o dėl jo juokingų istorijų, pasakojimų, išdaigų buvo pramintas Melagiu.
1944m. liepą, likus savaitei iki Šv. Onos atlaidų, Rytų frontas atsirito ir į Raguvos valsčių – į vakarus pradundėjo, pražlegsėjo 2-oji gvardijos armija. Miestelyje, pritaikydami jį karo reikmėms, jie tuoj ėmė daryti tvarką – iš bažnyčiai priklausančio klebonijos pastato iškėlę kunigus įkūrė ten savo karo ligoninę. Joje nuo sužeidimų buvo gydomi eiliniai fronto kareiviai, dažniausiai pėstininkai, kurių nuostoliai mūšiuose būdavo patys didžiausi.
Nors Amerika pagal „lendlizą” Rusijai tiekdavo milžiniškus kiekius karo produkcijos, tame tarpe ir maistą, tačiau tarp kareivių pagarsėjusi „tušonka”(mėsos konservai) priekinėse fronto linijose kovojančių kareivių nepasiekdavo – juos išsidalindavo užnugaryje šiltai ir sočiai gyvenantys patys tiekėjai (intendantai), jų viršininkai, karinė vadovybė, štabai ir kitos užnugaryje veikiančios tarnybos. Paprastam rusų kareiviui, kuris galėdavo žūti bet kurią akimirką, jie laikė, kad tai yra ir nereikalinga – užteks jam ir kruopų. Rusų kareiviai visada būdavo alkani, bet tik karo veiksmams – Rytų frontui – persikėlus į Baltijos šalis, vogdami ir plėšikaudami jau galėjo sočiai prisivalgyti, o gyventojų bičių avilius skaitė tiesiog savo nuosavybe – užpildavo kibirą vandens ir plėšė niekieno neatsiklausdami.
Raguvos karo ligoninėje aprūpinimas maistu irgi būdavo blogas. Po lengvų sužeidimų gyjantiems kareiviams - vadinamąjai „sveikstančiųjų komandai”, buvo įsakyta iš vietinių gyventojų rinkti ligoninei maisto produktus. Jie vaikščiodavo būriu, ginkluoti, iš ūkininkų ėmė ką norėjo, ko norėjo ir kiek norėjo – niekas jų nekontroliavo, vyko tikras plėšikavimas. Gyventojai juos praminė „ubagais”. Nebegalėdami nuo jų atsiginti, jie pradėjo skųstis partizanams, o šie pažadėjo jiems padėti.
Tai įvyko 1945 m. rudenį, rugsėjo mėn., jau po bulviakasio. Į eilinę „maisto operaciją” keliuku link Alūkėnų k. ateinantį rusų kareivių būrelį nutarė pamokyti J.Bernatonis - Melagis. Jis pakelėje susirado sau patogią poziciją - atsigulė su „lėkštiniu ” rusišku kulkosvaidžiu už bulvių kapčiaus ir laukė, kol šie priartės. Nors ruošėsi paleisti ilgą seriją, tačiau jau pirmo iššauto šovinio kulka įstrigo vamzdyje - kulkosvaidis „padarė kliūtį”, nebeveikė. Išgirdę šūvį rusų kareiviai, seni frontininkai, nepasimetė – tuoj sukrito ant žemės, tačiau supratę, kad kulkosvaidis užspringo, patys atidengė ugnį. J.Bernatonis- Melagis, tapęs beginkliu, atsidūrė labai sudėtingoje situacijoje. Tik pademonstravęs visą savo jėgą, vikrumą ir sumanumą, „išbėgo”, nepalikdamas ir savo užstrigusio ginklo. Tačiau vis tik automato serijos buvo sužeistas, ir ne bet kur, o kaip „štukoriui” ir pritinka - į kairiąją šlaunį ir užpakalį, į sėdmens raumenį, kur ir pasiliko kelios įstrigusios kulkos. Vėliau pasakodamas šią istoriją kaip „užrušijo” (palietė, užkliudė) ginkluotus rusų kareivius, ir pats juokdavosi, sakydamas: ,,Vat tau ir ubagai!”
Tačiau šis jo nuotykis dar nesibaigė, turėjo tęsinį. Sužeidimą jis gydėsi pas savo dėdę Banikonį, gyvenusį Alūkėnų k. ir dirbusį apylinkės pirmininku. Jis iš Raguvos atvežė ir patikimą gydytoją, kuris iš peršauto sėdmens išėmė kulkas, išplovė ir sutvarstė žaizdą. Banikonio dukterys jį penėdavo, perrišdavo žaizdą, išplaudavo drabužius, o šis jas linksmindavo - visada būdavo „pilnas anekdotų”.
Vieną dieną visi pro langus mato – nuo Janapolio k. keliuku link Alūkėnų ateina didelis skrebų būrys – dauguma pėsti, kiti važiuoja „pasivarę” pastotę (arklinį vežimą). Visi baisiai susirūpino, pasimetė - juk sodyboje nebuvo nei bunkerio, nei jokios slėptuvės - ir klausia: Jonai, kur dabar tave dėt? Tas nepasimetęs su jumoru atsakė: Jei suims, tai ir būsiu suimtas, o kaipgi kitaip bepadarysi.
Viena iš dukterų, Onutė, nepasimetė. Ne, sako, „davaj” nuimam jo lovos čiužinį. Greit nuėmusi liepė: O dabar, Jonai, gulk.Tas atsigulė kniūbsčias į lovą, ant jo uždėjo čiužinį, paklojo patalus, padėjo pagalvę – atrodė lova kaip lova, niekuo nuo kitų neišskirianti.
Atėję skrebai po visur valkiojosi, viską apėjo, apieškojo, tačiau nieko nerado. Kur yra Banikonis? - klausia. O iš kur mums žinot, išėjo darban, - atsakė dukros. Taip viskas laimingai ir baigėsi.
Apgijęs J.Bernatonis- Melagis išėjo į mišką kartu su jį išsivesti atėjusiais vietiniais partizanais – broliais Dailidėnais. Tačiau žaizda pūliavo, gijo ilgai, sunkiai. Kaip atsimena J.Kadžionis- Bėda, jau po sužeidimo praėjus keliems mėnesiams jo brolis Karolis Kadžionis -Vermachtas, kuris tuo metu su Melagiu ,, kartu vaikščiojo”, parsivedęs jį į namus virtuvėje perrišinėjo jam žaizdą. Tai buvo toli nuo tėviškės, Piktagalyje, jau kitame, Kavarsko valsčiuje, kas rodė, kad J.Bernatonis – Melagis buvo stiprus, patvarus vyras, net ir su nesugijusia žaizdą atlikdavęs ilgus naktinius žygius.
Parašyta remiantis J.Kadžionio – Bėdos (Anykščiai), B. Keraitytės – Chmieliauskienės (Troškūnai) ir Onos Maneikienės (Traupis) atsiminimais.
