Kada mes galėsime ...
Kada mes galėsime per valstybines ir tautines šventes Lietuvoje laisvai melstis, linksmai juoktis ir dainuoti?
Šiemet šventėme kovo 11 – ąją 21 – ą kartą. Plazda miestuose trispalvės, bet liūdna, kad per tą laiką išmokome nedaug. Dar daug ko trūksta mūsų dvasiai.
Iškilmingoje salėje beveik pusė Seimo deputatų kėdžių buvo tuščios. Tautos išrinktieji demonstruoja savo nepagarbą Seimui ir Lietuvai, kurie taip prisikentėjo nuo nacių ir bolševikų. Ir dabar kenčia ne mažiau. Iškilnių metu, kiekvienas deputatas turėjos sėdėti savo vietoje. Įvairios žvalgybos: Rytų ir Vakarų, nuo televizorių kopijuoja šventės eigą ir dar atitinkamus pareiškimus savo vyriausybėms. Jei seimo nariai nenori patys dalyvauti šventėje, tegu kiekvienas pasirūpina, kad kas užimtų jo kėdę. Jei moka paprašyti draugo ar pažįstamo paspausti mygtuką per balsavimą Seime, tai tegul bent jau pasirūpina, kad kas užimtų jų vietą salėje. Tokiu metu nebūti Seimo iškilmių salėje – nusikaltimas. Etikos komisija turėtų į tai reaguoti.
Ir šoninės salės lošės nebuvo pilnos!
Seimo pirmininkė, ponia Irena Degutienė padarė pranešimą, bet ir ji neišvengė klaidų. Perskaitė ilgą sąrašą sveikinamųjų, ir tik paskutiniu sakiniu pasakė, „sveikinu ir Laisvės kovotojus“. Atrodo, kad partizanų Lietuvos istorijoje nebuvo. Jau 21 – ieji laisvės metai ir matyt daug ką užmiršome, jei ne jie, pralieją daug kraujo ir atidavę tūkstančius jaunų gyvybių, šios šventės tikrai nebūtų. Manau galutinė redakcija turėtų būti tokia:
Sveikinu Lietuvos partizanus, jų rėmėjus ir visus laisvės kovotojus.
Gerai kalbėjo seimo narys Saulius Pečeliūnas ir laisvės kovotojas Antanas Terleckas. Kitų, deja, negirdėjau. Paskaitysiu Lietuvos Aide. Kalbėtojai net du kartus paminėjo Justino Marcinkevičiaus pavardę. Nereiktų šventoje vietoje minėti nešventų vardų. Šie vardai daugelį klausytojų įskaudina.
Po visų iškilmių Seime buvo vėliavos iškėlimas. Reiktų vadinti, vėliavos iškėlimo apeigos, o ne ceremonija. Į vėliavos pakėlimą susirenka gana ne daug žmonių, gal pora šimtų, o reiktų, kad ateitų tūkstančiai. Nes Karo atašė stebi ir daro analizes, bei pranešimus savo vyriausybėms. Kiekvienas lietuvis turi jausti pareigą dalyvauti vėliavos pakėlimo apeigose. Paaukoti Tėvynei pusę valandos – nėra daug. Ir kiekvieną kartą turi susirinkti tūkstančiai, o ne šimtai žmonių.
Puiku, kad katedroje pamaldos buvo 13 valandą. Visi tikintieji, laisvai galėjo ateiti į katedrą ir dalyvauti Šventosiose mišiose.
Einant į katedrą pražygiavo puikus karinis dalinys, dalyvavęs vėliavos pakėlime. O už jų ėjo žmonės su vėliavomis. Kariuomenė nuėjo sau, o žmonės nuėjo į katedrą. Ir vėl klausimas: Kodėl Lietuvos kariai taip elgiasi, arba kas juos verčia taip elgtis. Per paskutinį surašymą 79% pasakė esą katalikai. Į kariuomenę jaunimas ateina iš tikinčių žmonių. Kas davė teisę tikinčiųjų vaikus karius, nusukti nuo bažnyčios. Pagal naują susitarimą tarp Lietuvos vyriausybės ir Šventojo sosto, kiekvienas katalikas karys turi teisę ir pareigą sekmadieniais išklausyti Šventas mišias. Taigi, jiems turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti Šventose mišiose. O šios iškilmės buvo sekmadienį. O kur buvo kiti kariai katalikai, jei nėra vietos dalinio kapeliono.
