DIEVO BAUSMĖ
Nuotraukoje: Albinas Milčiukas-Tigras, apsigaubęs rusiška palapinsiauste. 1948 m. (iš G.Vaičiūno asm. archyvo)
Šią istoriją pirmąsyk išgirdau iš savo tėčio, K. Patamsio, praėjus nuo šio įvykio maždaug 30 metų. Anais laikais tai buvo ne tik Troškūnų, bet ir aplinkiniuose valsčiuose plačiai nuskambėjusi, aptarinėjama, perduodama iš lūpų į lūpas su įvairiausiomis detalėmis bei pagražinimais istorija.
Mes kažkokiais kasdieniniais darbo reikalais buvome atvažiavę į Degsnių k. apylinkes ir netoli Parojaus kalno, ant Traupio-Troškūnų vieškelio sustabdę motociklą, kažko belaukdami šnekučiavome. Tėtis man parodė pakelėje stovintį medinį, niekuo neišsiskiriantį iš kitų, kryžių ir pradėjo pasakoti šioje vietoje prasidėjusią šiurpią istoriją. Šiais laikais, atsivėrus archyvams, apie ją galima papasakoti dar išsamiau.
Tai atsitiko 1947 m., vėlų rudenį. Troškūnų skrebai, kaip dažniausiai ir būdavo, pėsčiomis, kad pakliuvę į partizanų pasalą mažiau nukentėtų, pasiskirstę mažomis grupelėmis po 2-3 žmones, ėjo vieškeliu Į Traupio pusę. Ar iš nuobodumo, ar iš kvailumo vienam iš jų, Lionginui Petrauskui, kilusiam iš Troškūnų mst., praeinant pro pakelės kryžių trenkė į galvą mintis „parodyti savo akies taiklumą” – peršauti „Kristaus kančią”. Jis apie savo sumanymą paskelbė garsiai, keli skrebai tam nepritarė, tačiau dauguma neprieštaravo – žiūrėjo į jį šypsodamiesi, galvodami, kad tik pajuokavo, ar tikrai išdrįs. Tas prisitaikė ir iš rusiško automato paleido seriją, perkirsdamas Nukryžiuotąjį pusiau. Po to rusiškai nusikeikęs ištarė: Cha-a-a, peršoviau Dievą per pusiaują – perpus! Jeigu Dievas yra, tegul ir mane taip peršauna! (iš tikrųjų buvo pasakyta daug grubiau ir šlykščiau, viešai nevartojamais žodžiais).
Praėjus kelioms savaitėms, 1947 m. gruodžio 6 d., tamsiu paros metu, į Vidugirio k. esančią ūkininko Zigmo Kazlausko sodybą užėjo Troškūnų vls. skrebų būrys. Vienas iš jų, L. Petrauskas, kaip pats aršiausias, ėmė kumščiu baladoti, daužyti trobos duris, šaukdamas: Atidaryk duris, milicija! Lyg tyčia pas šeimininkus buvo atėję trys partizanai, vienas iš jų – Albinas Milčiukas – Tigras, kariavęs Rytų fronte ir vokiečių, ir rusų kariuomenėse, buvo ,,vėtytas ir mėtytas”, kovose patyręs, šaltakraujiškas, drąsus, niekada pavojingose situacijose nepasimetantis vaikinas. Jis tyliai įėjo į priemenę, pasiklausė ir iš rusiško „diskinio” automato „patraukė” skersai per duris ilgą seriją, pataikydamas skrebui tiesiai į pusiaują, į apatinę pilvo dalį. Už durų pasigirdo baisus staugimas, vaitojimas su rusiškų keiksmažodžių „priedais”, skrebai, ieškodami priedangos, puolė slėptis, o sąmyšiu pasinaudoję partizanai spėjo iššokti pro langą ir laimingai pasitraukė.
Sužeistas į vidurius skrebas, kentėdamas didžiulius skausmus, su „pastote”(arkliniu vežimu), kratant per kelio duobes, buvo atvežtas į Troškūnų ligoninę. Taip besikankindamas ir mirė, tačiau, mačiusių pasakojimais, ir prieš mirtį jo paskutinis ištartas žodis buvo rusiškas keiksmažodis.
Po ilgų tardymų ir kankinimų sodybos šeimininkas Z.Kazlauskas 1948 m. liepos 21d. buvo nuteistas 8 metus kalėti Sibiro lageriuose.
Tai tokia buvo ši plačiai nuskambėjusi istorija apie skrebą – degradavusį žiaurų, ,,netašytą” stuobrį, kuris iš kvailumo pabandė pasigalynėti su Dievu ir buvo Jo nubaustas.
Parašyta remiantis K. Patamsio pasakojimais, LGRCT vyr. istoriko G. Vaičiūno surinkta archyvine medžiaga bei liudininkų prisiminimais.