Paskaitykite Alfonso Ramanausko – Vanago, kunigo Justino Lelečiaus – Grafo ir kitų partizanų knygas, partizanų maldaknyges ir pamatysit, kad jie visi buvo giliai tikintys žmonės. Ir aš per 22 metus lageriuose susitikau tik vieną, vadinamą bedievį. Per kameros vakaro maldą jis priėjo prie „barašės“ atlikti gamtinių reikalų.
Religija padėjo kovoti, o kaliniams ir tremtiniams vargti bei kentėti. Atėjizmas – piktas bolševikų ginklas, padėję sunaikinti medžiaginius ir dvasinius paminklus. Taigi, šitas kariškių ar kai kurių vadų akibrokštas tebūnie paskutinis. Atėjizmas ir toliau lieka mūsų tautos dvasinė liga – vėžys.
Katedroje žmonių nebuvo daug, o kur moksleivija, kur studentija? Juk mokyklų Vilniuje labai daug. Ar negalėjo bent po 100 mokinių atvesti ir parodyti, kas vyksta Lietuvoje ir katedroje? O, rodos, Vilniuje yra ir katalikiškos mokyklos. Gaila, kad Švietimo ir mokslo ministerija atiduota Liberalams. Ko galima iš jų tikėtis? Su meile prisimenu ano meto Ukmergės Antano Smetonos gimnaziją, kurioje mokėsi apie 2000 mokinių, turėjome puikų kapelioną Praną Mačį. Kurio ir Guzevičius neįstengė apšmeižti, nors abu dirbo toje pačioje gimnazijoje. Bolševikų kareiviai Krakese peršovė minimą kapelioną ir jis išgulėjo lovoje ilgus metus iki mirties. Kuomet per valstybines šventes eidavom į bažnyčią susidarydavo didelė ir ilga eisena. Direktorius ir mokytojai, kurie neturėjo auklėjamosios klasės, ėjo priekyje, o paskui auklėtojai su savo klasėmis, pradedant pirmokais ir baigiant abiturientais. Gimnazija padarydavo ir demonstracijas, prieš kokias nors to laiko blogybes. Šia gimnazija didžiavosi patys mokiniai, o žmonės jais gėrėjosi.
Dabar žmonės, ypač dvasios tinginiai kalba apie šviesią ateitį, bet turėtų būti visiems aišku, kad jei nesėsim, tai ir nepjausim.
Švenčių metu katedroje turėjo giedoti pats pagrindinis choras, o dabar tarsi rajono bažnyčioje. Ta pačia proga, dėkoju operatoriams, kurie ir mane pastebėjo per šventę katedroje tarp publikos.
Atsimenu, kaip buvau Lietuvos kariuomenės vyr. kapelionas ir 1988 metais Kaune šventėme Šv. Velykas. Tariausi su Kauno įgulos vadu šventės reikalu ir pasakiau, kad į Lietuvos kariuomenę žiūri ir Rytai ir Vakarai. Vieni galvoja ar mes pakankamai ištižę, ir ar jau laikas mus okupuoti. O kiti, ar mes esame pakankamai subrendę, ir ar galima su mumis bendrauti. Kauno Įgulos bažnyčioje, lauke ant laiptų, pastatėme altorių, bažnyčia buvo sausakimšai pilna, ir lauke pilna žmonių nuo bažnyčios iki Kęstučio gatvės. Pulk. S. Modalovas, šaunios Čečėnijos sūnus, dabar generolas, atsiuntė 300 karių ir jie dviem eilėm apjuosė bažnyčią. Vien tik karininkai dalyvavo procesijoje be kamžų, bet pradinėmis uniformomis su ordinais ir medaliais. Technikos bataliono vadas nešė procesijos kryžių, o karininkai nešė baldakimą,. Buvo nešamos vėliavos su dviejų asistentų palyda, o po vėliavų dalinių, vadai su dviem kareiviais.
Vaizdas buvo nuostabus, neužmirštamas, gal būt pirmas, bet, manau, ne paskutinis Lietuvos kariuomenėje. Už anuos to meto karius meldžiuosi ir dėkoju už gražų katalikišką pavyzdį.
Ir dabar Lietuvos kariuomenė turės kovoti net tik fronte, bet ir dabartiniame gyvenime. Matydami gražų katalikišką ir lietuvišką pavyzdį ir skaitlingus kovotojus, Lietuvos priešai praras apetitą okupuoti Lietuvą.
Dieve globok Lietuvą ir padėk mums išlikti ištikimiems Dievui ir Tėvynei.
Jūsų Monsinjoras Alfonsas Svarinskas
VILNIUS 2011 m. kovo 13 d.
